Arū­nas Na­raus­kas Norvegijoje. FB nuotr.

Ar pe­da­go­go va­sa­ros atos­to­gos tu­rė­tų bū­ti braš­kių lau­ke pliau­piant lie­tui, su gu­mi­niais ba­tais, vabz­džiais, len­dan­čiais iš po krū­mų, ir pa­bu­di­mu vos auš­tant? „Ne­tu­rė­tų, – tei­gia Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ky­to­jas Arū­nas Na­raus­kas, jau an­trą va­sa­rą iš ei­lės iš­vyks­tan­tis mė­ne­siui dirb­ti į už­sie­nį. – Ne­tu­rė­tų taip bū­ti, bet juk ne­ga­li­ma ai­ma­nuo­ti. To­dėl pa­si­rai­to­ju ran­ko­ves ir ban­dau gy­ve­ni­me kaž­ką keis­ti.“

Mo­ky­to­jas nuo gi­mi­mo

A.Na­raus­kas juo­kau­ja, kad mo­ky­to­ju dir­ba be­veik nuo gi­mi­mo, ta­čiau sa­vo pa­si­rin­ki­mu nė kar­to ne­abe­jo­jo.

„Ma­no mo­čiu­tė vi­sa­da sa­kė, kad pri­va­lau bū­ti mo­ky­to­jas. Juo ta­pau bū­da­mas dar tik sep­ty­nio­li­kos ir jau dvi­de­šimt tre­jus me­tus dir­bu Sim­no spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je. Tai be­veik nuo pat gi­mi­mo“, – šyp­so­si jis.

Mo­ky­to­jas nuo pat dar­bo pra­džios mo­kyk­lo­je, tuo me­tu dar Sim­no in­ter­na­te, va­do­vau­ja sa­vo įkur­tai te­at­ro stu­di­jai „Ru­na“. Vai­kai te­at­ro stu­di­jo­je la­bai skir­tin­gi ir įvai­rūs – be­veik vi­si tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių.

Pa­klaus­tas, ar „Ru­nos“ pa­va­di­ni­mas pa­si­rink­tas dėl pa­ties var­do, A.Na­raus­kas pa­aiš­ki­na tik­rą­ją ver­si­ją.

„Ru­no­se ga­li pa­ma­ty­ti li­ki­mą, įžiūrėti kaž­ką gi­laus. Tuo­se vai­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti ir ta­len­tą, ir jų li­ki­mus. To­dėl ir su­gal­vo­jo­me pa­va­din­ti te­at­ro stu­di­ją „Ru­na“, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gas.

Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los te­at­ro stu­di­jo­je vai­di­na ne tik vai­kai, bet ir su­au­gu­sie­ji. Jie gy­ve­ni­mo be te­at­ro ne­įsi­vaiz­duo­ja. Arū­nas at­sklei­džia, kad jo te­at­ro stu­di­ja di­džiau­sia Lie­tu­vo­je – vai­di­na net 26 ar­tis­tai.

„Ji yra ne­da­lo­ma, to­dėl kar­tais ne­iš­ei­na da­ly­vau­ti kai ku­riuo­se kon­kur­suo­se. Mes pa­si­rin­ko­me to­kį ke­lią – jau ge­riau vai­di­na vi­si ne­gu tik de­šimt iš­rink­tų­jų. Pats ra­šau kū­ri­nius, da­bar daž­nai adap­tuo­ja­me žy­mias skan­di­na­vų pa­sa­kas. Kai ku­rie žmo­nės tie­siog pa­ra­šo man ir pa­siū­lo sta­ty­ti kaž­ko­kius kū­ri­nius. Re­miuo­si jais, bet adap­tuo­ju sa­vaip, pri­de­du nau­jų ro­lių tam, kad vi­si tu­rė­tų vaid­me­nis“, – te­at­ro stu­di­jos spe­ci­fi­ką at­sklei­džia A.Na­raus­kas.

Vo­kie­ti­ja–Lie­tu­va–Nor­ve­gi­ja

Arū­nas mėgs­ta sa­vo dar­bą, ta­čiau pri­pa­žįs­ta, kad mo­ky­to­jų ir ki­tų švie­ti­mo sri­ties dar­buo­to­jų al­gos nė­ra itin di­de­lės. Dėl šios prie­žas­ties mo­ky­to­jas ap­si­spren­dė pa­pil­do­mai pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je – per­nai pa­si­rin­ko šam­pū­nų įmo­nę Vo­kie­ti­jo­je, o šiais me­tais – braš­kių lau­kus Nor­ve­gi­jo­je.

