Scanpix nuotr.

Daugybę Šiaurės Korėjos pabėgėlių išgelbėjusi ir Amerikoje apgyvendinusi Suzanne Scholte pasakoja, ką apie šalį iš jos bėglių pavyko sužinoti per pastaruosius 20 darbo metų. 

Diktatoriaus kultas sukurtas krikščionybės pavyzdžiu

Totalitarizmas visada spinduliuoja neapykanta religijoms, o ypač – krikščionybei, nes ši moko, kad žmogus yra laisvas. Tuo tarpu totalitarinė santvarka žmogų pavergia valstybės labui. Apskritai tokioje santvarkoje religijos vietą užima valstybė.

Augant Kim Il Sungui dabartinė Šiaurės Korėjos teritorija buvo okupuota japonų. Okupacijos metais būsimasis diktatorius turėjo daugybę progų įsitikinti, kiek daug gyvybinės jėgos žmogui gali pažadinti krikščioniškasis tikėjimas. Tarp korėjiečių krikščionių tais laikais buvo maždaug 20 procentų, tačiau būtent krikščionys daugiausia pasižymėjo siekiant Korėjos nepriklausomybės. Daugiau nei pusė visų nepriklausomybės deklaracijos signatarų buvo nuoširdūs tikintieji. Ir Kim Il Sungo tėvai buvo krikščionys, ir jį patį auklėjo kaip krikščionį.

Galima numanyti, kad Kim Il Sungas, savo akimis matęs drąsių krikščioniškojo tikėjimo įkvėptų žmonių darbų, vėliau neatsitiktinai krikščionybės principus pritaikė kurdamas savęs garbinimo kultą. Save jis iškėlė į dievo vietą, o Šventosios Dvasios atitikmeniu tapo visas žmogaus gyvenimo sritis ilgainiui persmelkusi ideologija.

Šiaurės Korėjoje žmonėms po kiekvieno valgio liepta melstis žodžiais: „Ačiū tau, tėve Kim Il Sungai.“ Savo diktatoriui žmonės taip pat kalba maldą, labai panašią į mūsiškį tikėjimo išpažinimą. Visoje šalyje gausu studijų centrų, skirtų oficialiosios ideologijos bei Kim Il Sungo raštų studijoms. Natūralu, kad krikščionybė grėsme režimui laikoma pirmiausia todėl, kad tik vienas Kim Il Sungas gali būti žmonių dievas, ir niekas kitas.

Šiaurės Korėjoje visiškai nesilaikoma žmogaus teisių  

Šiaurės Korėja yra vienintelė šalis visame pasaulyje, neginanti ir neužtikrinanti nė vienos žmogaus teisės. Gyventojai neturi teisės laisvai keliauti, rinktis mokymosi įstaigą, profesiją ar gyvenamąją vietą. Kiekviena jų gyvenimo detalė kontroliuojama režimo ir Songbuno klasifikacinės sistemos, visus piliečius į grupes suskirstančios pagal jų lojalumą režimui.

Tik lojalusis gali tikėtis geresnio gyvenimo, tačiau tai net nebūtinai priklauso nuo jo veiksmų. Žmogus gali visą gyvenimą elgtis nepriekaištingai ir vis tiek valdžios sprendimu nieko nepasiekti ir neturėti tik todėl, kad jo tėvai sistemoje klasifikuojami kaip nepakankamai lojalūs. Net ir tėvų ar senelių elgesys gali tapti dėme visam gyvenimui.

Songbuno sistema sumanyta taip, kad režimą apsaugotų nuo pilietinių bruzdėjimų. Tie, kurie pasižymėjo kovoje su japonais arba kitaip aiškiai pademonstravo savo prielankumą režimui, dažniausiai sistemoje užėmė aukštas pozicijas, tačiau kartu dauguma stambių žemvaldžių ar tiesiog žemės savininkų ir taip pat visi krikščionys buvo paskelbti režimo priešais.

