Įsuko ankstyvųjų bulvių ruletę

R.Žebarauskas per naktinius šalčius bulves gelbėjo jas laistydamas.

Kėdainių rajono bulvių augintojai – rizikuoti nevengiantys ūkininkai: jie jau kovo pirmoje pusėje į dirvą subėrė bulves ir pirmąjį lietuvišką derlių vartotojams žada birželio pradžioje. Aišku, jeigu gamta neiškrės daugiau netikėtų pokštų – bulvių augintojai jau išgyveno stresą dėl balandžio viduryje užklupusių šalnų.

Pakando šalčiai

Rimantas Žebarauskas šiųmetinį ankstyvąjį bulviadosį pradėjo kovo 12-ąją, o jo kolegos daržininko Sauliaus Dambrausko bulviasodės į lauką išriedėjo kovo 23 dieną. Panašiu metu kėdainiškiai ankstyvąsias bulves į vagas subėrė ir pernai.

Taip anksti mūsų klimato sąlygomis sodinti bulves – didelė rizika, tačiau šie ūkininkai lyg aistringi žaidėjai to nepaiso ir kasmet grumiasi su gamta, žaidžia savotišką ruletę, nes netgi taikant naujausias technologijas gamta gali iškrėsti eibių. Šiemet adrenalino dar daugiau – balandžio viduryje užklupę nemaži šalčiai laikėsi kelias naktis.

Daugiau ar mažiau nuostolių ankstyvųjų bulvių augintojai patiria kone kasmet, šiais metais jų gali būti daugiau. „Šiųmetis pavasaris tiesiog tragiškas, tokio šalto nebeprisimenu. Dvi naktis iš eilės buvo iki 5 laipsnių šalčio, tad nuostoliai neišvengiami“, – sakė R.Žebarauskas.

Anot S.Dambrausko, kol kas sudėtinga įvertinti, kiek šalnos pakenkė bulvėms, bet akivaizdu, kad pasėliai apniokoti. „Su gamta nepakovosi, telieka melstis“, – linksma gaida apie ankstyvo bulviasodžio neigiamą pusę kalbėjo ūkininkas.

Naktimis liejo pasėlius

Kėdainių rajono ūkininkai ūgtelėjusias bulves nuo šalnų saugo liedami pasėlius. Tačiau šiemet lietinimo sistemos ėmė strigti. „Užšalo lietinimo vamzdeliai, anksčiau su tuo nebuvau susidūręs“, – sakė jau dvidešimt penkerius metus ankstyvąsias bulves auginantis S.Dambrauskas.

R.Žebarauskas aiškino, kad lietinimo sistemų užtenka ne visam plotui: „Septynis hektarus naktį laistome, o kitam plotui neužtenka įrangos. Bandėme vandenį lieti su purkštuvais, bet to nepakako. Tad kur pasėliai nebuvo laistyti, bulvės apšalo. Kad ir kaip būtų, manau, šiemet, kaip ir pernai, birželio pradžioje turėčiau kasti pirmąsias bulves. Toks mano siekis, bet, aišku, priklausys nuo gamtos. Jeigu ir toliau bus šalta, bulvės lėčiau augs.“

Abu kėdainiškiai ankstyvųjų bulvių augina po maždaug 20 hektarų. S.Dambrauskas su sūnumi iš viso kasmet sodina apie pusantro šimto hektaro, o R.Žebarauskas, priklausomai nuo taikomos sėjomainos, – nuo 80 iki 120 hektarų bulvių.

Ūkininkai sako, kad pagrindinis ankstyvųjų bulvių auginimo privalumas – ne didesnis pelnas, o anksti gaunamos pajamos.

Didesnės investicijos

Bemiegės naktys saugant pasėlius nuo šalnų – tik dalis nepatogumų, kuriuos tenka patirti ankstyvųjų bulvių augintojams. Anot specializuotų bulvininkystės ūkių savininkų, norint tautiečiams jau vasaros pradžioje pasiūlyti vietoje išaugintų bulvių, ūkininkams tenka ryžtis didesnėms išlaidoms.

„Ankstyvųjų bulvių auginimo savikaina gerokai didesnė. Jas dengiame plėvele, lietiname, mėnesį daiginame, todėl tenka kurti krosnį, jungti lempas. Toks auginimas labai rizikingas ir brangus, bet kai anksti patiekiame derlių rinkai pirkėjai niurzgia ir priekaištauja, esą ūkininkai brangiai parduoda“, – apgailestavo S.Dambrauskas.

R.Žebarauskas aiškino, kad ankstyvųjų bulvių auginimo technologijų teko mokytis užsienyje, Lietuvoje šios srities mokslininkai neturi tokios patirties. „Nuolat tenka domėtis, ieškoti, važiuoti į Vakarų šalis, kad įgytume naujų žinių. Tai irgi kainuoja“, – pasakojo kėdainiškis.

Suprantama, ūkininkai tuščiai neinvestuoja – ankstyvosios bulvės yra brangesnės, galima tikėtis didesnio pelno. Tačiau S.Dambrauskas pabrėžė, kad jį į laukus taip anksti pavasarį išgena ne didesnio uždarbio siekis, bet būtinybė ūkyje anksčiau gauti apyvartinių lėšų.

