Scanpix nuotr.
Lygiai prieš trejus metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies, o Maidane šurmuliavusi vadinamoji Orumo revoliucija pasiekė pergalę. Tiesa, labai greitai Kijevui teko susidurti su naujais sunkiais išbandymais: pasinaudodama situacija Maskva užgrobė Krymo pusiasalį, jos palaikomi kovotojai pabandė sukelti „Rusų pavasariu“ pavadintą perversmą Rytų Ukrainoje. Šių veiksmų pasekmė: Donbase atsirado dvi pilkosios – Kijevo nekontroliuojamos – teritorijos, čia iki šiol rusena karo ugnis.
Treji metai – be rezultatų
Situaciją Ukrainoje šiandien (žiūrint iš trejų metų perspektyvos) geriausiai galima būtų apibūdinti žodžiu „stagnacija“. Kijevui nepavyko pasiekti proveržio. Šalyje taip ir nebuvo pakeista politinė sistema ir jos architektūra. Orumo revoliucija išvertė iš kėdžių kai kuriuos aukštus valdininkus, Regionų partijos lyderis ir tuometinis šalies vadovas V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, kuri visuomet laikė jį savu žmogumi, tačiau dauguma smulkesnių valdininkų liko savo vietose, tik nominaliai pakeitę politinę spalvą.
Kad niekas iš esmės nepasikeitė, rodo ir išliekanti korupcijos problema. Šis reiškinys buvo įvardijamas kaip vienas iš Ukrainos ankstesnės politinės sistemos požymių. Deja, bet korupcija klesti ir šiandien. Pagal 2016 metų Korupcijos suvokimo indeksą Ukraina yra 131 pozicijoje iš 176 valstybių. Įdomu tai, jog šia pozicija ji dalijasi su savo prieše Rusija. Ironiška, kad net šioje srityje Kijevas nesugeba įveikti Maskvos. Tai byloja apie liūdną tendenciją: Orumo revoliucijos pergalė neatnešė daugiau orumo į valdininkų kabinetus. Dėl šios priežasties žmonės, kurie kovojo Maidane už savo pilietines laisves ir teises bei europinį šalies raidos vektorių, jaučiasi apgauti.
„Kasdienišku“ tapo ir karas Donbase. Žmonės priprato prie jo. Plėtodama provokacijas Rytų Ukrainoje Maskva tikėjosi, jog tokiu keliu lengvai pasieks kaimyninės šalies skilimo. Kremlius buvo įsitikinęs, kad visa rytinė Ukrainos dalis lengvai (kaip Krymas) pasiduos jo kerams, ir tai pakeis geopolitinę situaciją regione. Tačiau prieš trejus metus Ukrainos visuomenė parodė, kad ji yra kur kas vieningesnė, nei atrodė Rusijos politiniam elitui. Bet konfliktas Donbase vis dar gali tapti skilimo Ukrainos visuomenėje priežastimi, tik šio skilimo linija bus tarp kovojančiųjų ir gyvenančių savo įprastą gyvenimą. Kad toks pavojus realus, rodo viešai išsakomas pasipiktinimas, jog tuo metu, kai Donbase Ukrainos patriotai lieja kraują gindami savo žemę, Kijevas gyvena savo įprastą gyvenimą. Be to, ir šalies valdžios atstovai nuolat naudojasi karo diskursu, kad pateisintų savo nesėkmes. Tuo yra akivaizdžiai piktnaudžiaujama.
Skaudu, jog ir po trejų metų vis dar tenka kalbėti apie absurdišką situaciją: Kijevas prekiauja su nekontroliuojamomis teritorijomis. Faktiškai nuo pat konflikto pradžios tai buvo opus klausimas. Dar praeitų metų pabaigoje ukrainiečių savanorių batalionų „Aidar“ ir „Donbas“ atstovai pagrasino surengti prekybos su nepripažintomis separatistinėmis respublikomis blokadą. Pareiškime buvo akcentuota, kad iš prekybos su prorusiškais separatistais pelnosi tiek teroristų vadai, tiek Ukrainos valdininkai ir oligarchai. Nuo šių metų sausio savanoriai bando įgyvendinti šiuos grasinimus: blokuoja skirtingus geležinkelius, stabdydami susisiekimą su nekontroliuojamomis teritorijomis. Organizuojant ir įgyvendinant blokadą dalyvauja ir Aukščiausiosios Rados deputatas Semionas Semiončenka. Tiesa, vietinė valdžia vertina blokadą kaip „neteisėtus veiksmus“ ir kelia jos organizatoriams ir vykdytojams baudžiamąsias bylas.