Darbo stovyklose kalinamos ištisos šeimų kartos

Visą lojalumo skalę galima suskirstyti į tris kategorijas: lojaliuosius, dvejojančiuosius ir priešiškuosius. Lojalieji gauna ryžių, o abejojantieji gali tikėtis nebent kukurūzų. Padėtis Songbuno klasifikacijoje lemia net tik gaunamo maisto rūšį ir kiekį, bet ir galimybę įsigyti daiktų, pavyzdžiui, šaldytuvą ar mašiną.

Režimo priešams, politiniams kaliniams tenka darbo stovyklos, kurios Šiaurės Korėjoje veikė dar prieš atsirandant sovietiniams gulagams ir nacių mirties stovykloms. Tai, kad stovyklose visais laikais esama nemažai vaikų, rodo, jog daugelis jose kalinamų žmonių greičiausiai nėra įvykdę jokio nusikaltimo. Stovyklose uždarytos ir niekada į laisvę neišleidžiamos ištisos šeimų kartos.

Net ir maistas – tik lojaliems, tik iš diktatoriaus malonės 

Kad ir kaip griežtai sustyguotas gyvenimas Šiaurės Korėjoje, šalies valdžia nesugeba žmonių apsaugoti nuo bado. 1990-aisiais įsisiautėjus badmečiui per trumpą laikotarpį mirė milijonai žmonių. Taip nutiko ne tik dėl draudimo kurti privačius ūkius ir nesėkmingos kolektyvinės ūkininkavimo politikos, bet labiausiai todėl, kad maistas valdžios išnaudojamas kaip dar viena priemonė siekiant žmones suvaldyti, sudrausminti ir pavergti. Lygiai taip pat išnaudotojiškai buvo elgiamasi ir su užsienio šalių humanitarine pagalba, kai Šiaurės Korėjai buvo pradėti siųsti maisto produktai.

Šiaurės Korėja sutiko humanitarinę pagalbą įsileisti, bet tik su sąlyga, kad ją pristatantieji nemokės korėjiečių kalbos. Norėta, kad jie negalėtų susikalbėti su vietiniais ir neišsiaiškintų, kam iš tikrųjų atiteks pristatyta parama.

Vienas iš pirmųjų pabėgėlių, kuriuos man teko priimti Amerikoje, pulkininkas Choi Joo Hwal liudijo, kad humanitarinės pagalbos pilni sunkvežimiai atvykdavo į kaimus ir dalindavo šeimoms ryžius, o mainais prašydavo žmonių rašytinių patvirtinimų, jog maistas pasiekė adresatą. Tačiau jiems išvykus į kitą vietą, tuoj pasirodydavo valdžios siųsti kariuomenės daliniai ir visus išdalintus ryžius iš badaujančių žmonių atimdavo. Tai supratusios Šiaurės Korėją ilgainiui paliko dauguma didžiųjų humanitarinės pagalbos agentūrų.

Kinija Šiaurės Korėjos pabėgėlius gaudo ir siunčia atgal  

Daug kas manęs klausia, kodėl Kinija bendradarbiauja su Šiaurės Korėja, medžiodama, suiminėdama ir atgal išsiųsdama tuos, kuriems pavyko pabėgti. Kinijos pasirinkimas paprastas: arba Šiaurės Korėja diktatūrinė, arba jos vietą užims laisva ir susivienijusi Korėja. Šiuo atveju kinams pasienyje kur kas parankiau turėti stiprų totalitarinį režimą, o ne demokratiją. Be to, Kinijos komunistų partijai Šiaurės Korėjos vyriausiasis komunistas tiesiog yra arčiau širdies, net jeigu jį remdama Kinija tampa nusikaltimų žmoniškumui bendrininke.

