Apytiksliai nustatyta, kad žydų žudynėse dalyvavo apie 2000 lietuvių karių (Vikipedijos nuotr.)

Kai tik viešumoje pasirodo kokia nors informacija apie žydus, tuoj pat atgaivinama tema apie tai, kad Lietuva – žydšaudžių tauta. Šį kartą eilinis svarstymas prasidėjo pasirodžius Rūtos Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“. Joje dar kartą pasakojama apie žydų žudynėse dalyvavusius lietuvius. Nors knygoje nepateikta jokios nežinomos informacijos, tačiau atsirado proga vėl pakalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) turimą sąrašą asmenų, prisidėjusių prie žydų žudymo.

Žydų tema visuomet sukelia ginčų, nes net holokausto klausimu neturime vieningos nuomonės. Pažiūrėkime, o ką gi turime?

Vieną nuomonę pateikia ir nuolat žibalo į ugnį įpila „paskutiniuoju nacių medžiotoju“ vadinamas tarptautinio Simono Vyzentalio centro Izraelio skyriaus direktorius, istorikas ir aktyvus nacių karo nusikaltimų tyrinėtojas daktaras Efraimas Zurofas (beje, gimęs jau pasibaigus holokaustui), kuris net pačių žydų vertinamas nevienareikšmiškai. Jis Lietuvos žydų bendruomenę yra apkaltinęs antisemitizmu. Lietuvoje rėmėjų jis beveik neturi, nes nuolat peikia mūsų šalį, kad ši, girdi, nesugebėjusi patraukti atsakomybėn naciams talkinusių ir žydus žudžiusių nusikaltėlių.

Prieš porą metų, duodamas interviu CNN televizijai, E. Zurofas pabrėžė, jog nacių medžiotojų pastangomis Amerikoje buvę aptikta 19 lietuvių karo nusikaltėlių, iš jų 12 buvo deportuota į Lietuvą, tik nė vienas iš jų nebuvęs įkalintas, nors buvę surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad tie asmenys žudė žydus ar prisidėjo prie žydų naikinimo. Pasak E. Zurofo, kurio dėdę karo metu taip pat „paėmė grupė lietuvių, ir daugiau niekas jo nematė“, Lietuva iš JAV parsiųstus karo nusikaltėlius „sutiko išskėstomis rankomis“ ir iki šiol nepripažįsta, jog nemažai lietuvių prisidėjo prie žydų žudynių. „Lietuvoje karo metu buvo nužudyta 90 procentų joje gyvenusių žydų, o be aktyvaus lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo to padaryti nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu“, – įsitikinęs E. Zurofas, kurio iniciatyva kasmet skelbiamas ieškomiausių nacių nusikaltėlių ir jų talkininkų sąrašas.

E. Zurofas yra nusikalbėjęs tiek, kad net yra pareiškęs, esą Baltijos šalys kalbomis apie Molotovo-Ribentropo paktą ir komunizmo nusikaltimus siekia nukreipti dėmesį nuo savų nusikaltimų ir kad, neva vien Baltijos šalių pastangomis, rugpjūčio 23-ioji buvo paskelbta nacizmo ir komunizmo aukų atminimo diena, o holokausto nusikaltimų ir atsakomybės už juos tema, anot jo, ignoruojama.

Faktas ir tai, jog nemaža dalis žydų visuomenės ir politikų tebėra įsitikinę, kad su Lietuva bei lietuviais apskritai negalima bendrauti, nes jie esą nenori prisiimti ir niekuomet neprisiims savo „istorinės atsakomybės“ už žydų išžudymą. Dalis žydų, panašiai kaip ir E. Zurofas – ypač Vakaruose ir Izraelyje – teigia, kad neva antisemitizmas visuomet buvo lietuviškosios tautinės tapatybės dalis, o žydus jie būtų išžudę ir be vokiečių pagalbos.

Pateikiama ir tokių teiginių – „įrodymų“ – esą masinės žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei, o lietuviškasis žydų genocidas išsiskyrė visos Europos kontekste.

Ant E. Zurofo užmestos meškerės kabliuko, matyt, pakliuvo ir R. Vanagaitė, kuri dabar užsispyrusi tvirtina, kad mes ir būsime vadinami žydšaudžių tauta, kol nepaskelbsime žydšaudžių sąrašo.

Kreipėsi į prokurorus

Dar yra ir kiek nuosaikesnė Žydų bendruomenė, kuri vengia viešos draugystės su E. Zurofu, tačiau dabar pasinaudojo R. Vanagaitės knygos sukeltu triukšmeliu ir irgi norėtų, kad būtų paskelbtas žydšaudžių sąrašas.