Pe­da­go­gas tvir­ti­na, kad nė­ra lin­kęs de­juo­ti, ir ma­no, jei žmo­gui kaž­ko trūks­ta, jis tu­ri ne­bi­jo­ti pri­im­ti lem­tin­gą spren­di­mą ir pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti.

„Pra­ei­tais me­tais da­ly­va­vau vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je kar­tu su eko­no­mis­te Auš­ra Mal­dei­kie­ne. Ji sa­kė, kad mo­ky­to­jas per atos­to­gas tu­ri gu­lė­ti prie eže­ro, skai­ty­ti kny­gas ir il­sė­tis. Vė­liau, kai su­ži­no­jo, jog bu­vau Vo­kie­ti­jo­je, pa­klau­sė, ar to­kios atos­to­gos man nor­ma­lios. Ne, ne­nor­ma­lios. Bet ką pa­da­ry­si? Imi ir ban­dai kaž­ką keis­ti. Ma­nau, tie, ku­rie val­džio­je, tu­rė­tų su­si­rū­pin­ti, kad mo­ky­to­jams ne­pri­reik­tų to­kių atos­to­gų“, – pri­si­pa­žįs­ta Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pe­da­go­gas.

Arū­nas at­vi­rau­ja, kad dar­bas Vo­kie­ti­jo­je per­nai bu­vo sun­kus. Dirb­ti pra­dė­da­vo pu­sę sep­ty­nių ry­te, o baig­da­vo pu­sę še­šių va­ka­re. Vi­si gy­ve­no kam­ba­rė­liuo­se po ke­tu­ris ir mie­go­jo dvi­aukš­tė­se lo­vo­se.

Šiais me­tais A.Na­raus­kui taip pat siū­lė grįž­ti į Vo­kie­ti­ją, ta­čiau jis pa­si­rin­ko Skan­di­na­vi­ją: „Esu Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus na­rys ir mes ben­dra­dar­biau­ja­me su šia or­ga­ni­za­ci­ja Nor­ve­gi­jo­je. Kai ku­rie na­riai ži­no­jo, jog ieš­kau va­sa­rai dar­bo, ir pa­siū­lė at­vyk­ti į Nor­ve­gi­ją. Ir ke­tu­ri Rau­do­no­jo Kry­žiaus na­riai iš Sim­no iš­vy­ko į Nor­ve­gi­ją lai­mės ieš­ko­ti“ (juo­kia­si).

Kar­tu su juo vy­ko sim­niš­kis Dei­vy­das Bar­dzi­laus­kas, Sim­no Rau­do­no­jo Kry­žiaus va­do­vė ir bu­vu­si Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rė Ele­na Dai­naus­kie­nė bei tos pa­čios mo­kyk­los lo­go­pe­dė Ri­mu­tė Ci­buls­kie­nė.

„Ke­tu­ri rau­don­kry­žie­čiai (trys iš jų pe­da­go­gai) iš­va­žia­vo į skan­di­na­viš­kus braš­ky­nus ir mė­ne­siui pa­ta­po „braš­ki­nių bri­ga­da“, kaip aš mėgs­tu va­din­ti“, – su hu­mo­ru dės­to pa­šne­ko­vas.

Iš­šū­kiai sve­ti­mo­je ša­ly­je ir dar­bas nuo anks­taus ry­to

Arū­no klau­siu, koks bu­vo pir­mas vaiz­das, at­vy­kus į kai­me­lį, ku­ria­me tu­rė­jo gy­ven­ti tris sa­vai­tes.

„Gy­ve­no­me kem­pin­ge. Kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau, jog to­kio­je ša­ly­je kaip Nor­ve­gi­ja ga­li bū­ti to­kios są­ly­gos, šiek tiek iš­si­gan­dau. Šim­tui pen­kias­de­šim­čiai žmo­nių skir­ta vie­na skal­byk­lė, vie­na vi­ryk­lė. Ma­ži kam­ba­rė­liai, dvi­aukš­tės lo­vos. Aš iš mū­sų ko­man­dos tur­būt la­biau­siai iš­si­gan­dau tos vie­tos, ma­niau, kad gy­ven­ti bus ne­sau­gu, ne­pa­ti­ki­ma“, – įspū­džiais da­li­ja­si mo­ky­to­jas.