Kinai ne tik leidžia režimui egzistuoti, jie režimą dar ir palaiko, o vienas iš būdų išreikšti paramą yra sugrąžinti bandančiuosius bėgti. Šiuo požiūriu Kinija noriai bendradarbiauja dar ir todėl, kad, režimui nusilpus ar sužlugus, Kinijos teritoriją tikriausiai užplūstų pabėgėliai. Kita vertus, žinau, kad nemaža dalis kinų šiuo klausimu nesutinka su savo valdžios pozicija ir mano, jog gėdinga dangstyti pasaulinės bendruomenės pasmerktą ir atstumtą diktatūrą, jau ne kartą nusikaltusią ir toliau tęsiančią nusikaltimus žmoniškumui. Neatsitiktinai Šiaurės Korėjoje žmonės mokomi priešintis „geltonajam vėjui“ – taip ten vadinami kinai. Iš tiesų korėjiečiai auklėjami būti rasistais kinų atžvilgiu. Jeigu korėjietė, pabėgusi į Kiniją, yra sugaunama ir išsiunčiama atgal, kai paaiškėja, kad ji laukiasi kino vaiko – Šiaurės Korėjos valdžia priverčia moterį pasidaryti abortą. Todėl, kad vaikas turi kinų kraujo.

Valdžia nebepajėgi kontroliuoti šešėlinės ekonomikos

Šiaurės Korėjos žmonės šešėlinę ekonomiką sukūrė totalitarinio režimo sąlygomis, kai žlugo vadinamoji šalies Paskirstymo sistema. Juodoji rinka ilgainiui tapo autonomiška mainymosi erdve ir padėjo iš valdovo malonės gyventi įpratusiems žmonėms patikėti savo jėgomis. Paskirstymo sistema buvo valdžios sukurta ir naudojama norint maistą ir daiktus žmonėms padalinti atsižvelgiant į jų užimamą poziciją Songbuno klasifikacijoje. Ja siekta parodyti, kad kiekviena vakarienė ar kiekvienas buities niekniekis yra paties diktatoriaus dovana ir malonė.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Šiaurės Korėja neteko nemažos dalies nuolat gautos užsienio paramos. Padėtį blogino ir vargana žemės ūkio politika, daugiausia palaikoma prastai veikiančių kolektyvinių ūkių. Visa tai šalyje išprovokavo badą.

Vienas iš Šiaurės Korėjos bėglių, Lee Min Bokas, savo šalyje ėjo žemės ūkio specialisto pareigas. Badui įsisiautėjus, jis keliavo po šalį ir tikrino, kaip veikia kolektyviniai ūkiai. Vėliau savo apžvalgą nusiuntė Kim Jong Ilui, nurodydamas, kad ūkiai dirba prastai ir, norint įveikti badą, reikia leisti dalį jų privatizuoti, leisti žmonėms ūkininkauti privačiai. Kai kiek vėliau buvo pakviestas į susitikimą su režimo vadovybe, už pateiktas rekomendacijas tikėjosi gauti valstybinį apdovanojimą, tačiau buvo slapta informuotas, kad iš tikrųjų jį žadama suimti ir išsiųsti į politinių kalinių stovyklą. Už tai, kad savo ataskaitoje drįso suabejoti Kim Jong Ilo, kaip politinio lyderio, išmintimi ir gebėjimais. Tą naktį jis sėkmingai pabėgo iš šalies.

Paskirstymo sistemai nebeveikiant, milijonai korėjiečių buvo priversti maisto ir pinigų prasimanyti patys, todėl pradėjo mainytis ir prekiauti tarpusavyje. Pažįstu korėjietę Eom Myung Hui, kuri daugelį metų dirbo mokytoja, tačiau, dėl visuotinio bado galiausiai pakrikus ir šalies švietimo sistemai, visai nebeturėjo iš ko gyventi. Ji sugebėjo susitarti su prekeiviu iš Pietų Korėjos ir pradėjo į savo šalį slapta gabenti jūros gėrybes. Jas parduodavo vietos juodojoje rinkoje. Tuo metu, norint išlikti, būtinai reikėjo prasimanyti maisto ir pinigų, net jei tai ir buvo be galo rizikinga.

