Kiekvieną rytą G.Kavaliauskas sraiges šeria, stebi, kaip jos jaučiasi. R. Kazakevičienės nuotr.

Į marijampoliečių Rasos ir Ginto Kavaliauskų verslo planus sraigės įsiterpė prieš penkerius metus. Jomis porą sudomino draugas. Sraigių ūkį šeimaįkūrė Rasos tėviškėje Krosnoje (Lazdijų r.) ir produkciją dabar skaičiuoja tonomis. Šiuo metu sraigės kaip tik budinamos po žiemos miego.

Dvigubas ūkis

„Kol patys nepačiupinėjome, nesupratome, kas tai per verslas“, – pripažino ūkio savininkai, per sezoną išauginantys ir parduodantys iki 10 t sraigių. Rasa pasakojo, kad sugalvoję imtis kaime iki tol nematytos veiklos ir įsikurti jos tėvų žemėje, nesunkiai gavo gimdytojų pritarimą, tačiau mama širdyje ilgai išgyvenusi, kadiš didelio sumanymo nebūtų vien nuostoliai. Dabar Krosnoje esančioje sodyboje dvigubas ūkis – tėvai augina karves, kiaules, o vaikai – sraiges. O kai prireikia pagalbos,tėvaidar ir pagelbsti, tėtis apeina ūkį, krosnį pakuria, kad sraigėms būtų šilta, jas pašeria ir surenka.

R.Kavaliauskienė atviravo, kad nors yra užaugusi kaime, karvės melžti nėra tekę, nes bijo stambių gyvulių. O mažutės sraigės visai kas kita, net jei tenka pasirūpinti 200 tūkst. augintinių.
Matydami įrengtus šiltnamius, daugelis žmonių Kavaliauskų teiraujasi, kodėl pasirinko būtent sraiges. Rasa ir Gintas teigia, kad pasirinkimą lėmė keli dalykai: tokiam verslui reikalingi mažesni žemės plotai nei tradiciniam ūkiui, gali būti arti gamtos, bet nenutolsti ir nuo civilizacijos.

Užauga per pusmetį

Kovą sraigių fermoje prasidėjo dar vienas šešis mėnesius truksiantis jų auginimo sezonas.
Ūkininkai teigia, kad pramoniniam sraigynui žiemos periodas neturi didelės reikšmės.Kavaliauskų ūkyje sraigės auginamos ypatingomis sąlygomis. Su jomis reikia elgtis kitaip nei su lietuviškomis vynuoginėmis sraigėmis, kurios puikiai išžiemoja ir be žmogaus pagalbos.Pramoninės „Helixaspersa“rūšies sraigėspaliktos laukuose neperžiemotų.

Spalio mėnesį, nurinkus paskutinį derlių,dalis sraigių padedamos saugiam žiemos miegui į talpų šaldytuvą. Tuo laikotarpiu ūkininkai gali atsikvėpti. Budinti iš žiemos miego augintojai jas pradeda vasario pabaigoje – kovo pradžioje. Pažadinti moliuskai nešami į peryklą. Šioje patalpoje palaikomas šiltas ir drėgnas klimatas – 17–19 laipsnių šiluma bei 80 proc. drėgmės.

Jau pabudintos sraigės kasdien šeriamos, drėkinamos vandeniu. Prie jų užtrunkama apie porą valandų. Tokiomis sąlygomis sraigės poruojasi, o vėliau dės kiaušinėlius. Į peryklą paleidžiama apie 500 kg motininių sraigių. Augintojams vienetais gyvius suskaičiuoti sunku, todėl paprasčiau tiesiog sverti.

Sraigių automatai

Apie sraigių poravimosi laikotarpį nemažai žinių sukaupęs G.Kavaliauskas teigė, kad šie gyviai yra hermafroditai – patinėlis ir patelė viename organizme. Dėl to jas veisti gerokai paprasčiau – nereikia ieškoti priešingos lyties partnerio. Susiporavusios sraigės padeda kiaušinėlių. Jie surenkami. Vėliau iš kiaušinių išsiritusios mažos sraigutės augti keliauja į šiltnamius, kuriuosejau pradeda dygti salotos.