Per trejus metus iš mirties taško nepajudėjo ir Krymo grąžinimo klausimas. Net atrodo, kad Donbaso situacijos fone Krymas yra pamirštas, su jo praradimu (nors ir neoficialiai) susitaikyta. Šioje srityje nedaroma nieko, nors Kijevas tikrai galėtų bent garsiau ir aiškiau kelti klausimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos Rusijos administracija daro užimtame pusiasalyje.
Jeigu Ukraina vis dar tikisi susigrąžinti Krymą, ji turi veikti. Šį klausimą negalima apleisti ar atidėti vėlesniam laikui, siekiant, kad pirmiausia būtų išspręsta situacija Donbase. Abu šie klausimai turėtų būti politinėje Kijevo darbotvarkėje.
Kas labiau pralaimėjo?
Kalbant apie situaciją Ukrainoje (Donbasą ir Krymą) sunku būtų kelti klausimą, kas labiausiai laimėjo. Ukraina patyrė didelių nuostolių. Donbasas vis dar gali būti vertinamas kaip atvira žaizda jos politiniame kūne. Tačiau ir apie Maskvos pergalę kalbėti neverta. Žinoma, Rusija gana sėkmingai užgrobė Krymą, tačiau jos teisės į pusiasalį tarptautiniu lygmeniu nėra pripažintos. Net nepanašu, kad tai galėtų atsitikti artimiausiu metu. O separatistiniai Maskvos projektai – Donecko liaudies respublika ir Luhansko liaudies respublika – neturi jokios aiškios perspektyvos. Jie vis labiau primena lagaminą be rankenos, kurio Maskva nesiryžta išmesti, nors tempti jį nepatogu ir sunku. Nepamirškim ir to, kad dėl agresijos prieš kaimyninę valstybę Rusija sulaukė tarptautinio pasmerkimo, jai yra taikomos sankcijos.
Atsižvelgiant į visą pateiktą informaciją, teisingas klausimas turėtų būti – kas šioje situacijoje pralaimėjo labiausiai? Atsakyti į jį irgi nėra lengva, tačiau dėl tam tikrų priežasčių labiausiai pralaimėjusi atrodo būtent Ukraina. Prieš trejus metus įvykusi Orumo revoliucija nesuteikė kokybinių pokyčių. Didžiausias Kijevo laimėjimas būtų gebėjimas pademonstruoti Rusijai sėkmingus demokratinius pokyčius, didesnį skaidrumą, korupcijos įveikimą ir pan. Kijevui reikėjo ir tebereikia sisteminių reformų, kurios atskleistų pokyčių galią. Viso to, deja, nematyti.
Žinoma, Maskva irgi negali įskaityti sau pergalės. Sankcijų, nukreiptų prieš ją, įvedimas sutapo su naftos kainų kritimu. Rusija atsiduria vis didesnėje geopolitinėje izoliacijoje, kurią apsunkina ekonominės problemos. Tačiau, kita vertus, Kremliui pavyko pasiekti tam tikrų savo tikslų. Vienaip ar kitaip Maskva užsitikrino, kad artimiausiu metu Ukraina nepabėgs iš jos geopolitinio įtakos lauko. Teritorinės šios šalies problemos apsunkina vidaus politines problemas ir žlugdo Ukrainos europinės integracijos perspektyvas.
Kita vertus, nepaisant gana niūrokų išvadų, būtų pernelyg anksti pripažinti Ukrainos pralaimėjimą ir sąlyginę Kremliaus pergalę. Globalus laisvės indeksasrodo, kad Ukraina vis dar priskiriama prie iš dalies laisvų šalių, o Rusija užtikrintai užima vietą nelaisvų šalių sektoriuje. Silpni Ukrainos demokratijos daigai turi kur kas daugiau perspektyvų nei Rusijos autoritarizmas. Be to, tiek 2004 metais, tiek 2013 metais Ukrainos visuomenė parodė turinti rimtų pilietiškų galių, kurių niekas negali ignoruoti. Tai yra svarbiausia šios šalies stiprybė, kokios, pavyzdžiui, ta pati Rusija neturi. Todėl negalima sakyti, kad Orumo revoliucija neatnešė jokio rezultato. Jos potencialas teberusena Ukrainos žmonėse.
Loading ...
