Šiandien Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, gyventojų, ypač jaunų žmonių, skaičius mažėja, kainos ir mokesčiai vis kyla, o automobilių kiekis auga ir smurto atvejų daugėja. Unikali situacija. Keista statistika, kurią logiškai sunku suprasti ir paaiškinti.

Galiu būti ir nemadinga

Kai tiek daug prieštaringos informacijos, nelengva atsirinkti, susivokti ir nepamesti krypties, o tai, žiūrėk, imsi ir nepataikysi į madingųjų būrį, kurio nariai žino, kaip „pagal reikalą“ formuoti atsakymus.

Kaip ir kiekviena moteris, mada domiuosi – tiek pasauline, tiek vietine, kitaip sakant  lietuviška, bet į gyvenimo rėmus neleidžiu jai manęs įbrukti. Todėl galiu sau leisti ir „nemadingai“ pakalbėti.

Smurtas tampa įdomiu

Šiandien Lietuvos  policija ir prokuratūra užverstos smurto artimoje aplinkoje bylomis. Ir pasirodo, jog būtent tos temos labiausiai domina ir mūsų rajono žmones. Štai straipsnis, kuriame aprašyta, kaip vyras aptalžė savo žmoną, sulaukė nei daug, nei mažai – daugiau kaip 4 000 skaitytojų per porą dienų, kai kitokio pobūdžio informacija sulaukia apie 1 000 skaitytojų dėmesio.

Ką tai rodo? Manau, kad  galimi du variantai: arba smurtas yra daugelio šeimų kasdienybė, arba mes tiesiog… maloniai smalsaujame, nes perskaičius viskas kaip ant delno. Perskaičiau ir „dėjau“ ant tos Lietuvos.

O ką daro tokiais atvejais mūsų valdžia?

Ogi  griebia mūsų uždirbtų pinigų saują ir, kad ant jos per daug „nedėtume“, organizuoja visokias akcijas, seminarus, mokymus, konferencijas ir kitus susiėjimus.

Ir visai nesvarbu, kad ne smurtautojai į juos ateina susivokti ir persiauklėti, o tie patys „valstybininkai“ sėdi ir  n-tąjį kartą to paties klauso, rašo, klauso… už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus.

Svarbiausia – emocijos ir tarpusavio santykių aiškinimasis

Intriguojančių ir sunkiai nuspėjamų įvykių gausa skatina mūsų smalsumą, kuris paprastai paremtas emocijomis ir tarpusavio santykių aiškinimusi. O kas nenori atsidurti emocijų viršūnėje? Juk ten tiek daug protu nepaaiškinamos veiklos. Tampame aktyvūs ir atviri.

Tuo tarpu gyvenimas gali ir palaukti. Kam jo realijos įdomios? Ir nesvarbu, kad su emocijomis toli nenueisi, o gyvenimas pareikalaus visai kitų vertybių. O jos kažkur ištaškytos, pamirštos. Bet ar mes kalti, kad valstybę privertėme gyvuoti pagal mūsų emocijų svyravimus, o ne pagal protingo veikimo kriterijus? Ko gero, tik mes patys.

Gal tik mūsų bendras likimas neapsikentęs pameta mūsų protams darbo. Juk tiek likimo smūgių pastaruoju laiku teko mūsų visuomenei pakelti. Pavyzdžiui, mūsų rajone policijos pareigūnai, ko gero, girti sukėlė avariją, paliko sužalotą žmogų ir dar bandė „permesti“ nusikaltimą pašaliniam žmogui. Arba kaip už skardos gabalą, tokį bevertį palyginus su gyvenimo duotybe, užkapojama jauna ir bejėgė  mergina… Išties mes tokiais atvejais nustembame ir emocijos užvaldyti išrėkiame – žvėrys, o ne žmonės taip padarė. Po to įsijungia emocijų užvaldytas protas: ieškome, kas dėl to kaltas. Kodėl iki šiol niekas nematė ar neatpažino galimų nusikaltėlių? Kodėl policijos pareigūnai, turintys išaiškinti nusikaltėlius, kartais patys tampa nusikaltėliais?

Kam reikalingi kaukių baliai?

Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, kartais panašu  į žemiausio lygmens maskaradą: ant intelekto neišvargintų veidų užsidedama kaukes ir skelbiamas maskaradas.