„Iš tikrųjų uždarbis iš vėlesnių ir ankstyvųjų bulvių yra panašus, nes šių auginimas suryja daug lėšų. Tačiau mums labai svarbus tolygesnis pajamų pasiskirstymas. Pavasarį ūkininkams labai sunku, reikia daug apyvartinių lėšų, tad norisi kuo anksčiau gauti pajamų“, – aiškino bulvių augintojas.

Nerimas dėl vietos rinkos

Ūkininkai daugiausiai ankstyvųjų bulvių parduoda vietos rinkoje, tik nedidelę dalį jų eksportuoja. S.Dambrauskas į kitas šalis išveža palyginti nedaug ankstyvųjų bulvių, tačiau vėlesnių eksportuoja kone pusę derliaus. „Vežame į Latviją, Estiją, Serbiją. Šiemet jau skambino iš Moldovos, Ukrainos, ten reikia bulvių, tad parduoti bus kur“, – dėl derliaus realizavimo galvos kol kas nesuka bulvių augintojas.

Savo išaugintas bulves per kooperatyvą „Bulvių namai“ realizuojantis R.Žebarauskas sakė, kad šiemet norėtų daugiau eksportuoti ankstyvųjų bulvių, nes vidaus rinka kelia nemažai nerimo. „Mūsų žmonių pragyvenimo lygis negerėja, valgytojų mažėja, tad didesnio pardavimo nėra ko tikėtis. Problema ta, kad ankstyvųjų bulvių toli nenuveši, jos nukastos per parą turi atsidurti ant prekystalio. Todėl parankiausia eksportuoti į gretimas šalis. Pernai vežėme į Latviją, Estiją“, – aiškino pašnekovas.

Kėdainių rajono ūkininkas užsiminė apie vietos valgytojų ypatybę. Anot jo, tautiečiai mėgsta rinktis dideles bulves, o tarp ankstyvojo derliaus būna nemažai smulkių bulvyčių. „Jos skanesnės už dideles, pavyzdžiui, skandinavai maistui renkasi tik mažas bulves, o lietuviams duok didelių. Štai agurkų reikia mažesnių, peraugusių neima, o mažų bulvių nevertina. Ir be reikalo“, – apgailestavo ūkininkas.

R.Žebarauskas pažymėjo, kad bulvių realizavimas priklausys ir nuo vietos prekybos tinklų politikos. Pernai prekybininkai, stumdydamiesi su naujuoju į mūsų rinką atėjusiu konkurentu, skriaudė augintojus. „Naujas prekybos tinklas sujaukė rinką, ir tai labai prastai mums atsiliepė“, – konstatavo ūkininkas.

Mąsto ekonomiškai

Dr. Kęstutis Rainys, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Elmininkų bandymų stoties direktorius

Mano žiniomis, Lietuvoje yra du ūkininkai, kurie labai anksti sodina bulves. Jeigu jie taip augina, vadinasi, ankstyvas bulviasodis pasiteisina. Kuo anksčiau sodina, anksčiau gauna derlių ir pajamas. Šie vyrai mąsto ekonomiškai. Bet, žinoma, jie rizikuoja, nes rinka užpildoma produkcija iš pietinių šalių. Ankstyvųjų lietuviškų bulvių realizavimo laikotarpis trumpas, todėl nežinia, ar pavyks gauti didesnę kainą. Kiek suprantu, šių augintojų tikslas – ne vien tik geros kainos, bet noras maksimaliai pailginti produkcijos tiekimą rinkai.

Ankstesniais laikais toks bulvių auginimas prilygtų kone stebuklui. Žinoma, dabar tai leidžia šiuolaikinė technika ir modernios auginimo technologijos. Pavyzdžiui, lietinimo sistemos apsaugo nuo šalčio. Jos gelbėja nuo sausrų ir padeda gauti didesnį derlių. Anksčiau 30 tonų iš hektaro buvo pritrenkiamas derlius, o dabar ūkininkai gauna vidutiniškai 40, o atskiruose plotuose 50 tonų ir daugiau.

Be to, dabar pati gamta palankesnė augintojams: pavasaris ankstyvesnis ir rudenį sąlygos palankesnės nuimti derlių. Problema ta, kad spalį, kuris būna šiltesnis už rugsėjį (per pastarąjį dešimtmetį dažniau taip ir buvo), nukastos bulvės sunkiau pasiekia ramybės būklę. Ji prasideda, kai temperatūra tesiekia 4 laipsnius šilumos. Jeigu augintojai neturi modernių saugyklų, tai padaryti sudėtinga.

Pernykščiai metai buvo neblogi, bet ne patys geriausi: labai geri metai šiai kultūrai augti ir nuimti išpuola gal tik kartą per dešimtmetį. Per bulvių vegetaciją reikia pakankamai ir drėgmės, ir šilumos. Bulvės jautrios šalčiui. Tyrimai rodo, kad jeigu bulvės 50 valandų buvo laikytos nulinėje temperatoje, pasikeičia jų sudėtis. Daigai taip pat jautrūs šalčiui. Tačiau jiems nušalus, bulvė išleidžia naujus ūglius, jeigu dirva gerai paruošta. Žinoma, tokiu atveju derlius bus mažesnis.

Sudaigintas bulvių sėklas sodinti galima tuomet, kai dirvos temperatūra 8–12 cm gylyje siekia 4–6 laipsnius šilumos. Nesudaigintas sėklas optimaliausia sodinti į iki 10 laipsnių sušilusią dirvą.