Šį sąrašą Lietuvos istorikų grupė, dirbusi kelis metus, paskelbė 2012 metais. Mokslininkai nustatė daugiau nei 2000 lietuvių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo masiškai žudant žydus. Anot R. Vanagaitės, sąrašas buvo perduotas vyriausybei ir paslaptingai dingo. Jį dabar turi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky siūlė, kad LGGRTC turimą sąrašą perduotų įvertinti prokurorams. LGGRTC vadovės Teresės Birutės Burauskaitės nuomone, kreiptis į prokurorus turėtų ne centras, o Vyriausybė. Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus suabejojo tyrimo perspektyva dėl kai kuriais atvejais nepakankamų įrodymų, taip pat dėl to, jog gyvų to meto įvykių liudytojų greičiausiai nėra likę. Tačiau jis mano, kad kreiptis į prokurorus galėtų būtent LGGRTC, kuris „tam ir yra sukurtas“.

Ko gero, matydama, kad institucijos nesusitaria, Žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky pati kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad ši pradėtų tyrimą dėl asmenų, siejamų su holokaustu, nustatymo ir patraukimo atsakomybėn bei nustatymo, ar nebuvo neteisėtai reabilituotų žydšaudžių.

Žydų bendruomenės pirmininkė sako, kad juos tenkintų sąrašo paviešinimas. Tačiau, ar tai padaryti įmanoma, gali nuspręsti tik prokurorai. Nors šie nusikaltimai neturi senaties, tačiau nebeliko liudininkų, kurie dar prisimena žudynes, o paskelbti žudiku gali tik teismas. Ar gali teismas teisti po mirties, remdamasis vien dokumentais?

Išpirko kaltę?

LGGRTC radusi duomenų, kad partizanas Juozas Krikštaponis galimai dalyvavo holokauste (yra pagrindo manyti, kad batalionas, kuriame tarnavo J. Krikštaponis, vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui vykdyti Baltarusijos teritorijoje) kreipėsi į prokuratūrą siekdamas atimti kario savanorio statusą, tačiau to padaryti nepavyko, nes prokuratūra atsisakė pradėti nagrinėti bylą. Kas ne kas, o prokurorai žino, kaip buvo klastojami dokumentai. Tai darė ir vokiečių gestapas, ir rusų NKVD-KGB.

Dabar situacija nevienareikšmė. Yra duomenų, kad kai J. Krikštaponio vadovaujama 2-ojo Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono 2-oji kuopa 1941 metų rudenį Baltarusijoje šaudė žmones. Skelbiama, kad 2-asis batalionas kartu su vokiečiais sušaudė 46 000 žmonių, kurių didžiausią dalį sudarė beginkliai žydai. Tačiau jo sesuo Veronika yra paliudijusi, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį praleido tėviškėje slapstydamasis, nes buvo sumušęs vokietį (siekė apginti vieną žmogų). Net buvo vokiečių pasodintas į kalėjimą. Tai skelbta knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II dalis, 1 knyga).

Pasitraukus vokiečiams J. Krikštaponis tapo partizanu. 1944 metų gruodžio mėnesį įkūrus partizanų Vyčio apygardą, jis buvo paskirtas jos vadu. Žuvo 1945 metų sausio 12 dieną tarp Taujėnų ir Užulėnio gyvenviečių vykusiame Lėno miško mūšyje. Kartu žuvo apie 18 partizanų.

J. Krikštaponis 1997 metais buvo pripažintas kariu savanoriu, o dar po kelerių metų Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1996 metais viena Ukmergės miesto aikštė buvo pavadinta Juozo Krikštaponio vardu. Tais pat metais joje atidengtas paminklinis akmuo su bronziniu bareljefu. Lėno miške, bunkerio vietoje, kur žuvo partizanai, taip pat pastatytas medinis atminimo kryžius.

Dabar apie J. Krikštaponį prakalbus ir R. Vanagaitei Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė raštu kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką, prašydama apsvarstyti, ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pagrįstai Juozui Krikštaponiui po mirties buvo suteiktas pulkininko laipsnis.

Pranešime spaudai primenama, kad pulkininko laipsnis minėtam asmeniui buvo suteiktas tuometinio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimu Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 metų spalio 31 dienos dekretu.

Taigi, ar išdrįsime ardyti paminklą partizanų vadui ir atimti pulkininko laipsnį, ar galvosime, kad partizanaudamas jis išpirko savo kaltę, jei žmogus iš tikrųjų buvo kaltas.

Dalyvavo žudynėse

Dar turime grupę žmonių, kurie holokausto neneigia, tačiau sako, kad žydus šaudė tik kriminaliniai nusikaltėliai, tautos atplaišos, neraštingi, pralobti norėję kaimiečiai. Su tuo kategoriškai nesutinka R. Vanagaitė. Savo knygoje ji pateikia faktus, jog žydus šaudė ir išsilavinę inteligentiški žmonės.