Kaukių baliuje pasijuntama herojais, kurie, pasinaudodami veido uždanga, suveda „sąskaitas“ su visais ir su kiekvienu. Ištraukiama kokia nors smulkmena ar paprasčiausia nesėkmė ir uždegama žalia šviesoforo šviesa emocinėms patyčioms. Kaukių balius taip įsibėgėja, kad jo purslai tyška į visas puses. Ir, neduok Dieve, į jį patekti silpnesnių nervų žmogui…

Prisiminkime, kaip mūsų garsieji portalų „visažiniai“ – anoniminiai komentatoriai – nukankintos ir pakastos mūsų mieste merginos vos pačios kaltos nepadarė. Vyko akivaizdus šmeižimas, prisidengus sugalvota maskaradine kauke – išgalvotu vardu: vežė narkotikus, vežė pilną automobilį pinigų, jos draugas nusikaltėlis ir t. t. Gerai tai, kad dalį tokių asmenų teisėsauga išsiaiškino ir įvertino. Taip turėtų būti visada ir visais atvejais.

Vieša erdvė neturėtų tapti ligonių „gydymosi“ vieta šmeižiant ir menkinant kitus. Deja, sovietinis mentalitetas yra gajus. Ir amžius šiuo atveju ne ką reiškia.

Maskarado dalyvio atrankos kriterijai aiškūs daugeliui: kas daugiau ir stipriau pažemins ir apjuoks politiką, valstybę, kitaip mąstantį, netradicinių pažiūrų žmogų, tas ir bus madingiausias kaukių baliaus narys.

Šioje situacijoje galėtume atkreipti dėmesį į tai, jog kol žmogus yra tavo bendradarbis, kaimynas ar šiaip pažįstamas, bendrauji su juo, palaikai jį ištikus nesėkmei, o prireikus ir duonos rieke pasidalini. Bet jeigu tik jis, neduok Dieve, tampa vadovu, politiku ar klestinčiu verslininku, labai greitai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Visų pirma, jis neabejotinai tampa vagimi, grobuoniu ir vos ne kiekvieno asmeniniu priešu, kurį reikia tuojau pat sumaišyti su žemėmis. Tai padaryti šiandien gan paprasta. Ir mokytis nieko nereikia. Pliekiame senoviškai – sovietiškai, nes naujo ir laisvo gyvenimo metodikas įvaldyti reikia laiko ir pastangų. O iš kur jos atsiras, jei, žiūrėk, net ir kunigas, kuris yra Dievo, sėjančio meilę ir globą kiekvienam mūsų žemėje, ima ir įsijungia į šį maskaradą. Čia ir visų numylėta Paberžė gali būti panaudojama „laukiamas – nelaukiamas“, „savas – svetimas“ paieškoms. Niekaip negaliu suprasti: negi taip norisi emocijų liūne pasivolioti? Man asmeniškai tai nepriimtina. Na, jei kai kuriems patinka purslų tvaikas ir nuo to jie tik laimingesni, vadinasi, jų ten ir vieta. Demokratinė gyvenimo tvarka jiems tai garantuoja.

Atsakymas mūsų praeityje

Kad gyvenimas Lietuvoje tikrai darosi  panašus į maskaradą, parodo visai neseniai mus pasiekusi  informacija.

Pasirodo, buvęs FNTT direktorius  siekė užimti VMI vadovo postą, bet neįveikė paprasčiausio atrankos etapo, kuriame iš psichologų sudaryta komisija tikrina kandidatų gebėjimą vadovauti. Įsivaizduokite, tokio lygio vadovas neįveikia to atrankos etapo, kurį turi pereiti kiekvienas asmuo pretenduojantis, kad ir į… seniūno pareigas. Natūraliai kyla klausimai: koks yra intelektas žmonių, paskiriančių į tokias aukštas pareigas elementaraus testo negalinčio išlaikyti žmogų? Arba koks intelektas žmonių, kurie sudaro tokius testus, kurių nesugeba išspręsti net aukščiausio lygio vadovai?

Taigi žinant, jog visais atvejais šalyje, rajonuose tvarkomasi pagal aukščiausiojo valstybės valdymo ešelono gebėjimus, mūsų laukia akivaizdus valstybės (ne)klestėjimo laikotarpis. Ir „valstiečiai“ čia niekuo dėti. Negali lyginti 25 metų „pridirbimų“ su 6 mėnesių prisiimta atsakomybe.