„Įsivaizduokite, kiek visokių darbų turime padaryti savo rankomis“, –atviravo R.Kavaliauskienė. Jos teigimu, geriausia darbus skaičiuoti nuo tada, kai padedami kiaušiniai. „Susirenki kiaušinius. Dedi juos į atskiras dėžutes. Išsirita sraigiukai. Tada neši juos ir suleidi į šiltnamį. Du mėnesius šeri šiltnamyje, o tadavėl visus neši augti į laukus. Laukuose šeri visą sezoną. Rugsėjo mėnesį vėl jas surenki ir parsineši į patalpas. Rūšiuoji, plauni, džiovini ir pakuoji. Ir kiekvieną turi paimti rankomis. Pakuojame į maišelius po 5 kg“, – tik dalį darbų, kuriuos turės nuveikti per artimiausią pusmetį, vardijo ūkio savininkė.

Kavaliauskai tikino kito būdo, kad nereikėtų tiek daug rankų darbo, kol kas nežinantys. Pasak poros, kiek yra tekę domėtis, užsienyje sraigės taip pat auginamos naudojant rankų darbą. Vienintelis pranašumas – užsieniečiai turi specialius automatus, kurie iš laukų surinktas sraiges rūšiuoja pagal dydį ir svorį. Tačiau automatas neatskiria, kad tarp gyvų sraigių nepatektų mirusių.

Kovą šildomoje perykloje – poravimosi metas. R. Kazakevičienės nuotr.

Sraigės bėglės

Rasai ir Gintui moliuskai yra prikrėtę ir visokių eibių. Anot šeimininkų, sraigės kaip vaikai – vienas padarė, kitas pakartojo: jeigu viena pasidarė praėjimo taką, juo išeina visos. Ne kartą buvo pabėgusios laukuose. Pasimokė iš savo klaidų ir tuomet, kai fasuodavo sraiges lengvai praardomuose kilpiniuose maišuose – juose jos greitai išsigrauždavo skylę.

Šeimininkai paūgėjusias sraiges, kai tik oro sąlygos leis, iš šiltnamio perkels į laukus. Augintinėms patinka ne tik salotų, bet ir rapsų lapai, todėl šią kultūrą Kavaliauskai pasėja dar iš rudens. Vasaros stovykloje jas reikės atidžiai prižiūrėti, mat sraigių tyko šarkos, varnos ir lauko graužikai. Nuo paukščių gelbsti tinklas, voljerai, žiurkes atbaidyti tenka nuodais.

„Pirmais metais buvo labai sunku, trūko informacijos. Vienas vienaip pasakoja, kitas – kitaip. Viską teko patiems išbandyti ir išmokti“, – sakė ūkininkai, kartais girdintys, kad auginti sraiges – tinginių darbas, nes tai visai nesudėtinga.

Rinkoje daug dalyvių

Pradinė investicija į sraigių verslą buvo didelė – reikėjo įrengti veisimo patalpą, vėdinimo sistemą, vandentiekį, kanalizaciją, apšvietimą, pastatyti lauko aptvarus bei šiltnamį. Paskui įsigyti džiovyklą, šaldytuvą. Ūkis ir šiandien dar nėra visiškai įrengtas, jam reikės dar nemažo indėlio.

Kavaliauskai teigė suskaičiavę, kad norint išauginti 1 t sraigių reikia 1,1 tpašaro. Pora jas šeria prancūziškais kombinuotaisiais pašarais. Darbo rezultatus sužinos po 6 mėnesių, kai surinks suaugusių sraigių derlių.

„Mūsų versle, kaip ir kituose, svarbiausia realizacija, konkurencija rinkoje, kainos, mokėjimo terminai. Mūsų konkurentai – ne tik Lietuvos, bet ir Bulgarijos, Rumunijos, Lenkijos augintojai. Jų klimato sąlygos daug geresnės. Mūsų sraigės yra mažesnės. Todėl galime konkuruoti tik kokybe“, – kalbėjo G.Kavaliauskas. Vis dėlto marijampoliečiai jų užaugina nemažai – 10 t.

