FB nuotr.

Prabėgęs puikus orais savaitgalis kartu buvo pažymėtas ir dviem reikšmingomis tarptautinėmis dienomis. Gegužės 22-oji skirta biologinei įvairovei. Jos renginiai ragina vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją, kurios tikslas – atkurti pažeistas, žmogaus veiklos nualintas ekosistemas bei jas globoti, siekiant išsaugoti žmonijos ateičiai.

Pasirodo, kad tokia veikla nėra vien investicija į sveiką gamtinę aplinką; nesaugant biologinės įvairovės, pasaulyje prarandama apie 3 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai milžiniški BVP nuostoliai, nepalyginami su tomis lėšomis, kurių reikėtų pažeistoms ekosistemoms atkurti. Todėl Europos Parlamentas planuoja iki 2020-ųjų išgydyti apie 15 procentų gamtai padarytų žaizdų.

Taigi kasmet turime ką nors gražaus mūsų gamtinei aplinkai padaryti; tačiau tokių iniciatyvų mažoka. Štai miestuose – prie individualių namų išpuoselėtos vejos, gražūs sodiniai. O daugiabučių rajonuose – visiškas augmenijos chaosas; kaip kas savo palangėje medelį kažkada pasodino, taip jis ir auga. Jokios tarpusavio dermės… Tie skverai niekada nėra matę kraštovaizdžio architekto. O savivaldybės turi miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius, net ir su Želdinių poskyriais. Tie mūsų neišvaizdūs daugiabučiai rajonai jaukiais gali tapti tik gražiai bei tvarkingai apsodinus želdiniais…

O štai gegužės 21-oji buvo paminėta kaip Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena. Prie jos tiko ir Muziejų naktis. Abiejų  gretimų dienų siekiai gražiai atsispindi lietuvių etninėje kultūroje.

Ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir tradicijų bruožas. Visa čia persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų… Žemdirbio rūpesčiai, o kartu ir  pasaulėjauta buvo labai susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos daugybe ryšių susietos ekosistemos, kurią dvasinėje kultūroje simbolizuoja  medis galiūnas. Kaip 1822 m. rašė Simonas Daukantas veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“: „…kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo.“

Keliaujant po Lietuvą, dar nereta pamatyti prie medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip buvo dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išskirtiniai drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis. Galima manyti, kad šis paprotys yra kilęs iš priešistorinės mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio modelio ašis, per kurią malda pasiekia dievų pasaulį. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai ir Gyvybės medis. Labai graži ir palaikytina tradicija pasodinti medelį, šitaip pažymint išnykusį kaimą, įžymaus žmogaus gimtinę ar kokio svarbaus įvykio vietą.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai susipynusi su mišku ir jo medžiais. Miškas senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Tik ginklai iš geležies, o girnos – iš akmens… Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga, – taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX amžiaus viduryje. Miškas – antrieji lietuvio namai.

Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė ir brangi, ir taupytina. Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų… Senų senovėje ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas turėdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Tradiciniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Jų pasitaiko padarytų ir iš nedaug teaptašyto medžio kamieno. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukos medžio. Istorijos šaltiniuose minimos senosios religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai,  išliko nepakitusi, – tai maldos kelias į dangiškąsias sferas, dievopi. Štai Pamaryje išliko antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicija. Jų siluetas labai primena  Pasaulio medį, – gal buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas.

Medžių prie sodybos reikėjo įvairių, nes skirtingai buvo mąstoma apie kiekvieną. Dabar tik estetika ar nuojauta vadovaujantis sodinama, kitados – žinant konkrečiai, ką kuris medis savimi įprasmina. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei tradiciniuose papročiuose.

Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti senovės lietuvio pasaulėjautą. Ąžuolas – rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje likimo deivė Laima gegutės balsu byloja; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavo dievų teismo ištarmę, eglutė priglobia pavargusį žemės artoją.  Kažkiek tos intuityvios pagarbos medžiui pasiliko ir šiandienai. Todėl pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui paminėti. Štai pasitinkant artėjantį nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, Atgimimo ąžuolyne, Jono Basanavičiaus tėviškėje, jau sodinamas 100 ąžuolų guotas, suformuotas pagal 5 etnografinius regionus. O ant akmens bus iškaltas valstybės herbas – Vytis.

Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai seniau būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai… Medžio atvaizdu dažniausiai būdavo dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą, medį matome ant  kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai. Žagrę darydavo iš ąžuolo, bet ne bet kokio, o perkūno įtrenkto. Tokia išvagotas laukas bus apgintas nuo usnių, šio velnio augalo. Pavargus nuo darbų belieka  trys pušinės lentelės karstui…

Ne tik valstiečių namai būdavo mediniai; dažnai ir bajorų sodybos, dvareliai – taip pat iš sienojų. O jau medinių kaimo bažnytėlių gražumas! Neabejotinai šie sakralinės architektūros šedevrai nusipelno atidžiausios globos. Įrašytini jie ir į pasaulio dvasinės kultūros šedevrų sąrašą; kaip tai padaryta su mūsų kryždirbystės tradicija.

Taigi lietuvių tauta istorijos tėkmėje buvo medžio kultūros kūrėja. nacionaliniuose ir regioniniuose parkose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai teskatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti ateities kartoms.

L. Klimka
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.