Ernesto ir Daivos Vaičių sraigių ūkis „Aspersa“ Kaišiadorių rajone, Pavuolio kaime, išgyvena, nes jame sraigės ir auginamos, ir perdirbamos (Aspersa ūkio nuotr.)

Vos po kelis hektarus žemės turintys kaimo gyventojai bando ieškoti nišos kaimo versle, kad nebūtų pašalpų prašytojai, o iš verslo galėtų ir patys išsilaikyti, ir išlaikyti savo šeimas. Deja, gerų norų ne visada užtenka.

Sunkumai prasideda užauginus

Žemdirbyste nenorėjęs užsiimti ir tam tinkamų sąlygų bei patirties neturėjęs Šakių rajono gyventojas Egidijus Jasevičius po nelengvo darbo užsienyje nusprendė verslo dairytis Lietuvoje ir Žygėnų kaime įkūrė afrikinių sraigių fermą. Tiesa, šią žiemą Egidijus dar vis uždarbiauja Airijoje, o jo įkurta sraigių ferma rūpinasi mama Aldona Jasevičienė, juolab kad žiemą beveik keturis mėnesius sraigės miega šaldytuve ir jų nereikia nei šerti, nei judinti, nereikia prie jų šeimininkei ir triūsti. Tokiu metu verslininkai gali ramiai užsiimti kita veikla.
„Apie vasario vidurį parvažiuos sūnus iš Airijos ir abu budinsime sraiges iš žiemos miego, dėsime ant lentynų, – artėjančius darbus vardijo sraigių augintoja A.Jasevičienė. – Tada pakursiu krosnį, kad patalpoje būtų šilčiau, o prabudusias sraiges imsiu drėkinti ir šerti. Kai atsiras jauniklių, nešime į šiltnamį.“ Jasevičių sraigių ūkyje darbų pagausės pavasario pabaigoje, pasibaigus paskutinėms šalnoms, kai sraigės bus gabenamos į lauko voljerus, bei prasidėjus sraigių rinkimui. Šis darbas tęsis beveik iki pirmųjų rudens šalnų, nes minusinėje temperatūroje sraigės sušąla. Tiesa, sraigės renkamos ne kasdien – vieną du kartus per savaitę. Vasarą, kai darbų pagausėja ir viena A.Jasevičienė nespėja jų dirbti, sraigių fermoje jai talkina viską mokanti dukra.
Žygėnuose įkurtas Jasevičių šeimos sraigių verslas šiemet skaičiuoja ketvirtuosius gyvavimo metus. A.Jasevičienė patikino, kad sraiges auginti jau išmoko, perprato jų būdą. Sunkiausi buvo pirmieji sraigių auginimo metai. Moteris prisimena, kaip išsigando matydama vieną po kitos krintančias sraiges, kiekvienos ji gailėjo, skaičiavo netektis, nes nežinojo, kad tokia sraigių lemtis laukia praėjus kelioms paroms po to, kai jos padeda ikrus.
O verslą suplanavęs sūnus Egidijus, pasak motinos, rūpinasi sunkiausia verslo dalimi – sraigių realizavimu. Jas siūlo supirkėjams tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. „Užauginti nesunku, bet parduoti sudėtinga“, – neslėpė A.Jasevičienė ir pridūrė, kad ir finansinė verslo našta gula ant sūnaus pečių. Motina sakė, kad užsienyje uždirbtus pinigus jis skiria sraigių verslui tėviškėje. Net ir verslo pradžiai Egidijus jokios paramos savo šalyje neprašė, niekam neįsipareigojo.
A.Jasevičienės nuomone, šis verslas Lietuvoje ekonomiškai sunkiai pasiteisina, todėl netoli jų gretimame Jurbarko rajone sraiges auginusi šeima pernai jo jau atsisakė. Trūksta sraigių supirkėjų ir perdirbėjų, nes Lietuvoje jos nepaklausios. „Buvome į keletą švenčių nusivežę valgyti paruoštų sraigių. Bet mažai kas ryžosi net jų paragauti, nors paragavusieji pripažindavo, kad skanu“, – teigė sraigių augintoja iš Žygėnų.

Išgyvenančiųjų – vienetai

Kaišiadorių rajone, Pavuolio kaime, sraigių ūkį „Aspersa“ įkūrę sutuoktiniai Daiva ir Ernestas Vaičiai jau ne tik augina sraiges, bet ir jas perdirba. Netradicinio verslo atstovai neneigė, kad į priekį iriasi tik sunkiai dirbdami. „Žmonės Lietuvoje smalsūs. Tie, kurie paragauja, ir toliau valgo. Mūsų produkcija keliauja į didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – restoranus. Mes tiekiame galutinę produkciją – burgundiškai paruoštas sraigės“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Daiva Vaičiuvienė.
Anot moters, jų versle buvo du etapai: maždaug prieš penkerius metus pradėjo sraiges auginti, o prieš dvejus – jas ir perdirbti. Todėl į verslą teko daug investuoti. Dirbdami be pertraukų ištisus metus per metus užaugina apie 5 tonas sraigių. Pasak sraigių ūkio „Aspersa“ įkūrėjo Ernesto Vaičiaus, tai, ką jie pastaruosius metus veikia, priklauso netradiciniams verslams, tačiau dirba kaime ne kaip uždaroji akcinė bendrovė, o kaip paprastas žemdirbio ūkis. Jo duomenimis, labai daug sraigininkų, kurie bandė auginti, jau užsidarę – likviduoja fermas, tik keli atkakliausi Lietuvoje „dinozaurai“ vis dar augina sraiges. Tačiau tokių yra vos keletas. Deja, jie nepajėgia išauginti tiek sraigių, kad tai sudomintų eksportuotojus, o kai kurių supirkėjų siūlomos kainos pernelyg mažos, kad viliotų sraigių augintojus.
„Tai nėra greitos grąžos verslas. Ir išmokų jokių niekas neduoda. Dar labai gerai, kad esame kaip ūkininkai, nes jiems taikoma mokesčių bazė yra viena palankiausių. Jei būtume kaip uždaroji akcinė bendrovė, jau būtume užsidarę“, – pasakojo sraigių ūkio savininkas ir neslėpė, kad imtis netradicinio verslo teko, kai suprato, kad iš turimų 4 ha žemės tradiciškai ūkininkaudami neišgyvens.