Valdžia mėgino juodąją rinką kontroliuoti ir stabdyti jos plitimą, tiesa, nesėkmingai, kadangi tai buvo vienintelis būdas badaujantiems žmonės išlikti. Natūralu, kad badaujančiųjų pasitikėjimas valdžia sparčiai menko, žmonės ėmė savimi rūpintis patys. Valdžia, nors ir norėjo kontroliuoti, pati niekaip neišspręsdama bado problemos buvo priversta rinką toleruoti ir pamažu su jos buvimu visai susitaikyti. Iš pradžių juodąja rinka režimas leido naudotis tik vyresnėms nei 35 metų amžiaus moterims, vėliau tą kartelę nuleido iki 25 metų, o jau 2009 m. rinka taip sustiprėjo ir tapo tokia autonomiška, kad režimas visai nebepajėgė jos kontroliuoti.

Žmonės valdžiai vieningai pasipriešino pirmąsyk per 70 metų 

Tuomet nuspręsta devalvuoti valiutą, kad žmonės būtų priversti visus savo turimus pinigus išsikeisti bankuose – taip valstybė sužinotų, kiek pinigų atskiri žmonės nelegaliai uždirbo. Tačiau valdžios nuostabai nutiko tai, ko dar niekuomet Šiaurės Korėjoje nėra buvę – kilo visuotinė pasipiktinimo banga. Visuotinė, kadangi šis valdžios sprendimas buvo nukreiptas ne vien prieš žemiausiąją, režimo priešų, klasę, bet ir prieš abejojančiųjų ir net lojaliųjų klases. Visi jie vieningai pasipriešino, ir valdžia, išsigandusi revoliucijos, savo ketinimų turėjo atsisakyti. Visuomenėje kilusi įtampa buvo tokia didelė, kad siekiant ją numalšinti viešai apkaltintas ir sušaudytas vienas režimo lyderių, nors tikrai ne jam kilo valiutos devalvavimo idėja. Taip pat pirmąsyk per beveik 70 metų valstybės gyvavimo istorijos valdžia atsiprašė žmonių ir leido juodajai rinkai toliau gyvuoti. Dabar rinkoje aktyviai dalyvauja net ir elitas.

Jaunosios korėjiečių kartos auga kitokios. Tai rinkos kartos, kurioms tarpusavio prekyba yra įprasta ir neberizikinga. Tie jauni žmonės dar gerai prisimena bado meto baisumus, tačiau kartu nepamiršo ir nuostabių žmogiškojo ryžto išgyventi istorijų, kurių centre buvo jų motinos, dariusios viską ir rizikavusios viskuo, kad tik sugebėtų išmaitinti šeimas. Tie sunkūs laikai neatpažįstamai pakeitė korėjiečių mąstymą – visų pirma tai, kad žmonės pagaliau pradėjo kliautis savimi bei vieni kitais, užuot kliovęsi tik valdžia ir visko laukę iš diktatoriaus malonės.

Antrarūšiais žmonėmis laikomos moterys prekiauja slaptai

Šiaurės Korėjoje su moterimis elgiamasi baisiai. Jos laikomos antrarūšiais ar net trečiarūšiais žmonėmis. Bet juodoji rinka moteris įgalino, sudarydama galimybę pasirūpinti savimi. Daugiausia rinkoje dalyvauja būtent moterys. Iš Šiaurės Korėjos pabėgusi ir dabar Virdžinijos valstijoje gyvenanti moteris pasakojo, kad atvykusi į JAV negalėjo patikėti savo akimis – vyras paslaugiai atidarė jai namo duris ir pasisiūlė panešti jos lagaminą! Ir pradžių ji į tai žiūrėjo įtariai ir aplinkinių klausinėjo, ką tai reiškia. Kai jai buvo atsakyta, jog moterys Amerikoje vertinamos, o vyrai auklėjami moterims padėti, ji negalėjo atsistebėti. Sako, kad prireikė nemažai laiko, kol priprato, jog gali būti vertinama, kad buvimas moterimi nėra tolygus menkavertiškumui.

Tekstą pagal interneto svetainėje „Acton Institute“ skelbtą informaciją parengė Vytautas Raškauskas 

Suzanne Scholte yra Šiaurės Korėjos laisvės koalicijos (angl. North Korean Freedom Coalition) vadovė ir viena pasaulinio judėjimo dėl žmogaus teisių padėties Šiaurės Korėjoje iniciatorių.