Jis pa­sa­ko­ja, kad vi­siems rei­kė­jo min­ti ke­tu­ris ki­lo­met­rus iki dar­bo vie­tos. Tiek mo­te­rys, tiek vy­rai į dar­bą vyk­da­vo dvi­ra­čiais, bet ke­liai itin siau­ri, sta­tūs ir va­žia­vi­mas rei­ka­la­vo fi­zi­nių jė­gų.

Dar­bą Nor­ve­gi­jo­je lie­tu­viai ir ki­ti pra­dė­da­vo penk­tą ry­to, kel­da­vo­si ket­vir­tą, to­dėl, anot pa­šne­ko­vo, trū­ko mie­go. Dėl šal­to ir vė­ly­vo pa­va­sa­rio braš­kių der­lius šie­met ma­žes­nis nei anks­čiau, to­dėl ir uo­gų sky­ni­mas baig­da­vo­si dar iki vi­dur­die­nio.

Arū­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad tu­rė­jo lais­vo lai­ko – ga­lė­jo ir pa­žve­jo­ti, ir pa­sig­ro­žė­ti Nor­ve­gi­jos vaiz­dais, ta­čiau kar­tu su ko­le­ga Dei­vy­du su­si­ra­do pa­pil­do­mo dar­bo ir kal­nuo­se tvė­rė tvo­rą ar­kliams.

Pa­klaus­tas, kas bu­vo sun­kiau­sia, pe­da­go­gas ne­dve­jo­ja: „Anks­tus kė­li­ma­sis, va­žia­vi­mas, dar­bas ant ke­lių. Vi­są lai­ką puo­lė ma­ša­lai, lįs­da­vo į au­sis, no­sį. Sun­ku bu­vo dirb­ti per liū­tį. Prieš­pas­ku­ti­nę die­ną pri­si­mi­niau lie­tu­viš­ką fil­mą „Ta­das Blin­da“. Ten vie­na­me epi­zo­de vy­rai per smar­kų lie­tų ri­ša ja­vus. Taip ir mes dir­bo­me – iš­si­pi­li van­de­nį iš ka­lio­šų ir ski­ni to­liau.“

„Wi-Fi“ ry­šys vei­kė tik vie­na­me ruo­že, to­dėl, kaip pa­sa­ko­ja A.Na­raus­kas, rei­kė­da­vo at­ras­ti tin­ka­mą vie­tą, nes no­rė­jo­si sek­ti nau­jie­nas gim­to­jo­je ša­ly­je, pa­lai­ky­ti ry­šį su tė­vy­ne.

Lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų il­ge­sys

Klau­siu Arū­no, ko per tą ne­pil­ną mė­ne­sį, be ar­ti­mų­jų, pa­si­il­go iš Lie­tu­vos. At­sa­ky­mas – la­bai tra­di­ci­nis ir lie­tu­viš­kas.

„Ce­pe­li­nų ir šal­ti­barš­čių“, – juo­kia­si jis. Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pe­da­go­gas pri­si­pa­žįs­ta, kad braš­kių nie­ka­da per daug ne­mė­go, to­dėl ir dirb­da­mas lau­kuo­se pa­ra­ga­vo vos ke­lias. A.Na­raus­kas ti­ki­na, jog ry­te daž­niau­siai nie­ko ne­val­gy­da­vo, nes ne­spė­da­vo.

„Ve­žė­mės lie­tu­viš­kos mė­sos, la­ši­nių. Jų il­gam pa­ka­ko. Ar­ti­miau­sia par­duo­tu­vė bu­vo už 7 ki­lo­met­rų, to­dėl rei­kė­da­vo min­ti. Mums pa­si­se­kė, nes mus lan­ky­da­vo drau­gai nor­ve­gai, jie at­vež­da­vo mais­to. Nor­ve­gi­jo­je ne­ma­čiau nei varš­kės, nei grie­ti­nės, nei juo­dos duo­nos – ge­rai, kad bu­vo­me nu­si­ve­žę du ke­pa­lus, to­dėl drau­giš­kai da­li­jo­mės“, – apie mais­tą Nor­ve­gi­jos kem­pin­ge pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. Ir pri­du­ria, kad vie­ną po­pie­tę ko­le­gės Ele­na ir Ri­mu­tė pa­ga­mi­no lie­tu­viš­kų šal­ti­barš­čių, ku­riais pa­kvi­po vi­sa sto­vyk­la­vie­tė.