Du mėnesius sraigiukai bus auginami salotų šiltnamyje. R. Kazakevičienės nuotr.

Perdirba patys

Pavuolio kaime (Kaišiadorių r.) sraigių ūkį „Aspersa“ įkūrę Ernestas ir Daiva Vaičiai teigia, kad 6 metų sraigių auginimo bei 3 metų jų perdirbimo patirtis jau leidžia jų šeimaiišgyventi iš šios veiklos. Tačiau pirmuosius dvejus metus ūkis dirbo tik mokydamasis, negaudamas jokio pelno.

Šiandien Vaičiai jau yra gerokai pažengę ir gali pasiūlyti pirkėjui gatavą produktą, tad
sraiges tiekia į didmiesčių restoranus. Ūkyje įrengtas perdirbimo cechas, tačiau jame viskas daroma rankomis. „Gamybos linijas gali įsirengti tik didieji fabrikai, kurie per dieną apdoroja bent 5 tonas sraigių“, –pasakojo Daiva, pridurdama, kad pagalbininkų samdo tik per darbymetį –sraigių surinkimo metu.

Gamybos cecho pajėgumus, palyginti su pernai, Vaičiai šiemet planuoja padidinti 30 proc. Tačiau ir toliau perdirbs tik savame ūkyje išaugintas sraiges. Tam dar turi pakankamai rezervų patys, jeigu reikės, įsiveis daugiau augintinių. „Mes užauginame iki 5–6 tonų sraigių per metus. Norint išgyventi šeimai tik iš jų auginimo reikia gerokai daugiau, todėl pasukome kitu keliu – sraiges perdirbame“, – verslo patirtimi dalijosi ūkio šeimininkė.

Didžiąją dalį produkcijos Vaičiai parduoda Lietuvoje, mažesnė dalis iškeliauja į Didžiąją Britaniją, Daniją. Poros teigimu, daugiausia sraigių suvalgo prancūzai, bet jie jų užsiaugina patys ir lietuviškų pirkti nenori. Vaičių ūkis „Aspersa“ stengiasi viską greitai parduoti, nes, laikyti neparduotą žaliavą ar produktą– neefektyvu.

„Išgyvenančių vien tik iš šio verslo, kiek girdime, Lietuvoje yra vos keli ūkiai, –sakė D.Vaičiuvienė. – Viską lemia realizacija. Žmogus užaugina, įdeda darbo, pinigų, o sraiges reikia parduoti per kelis mėnesius. Jeigu turi šaldytuvus, gali iki pavasario išlaikyti. Jeigu neparduodi –verslas pasibaigia. Pirmus dvejus metus jokių pajamų nereikia tikėtis.“

Svarbiausias garantas – realizacija

Gediminas Vagonis, Žemės ūkio ministerijos Gyvulininkystės skyriaus vyr. specialistas

Šiame sektoriuje tendencijos išlieka panašios, susidomėjimo šia šaka netrūksta. Kiek tenka girdėti atsiliepimų iš augintojų, realizuoti produkciją nėra labai didelių sunkumų, galbūt tik sunkoka patenkinti pastovią pakankamai didelių partijų paklausą, kad išliktų susidomėjimas, tačiau tai gali būti išsprendžiama ūkiams kooperuojantis. Apsukresnieji suskumba pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros programų parama jauniesiems ūkininkams ar kita investicine parama, tai gerokai prisideda prie ūkio plėtros ir konkurencingumo.

Auginti ir prižiūrėti sraiges nėra sudėtinga, tai ne galvijas ar kiaulė.Didelių pradinių investicijų taip pat nereikia, tačiau šiame versle, kaip ir bet kuriame kitame, didesni pinigai daro didesnius pinigus. Pradėti galima nuo kelių šimtų motininių sraigių, pažiūrėti, kaip sekasi, ar tinka ir patinka. Pradedant būtinai reikėtų pasidomėti, kaip bus galima organizuoti produkcijos realizavimą, nes pagrindinis sraigių ūkio gyvavimo pagrindas – realizuoti jame užaugusias sraiges.