Sveikoje žmonių bendruomenėje, kurioje daug galimai gerai dirbančių NVO, bendruomenių, politikų, valdžios, teisėsaugos institucijų, bauginančiai ir sunkiai paaiškinamai atrodo pastarųjų įvykių seka.

Anot prokuroro, tyrusio Matuko nužudymo bylą, įtariamieji „tėvai“ greičiausiai net nesupranta savo nusikaltimo pasekmių. Prokuroras galvoja, kad vaikelio tėvai dėl menko jų intelekto nesupranta savo veiksmų pasekmių, nesuvokia savo ir kitų žmonių jausmų. O žinant, jog abu „tėvai“ vartojo narkotines medžiagas, nusikaltimo priežastys tampa kaip ir aiškios. Ir pasekmės taip pat – vaikas užmuštas „paauklėjus“ jį mažiausiai 153 smūgiais. Ar tai ne pragaras žemėje vos kelis gyvenimo kelio žingsnius nuėjusiam mažyliui?

Susivokti, kas vyksta šiandien, tikrai nėra paprasta. Kokią gi koreliaciją (biologijoje – organizmo  ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros ir funkcijų tarpusavio priklausomybė) galime rasti tarp mažėjančio gyventojų skaičiaus, kainų augimo, smurto atvejų daugėjimo ir augančio automobilių skaičiaus? Čia jau, ko gero, tėra tik fantazijos reikalas.

Akivaizdu viena: pagrįsti, kad gyvename teisingoje ir visus vienodai globojančioje valstybėje, neprasilenkiant su realybe, neįmanoma. Nebent smagiai nusišypsoję sutiktume su dažnai žmonių vartojamu pasakymu: „Versli ir nenuspėjama ta mūsų Lietuva“.

O aš manau, kad atsakymo reikia ieškoti mūsų praeityje. Iš ten eina keliai į ateitį.

Šalies prezidentas Valdas Adamkus ne be reikalo pasakė: „Taigi didžiuojuosi dėl praeities, tačiau man labai skauda dėl dabarties“. Skauda ir mums, eiliniams Lietuvos žmonėms, žinantiems savo tautos istoriją.
Praeitame amžiuje buvusios Lietuvos šviesuomenės didžioji dalis ištremta ir išžudyta. Likusi Lietuvoje tam tikra žmonių dalis „išbuožinta“ – tai yra atimta iš jų tai, kas buvo kurta ištisų kartų, nugirdyta, turėtos tautos vertybės devalvuotos, o per daugelį sovietinio gyvenimo dešimtmečių į mūsų žmonių galvas įsirėžė, jog norint išlikti, ne galvoti ir spręsti reikia, bet kažkam būti lojaliam bei demonstruoti tarnystę. Ir tai sėkmingai tęsiasi.

Šitiek negandų patyrusi mūsų žmonių bendruomenė be jokios ryškesnės kultūrinės-socialinės, švietėjiškos valstybės globos yra įstumta į kosmopolitinį pasaulį, kuriame tiek tautinės vertybės, tiek dvasinė žmogaus būsena nėra reikšminga. Žmonės, patyrę nesėkmių, tampa pikti ant savęs, šalia esančių ir savo gyvenimo tvarką kuria pagal sukauptą patirtį.

Jie puikiai žino, jog ką nors keisti aktyviai pačiam dalyvaujant gali būti nesaugu. O nesaugumo jausmas ir taip veržiasi per visus kraštus.

Juk to, ko nėra, ir būti negali

O mes vis tebenorime idealių šeimų, talentingų mokytojų, profesionalių ir darbui pasišventusių medikų, tarnaujančių žmonėms politikų, lojalių Lietuvos valstybei tarnautojų, saugumą užtikrinančių policijos pareigūnų. Norai geri, bet ar jie realūs?

Juk to, ko nėra, ir būti negali.

Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nebus ir kad to neturime siekti.

Atsparumą paviršutiniškoms madoms, kasdieniams kaukių baliams reikia užsiauginti pasitelkus tikrąją bendrystę, stipresniems prisiimant asmeninę atsakomybę, lyderystę ir globą.