A.Na­raus­kas pa­ste­bi, kad Nor­ve­gi­jo­je mais­to kai­nos pa­na­šios kaip ir Lie­tu­vo­je. Tik la­bai bran­gus al­ko­ho­lis, ci­ga­re­tės. Pa­ti ša­lis, jo nuo­mo­ne, yra la­bai gra­ži ir ne­nu­vy­lė – nors ir su ka­lio­šais bei ma­ša­lais pa­šo­nė­je.

„Ma­nęs klau­sė: ar ne­sun­ku bu­vo iš­keis­ti kas­dien ne­šio­ja­mą kos­tiu­mą į dar­bi­nę ap­ran­gą? Ne, ne­sun­ku. Tie­siog trum­pam per­si­jun­gi ir da­rai kaž­ką, kad pa­ge­rin­tum sa­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gas. Dar­bo už­mo­kes­tis yra toks, koks yra, ir kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mas yra ar­ba gy­ven­ti tik iš to, ar­ba ban­dy­ti kaž­ką veik­ti. Gė­dos vi­siš­kai ne­jau­čiu. Aš tik gė­dy­čiau­si vog­ti ir pra­šy­ti iš­mal­dos, ta­čiau ne dirb­ti“, – at­vi­rau­ja te­at­ro stu­di­jos „Ru­na“ va­do­vas.

Pail­sė­ti ža­da lie­tu­viš­ka­me pa­jū­ry­je

Klau­siu pa­šne­ko­vo, ar dar su­spės šiais me­tais pail­sė­ti kaip tik­ras mo­ky­to­jas. At­sa­ko, kad su­spės, nes kar­tu su vie­na drau­ge iš Ame­ri­kos vyks į Jū­ros šven­tę Klai­pė­do­je. „Vi­si kei­kia lie­tu­viš­ką jū­rą, bet man pa­tin­ka. Ta at­mo­sfe­ra, žmo­nės, atos­to­gų nuo­tai­ka. Man ir pa­ti Lie­tu­va la­bai gra­ži“, – sa­ko A.Na­raus­kas.

Jis pri­du­ria, jog kai parsk­ri­do iš Nor­ve­gi­jos, iš­kart su­lau­kė ke­lių skam­bu­čių da­ly­vau­ti Aly­taus ra­jo­no ren­gi­niuo­se ir vėl įsi­lie­jo į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Ne­tru­kus mo­ky­to­jas pri­va­lės grįž­ti į dar­bą, nes vyk­do pro­jek­tą su mo­ki­niais, ku­rie bai­gė Sim­no spe­cia­li­ą­ją mo­kyk­lą.

Pa­klaus­tas, ar ki­tais me­tais ža­da va­žiuo­ti į už­sie­nį ir vėl pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves dar­bui, pa­šne­ko­vas link­si gal­vą: „Taip, ži­no­ma. Aš ne­nu­si­vy­liau, ne­iš­si­gan­dau, dar­bas ne­su­trik­dė ma­nęs. Ži­nau, kad kai ku­rie mo­ky­to­jai atos­to­gau­ja kal­nuo­se ar šil­tuo­se kraš­tuo­se, o kai ku­rie ski­na braš­kes ar­ba pa­kuo­ja šam­pū­nus. Se­niau sa­ky­da­vau, kad jau aš tai tik­rai ne­va­žiuo­siu į už­sie­nį už­dar­biau­ti, bet po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Ir vis­kas yra ge­rai – kiek sten­gie­si, tiek tu­ri.“

Pa­bai­go­je pri­va­lau pa­klaus­ti, kas sun­kiau – mo­ky­ti vai­kus ar skin­ti uo­gas Nor­ve­gi­jos lau­kuo­se?

Arū­nas su­si­mąs­to. „Abu dar­bai sun­kūs. Čia kaip tas pa­ly­gi­ni­mas: ar ki­log­ra­mas plunks­nų, ar ki­log­ra­mas ak­me­nų dau­giau sve­ria? Skir­tu­mas tas, kad braš­kių lau­kai ne­tei­kia jo­kio ma­lo­nu­mo. Dar­bas su mo­ki­niais sun­kus, bet jis su­tei­kia džiaugs­mo. Mo­ky­to­jas in­ves­tuo­ja į vai­kus, ug­do ir, kai ma­to juos lai­min­gus, džiau­gia­si pats“, – apie mo­ky­to­jo dar­bą dės­to pa­šne­ko­vas.

Rūta GINIŪNAITĖ