Užsiimti norėtų, bet…

„Valstiečių laikraščio“ kalbinta Šakių rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėja Irena Žemaitienė teigė, kad nedaug žemės turintys gyventojai norėtų imtis papildomos veiklos, užsidirbti papildomų pinigų pragyventi, tačiau tai padaryti kaime gana sunku. Nebent tam ryžtasi drąsesni jauni žmonės, parsivežę pinigų ir verslo idėjų iš užsienio, bet ir jiems sunkiai sekasi tvirčiau įsikabinti. Todėl pas juos į žemės ūkio skyrių besikreipiantiems pagalbos bei patarimo kaimo žmonėms kartais specialistai niekuo negali padėti.
„Neseniai buvo atėjęs vienas 6 ha žemės turintis gyventojas pasitarti ir mes jam neradome jokios veiklos, kuriai jis galėtų gauti kokią nors paramą ir galėtų pats užsidirbti pajamų“, – gyvą pavyzdį prisiminė vedėja. Ji pabrėžė, kad Šakių rajone labai našios žemės, tai irgi trukdo kaimo žmonėms pretenduoti į paramą.
O Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos garbės pirmininkas, parlamentaras Eduardas Šablinskas „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad kaimuose labai daug kas buvo lengva ranka sunaikinta, bet užtat dabar labai sunku tai vėl prikelti. „Kuo dar šiandien kaime galima užsiimti? Karves išnaikinome, laukus išsidalijome, kiaulių dėl maro auginti negalime ir svarstome, ką dar galima daryti kaime. Tada lieka tik apsimesti ūkininku – nuvažiuoti į prekybos centrą, prisipirkti iš Ispanijos ar Lenkijos atvežtų produktų ir, nuvežus į turgų, pardavinėti kaip išaugintus Lietuvoje ir, beje, dar ekologiškus“, – teigė E.Šablinskas. Anot jo, Lietuvos kaime reikėtų atsigręžti į praeitį ir labiau plėtoti lietuviškų, kaimiškų produktų gamybą ne iš atvežtinės žaliavos, o iš pačių išaugintos. Tada galėtų atgimti ir nedidelės kaimo pieninės, nedidelės skerdyklėlės. Jose atsirastų ir papildomų darbo vietų.

Sąlygos verslui kurti gerėja

Manome, kad sraigių augintojams Lietuvoje sekasi išties neblogai, rinka yra, pradžia didelių investicijų nereikalauja, priežiūra taip pat nėra itin sudėtinga. Priežasčių, kodėl žmonės atsisako šio verslo, gali būti įvairių: mėgina kitą verslą, keičia gyvenamąją vietą ir t. t. Ūkiniai gyvūnai reikalauja daugiau laiko sąnaudų, specifinių žinių nei kiti verslai, o galbūt net šiokio tokio pašaukimo. Užsiėmimas perspektyvus, nes dauguma sraigių eksportuojama ir jų vis trūksta.
Šiuo metu smulkieji ūkininkai, kurie nėra įsiregistravę PVM mokėtojais, yra atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Visgi šiems ūkininkams tenka nemaža mokesčių našta dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo minimalios mėnesinės algos, nepaisant realiai gautų pajamų. Žemės ūkio ministerija, suprasdama sudėtingą smulkiųjų ūkininkų padėtį, ne kartą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją teikdama siūlymų. Į dalį jų buvo atsižvelgta rengiant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatytos tam tikros lengvatos ūkininkams.
2016 m. smulkiajam verslui kaimo vietovėse bus palankus metas ne tik kurtis, bet ir plėstis, nes parama verslui kaimo vietovėse bus teikiama pagal dvi Lietuvos kaimo plėtros sritis. Paramą iki 40 tūkst. eurų ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse gali gauti ūkininkai, kaimo gyventojai ar labai mažos įmonės. Šios kategorijos verslo subjektai gali pretenduoti ir į 200 tūkst. eurų paramą investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti. Jau pradėtos svarstyti kaimo vietovių vietos veiklos grupių parengtos strategijos. Joms įgyvendinti per 2014–2020 m. laikotarpį bus skirta 110,4 mln. eurų programos lėšų. Vietos plėtros strategijose dominuoja priemonės, skirtos verslui, darbo vietų kūrimui. Praėjusio laikotarpio patirtis parodė, kad versle sunki tik pati pradžia ir dauguma užsimezgusių nedidelių verslų, ypač paslaugų srityje, sėkmingai plėtojami. Vietos veiklos grupių atstovai mato ne vieną galimą smulkaus verslo nišą, pavyzdžiui, paslaugų gyventojams (malkų ruošimas, kaminų valymas, pievelių šienavimas ir kt.) teikimą. Domina ir socialinės paslaugos – vaikų dienų centrų veikla, kuriuose ypač daug dėmesio būtų skiriama socialinės rizikos šeimų vaikų ugdymui bei priežiūrai. Manome, kad tiek kaime, tiek mieste egzistuoja tos pačios problemos: žmonės turi idėjų, tik nedrįsta jų įgyvendinti, bijo rizikuoti, mąstyti ir veikti nestandartiškai, bijo nesėkmių ir pan.