Nepaneigsi, kad karo metais iš Baltijos šalių ir Ukrainos savanorių vokiečiai buvo suformavę 178 batalionus. Viena iš pagrindinių jų funkcijų – kartu su vokiečių SS ir policijos daliniais kovoti su sovietiniais partizanais.

Siekdama švelninti santykius su vokiečiais ir gauti iš jų ekonominių bei politinių nuolaidų ir privilegijų, Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) siūlėsi suorganizuoti lietuvių tautinį korpusą, kuris dalyvautų bendrame žygyje prieš sovietus. Tačiau vokiečiai lietuvių pasiūlymą atmetė ir patarė steigti vokiečiams pavaldžius ir ištikimus policijos batalionus. Iš 26 lietuvių policijos batalionų, kuriuose tarnavo apie 9000 vyrų, su holokaustu buvo įvairiai susiję dešimt, kurių kariai nuolat epizodiškai saugojo suėmimo ir žudynių vietas, perveždavo pasmerktuosius, ar dalyvaudavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1-asis ir 2-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masiškai naikinant žydų tautybės Lietuvos piliečius bei Baltarusijos žydus. Remiantis vokiečių dokumentais, 1942 metų rudenį ir 3-iasis, ir 15-asis lietuvių policijos batalionai dalyvavo Baltarusijos teritorijoje vokiečių vykdytoje plataus masto operacijoje kodiniu pavadinimu „Pelkių karštinė“. Per šią operaciją buvo iššaudyta 8350 žydų.

Skelbiama, kad Antano Impulevičiaus vadovaujamas batalionas kartu su vokiečiais sušaudė apie 46 000 žmonių, kurių dauguma žydai.

Apytiksliai nustatyta, kad žydų žudynėse dalyvavo apie 2000 lietuvių bataliono karių. Daugelio jų biografijos gan skirtingos: 20-40 metų kaimo jaunimas, ūkininkai, vienas kitas miestietis, karo mokyklos auklėtiniai, išformuotos ir beveik sunaikintos Lietuvos kariuomenės karininkai. Kai kurie iš jų prievarta buvo suvaryti į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą – taip prieš karo pradžią buvo perkrikštyta Lietuvos „liaudies kariuomenė“, teisingiau, jos likučiai. Kai kurie kariai pasidavė vokiečiams ir netrukus įstojo į apsaugos batalionus. Jie, kaip ir jų vadai, vylėsi atkurti bolševikų sunaikintą Lietuvos kariuomenę.

Sunku patikėti, kad visi mūsų gentainiai, tarnavę batalionuose, buvo rinktiniai budeliai, sadistai, užsiiminėję vien taikių gyventojų naikinimu. Sovietai gi visus batalionų karius smerkė vienodai ir taikė jiems kolektyvinę atsakomybę už nusikaltimus, kuriuos padarė vokiečių gestapininkai ir specialiosios žudikų komandos. Dabar to paties siekia ir tie, kurie bando apskritai apkaltinti lietuvių tautą kaip nacių talkininkę. O juk teisingumas reikalauja, kad kiekvieno kario kaltė ar nekaltumas būtų įrodyti. Juk žinoma atvejų, kuomet vien už buvimą kokiame nors apsaugos batalione sovietinis teismas atseikėdavo griežtas bausmes, nesigilindamas, ar tas kaltinamasis prisidėjo prie nacių organizuotų žudynių, ar tik saugojo sandėlius.

Komisijos išvados

Kita vertus, ginčytis žudė lietuviai žydus ar ne, net neverta, nes Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti 2005 metų balandžio 20 dieną patvirtino išvadas, pavadintas „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį“. Jose rašoma, kad vietinių gyventojų bendradarbiavimas su naciais padėjo persekioti žydus, suvaryti juos į getus ir masiškai išžudyti.

Žydų Lietuvoje naikinimo procesą sudarė trys aiškiai išskiriami etapai, du iš kurių – nagrinėjami tyrime. Tai pogromai ir pradinės plataus mąsto žudynės iki 1941 metų rugpjūčio, kurios pirmiausiai buvo nukreiptos prieš žydus. Pagal Komisijos ištirtus raportus ir dokumentus, dauguma žydų buvo nužudyti netrukus po to, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė ir nacių saugumo policija.

Didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo išnaikinti nuo 1941 metų rugpjūčio pradžios iki 1941 metų gruodžio. „Nuo 1941 m. rugpjūčio pradžios prasidėjusi ir staigiai eskaluota masinio sulaikymo ir sušaudymo politika iš esmės sunaikino žydų bendruomenes Lietuvoje. Judaizmo ir bolševizmo asocijavimo, buvusio žudynių pretekstu ankstesniu periodu, praktiniais tikslais buvo atsisakyta. Žydai buvo žudomi vien todėl, kad buvo žydai. Aukų izoliavimas, koncentravimas ir ekspropriacija buvo koordinuoto vokiečių ir lietuvių civilinių ir policijos administracijų bendradarbiavimo rezultatas. Žudynėms vadovavo okupuotos Lietuvos policijos vadas ir jas vykdė visų pirma Vokietijos saugumo policijos Operatyviniai batalionai, plačiai padedami Lietuvos policijos departamento štabo Kaune, vietinių policijos nuovadų, vokiečių ir lietuvių policijos batalionų narių ir vietinių savanorių“, – tokia komisijos išvada.

Nors tikslų holokausto Lietuvoje aukų skaičių sunku nustatyti, tačiau bendru Komisijos nutarimu, aukų skaičius buvo nuo 200 000 iki 206 000.

Izraelis neišdavė

Dar turime grupę žmonių, kurie sako, kad neištirtos ne tik žydų, bet ir lietuvių masinės žudynės, pasižymėjusios ypatingu žiaurumu ir sadistiškumu, kurias vykdė NKVD ir sovietų smogiamieji būriai 1941 metais, vos prasidėjus karui ir pokario metais. Pravieniškės, Petrašiūnai, Rainiai, Zarasai – tik kelios vietos, kuriose žiauriai nukankinti mūsų gentainiai. Rainių kankiniai nužudyti sadistiškiausiais metodais – nušutintos rankos ir kojos, nupjaustyti liežuviai, ausys, išlupinėtos akys, perrėžti pilvai, ištaškytos smegenys, o į galvas prikalinėta vinių. Dėl Rainių žudynių už akių buvo nuteistas tik prieglobstį Rusijoje radęs Petras Raslanas. Kaip sakė Vytautas Landsbergis, „ne veltui P. Raslano byla netapo Rainių byla, o Rainių žudynių byla netapo SSRS karo nusikaltimų byla, apie kurią pasaulis žinotų nors iš dalies tiek, kiek apie Katynę. Galbūt, ne veltui apie Rainių bylą, susiaurintą iki vieno žmogžudžio bylos, visą laiką sukosi, ją tyrimo-netyrimo stadijoje savotiškai vedė asmenys, susiję su KGB“.

Šiai grupei žmonių užkliūva ir tai, kad pagarsėjęs sadistas Nachmanas Dušanskis, pokario metais kankinęs partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, spėjo pasprukti į Izraelį. Dėl nusikalstamos veiklos Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 1996 metais jam iškėlė baudžiamąją bylą, bet Izraelis atsisakė N. Dušanskį išduoti.

Dabar jau, atrodo, nėra gyvųjų tarpe taip bausmės ir neatlikusio P. Raslano, 2008 metais Haifoje mirė ir N. Dušanskis.

Beje, viename Izraelio internetiniame puslapyje jau buvo paskelbtas ilgas lietuvių sąrašas, kuriame žydšaudžiais išvadintos net tokios iškilios asmenybės, kaip Lietuvos valstybės gynėjai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Barzda-Bradauskas, Juozas Lukša-Daumantas ir kiti. Kaip tik šių partizanų gaudynes planavo ir kai kurioms oprecijoms vadovavo į Izraelį išmovęs N. Dušanskis.

Valdžia tyli

Dar turime ir Lietuvos valdžią. Prezidentas A. Brazauskas yra atsiprašęs žydų tautos Izraelio knesete, deputatams siunčiant prakeiksmus „lietuviams – žudikams“ ir pažadėjęs, kad žudikai bus išaiškinti, o likę gyvi – nuteisti. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt, nesiryžta veltis į itin jautrius žydų holokausto klausimus ir, jei yra galimybė, patylėti, taip ir daro.

2012 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė atnaujino Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, tačiau apie jos darbus bent jau viešai nesigirdi. Žinoma tik tiek, kad Izraelio istorikai nepatenkinti tuo, jog esą sulyginami nacių ir sovietų nusikaltimai, taip sumenkinant holokaustą bei lietuvių atsakomybę už dalyvavimą jame.

Valdžią suprasti irgi galima, nes ji geriausiai žino, kad įvertinti tuos nusikaltimus juridiškai galėtų tik teismas. Deja, gyvų liudininkų nebėra, o remtis dokumentais gan nepatikima. Negalima remtis nei sovietiniais archyvais, nei vokiečių dokumentais. Pastarieji irgi kūrė mitą, kad būtent vietinės tautos neapkenčia bolševikų, žydų ir juos naikina. Todėl kruopščiai buvo filmuojami ir fotografuojami tie lietuviai, kurie dalyvavo žudynėse. Gestapo klastotėmis vėliau pasinaudojo NKVD. Tad nejaugi dabar, skelbdami sąrašus, vėl naudosimės gestapo ir KGB klastotėmis?

Petras IVANAUSKAS