B.Dapkienė savo alpakas vadina vardais. V. Tavorienės nuotr.

Po skaudžių gyvenimo kirčių ūkininke tapusi ir kaime savo laimę atradusi Birutė Dapkienė sako, kad atgal į miestą jos niekas varu nenuvarytų. „Man reikia miško, laukų, pievų – visos gamtos gyvasties. Dabar čia jaučiuosi kaip niekad laiminga“, – džiaugėsi prieš kurį laiką Vilniuje kailių ir lininių drabužių verslą praradusi moteris, kuriai vėl pavyko atsistoti ant kojų.

Traukia egzotika

Iš Rokiškio rajono kilusios Birutės gyvenimo istorija verta filmo ar knygos. Per penkerius metus jauna moteris atsitiesė po sostinėje prarasto verslo, paskui kurį vilkosi pusės milijono litų (apie 150 tūkst. eurų) skolų uodega. Dabar ji šypsosi plačia šypsena ir džiaugiasi gyvenimu: „Sutikau žmogų, kuris mane palaiko ir įkvepia.“

Moteris augina mėsinius galvijus, laiko alpakas, būrį įvairiausių paukščių, prižiūri du žirgus bei du ponius ir laukia savaitgaliais iš Vilniaus grįžtančio verslininko vyro. Šiemet su juo sumainė žiedus. Po patirtų išbandymų Fortūna vėl į ją atsisuko.

B.Dapkienė džiaugėsi, prieš mėnesį sulaukusi alpakos, vardu Sniegė, mažylio, kuri pavadino Irkiuku. Dabar kupranugarių šeimos gyvūnų būryje – keturios švelniakailės alpakos. „Jos atstoja žoliapjovę, be to, šie gyvūnai yra labai tvarkingi, jie savo gamtinius reikalus atlieka vienoje vietoje“, – neseniai ūkyje atsiradusius egzotiškus gyvūnus gyrė Rokiškio rajono ūkininkė. Ji pridūrė, kad ne prasčiau už alpakas kieme žoles išpešiodavo anksčiau jos laikytos lietuviškos genofondinės žąsys.

Ant kiemo tvoros puikuojasi porelė povų. B. Dapkienės asmeninio archyvo nuotr.

Dabar sparnuočių būryje klega įvairiausios vištos, kalakutai, išdidžiai vaikšto porelė povų ir nandu stručių, gagena pulkelis žąsų. Atskirai nuo kitų sparnuočių tvenkinio saloje mėgsta turkštis Indijos bėgikė antis. „Kai Velykoms surinkau kiaušinius, jų galima buvo ir nedažyti – krepšelyje marguliavo melsvi, žalsvi, taškuoti margučiai“, – juokėsi paukščių augintoja.

Rinko akmenis

Aprodžiusi egzotiškąjį ūkį B.Dapkienė papasakojo, kas ją privertė tapti ūkininke ir įsitvirtinti kaime. Jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė vagys, naktį įsibrovę į kailių saloną ir jį apšvarinę. Po vagystės moterį ir jos šeimą prislėgė didelė skola. Pardavusi viską, ką turėjo sostinėje, Birutė su vyru ir paaugliu sūnumi atsikraustė į kaimą Rokiškio rajone. Tiksliau, grįžo į gimtinę, iš kurios į Vilnių ištrūko sulaukusi 14-os.

Įgijusi drabužių konstruktorės-modeliuotojos profesiją Birutė buvo gerai įsikūrusi sostinėje. Turėjo saloną, kur vasarą prekiaudavo lininiais drabužiais, o žiemą – kailiniais. Vagystė per akimirką sugriovė viską, kas buvo sukurta, ir privertė grįžti į kaimą. Šeima įsigijo palaikę trobelę ir gyvenimą pradėjo nuo nulio.

„Neturėjome jokių pajamų, tad pasibeldžiau į artimiausios ūkininkės kiemą ir paprašiau darbo. Pirmiausia pasiūlė rinkti akmenis. Paskui melžiau karves, prižiūrėjau veršelius. Užmokestis buvo nedidelis, bet dirbau daug ir nuoširdžiai“, – pirmąsias dienas kaime, kai aukštakulnius teko iškeisti į guminius aulinukus, prisiminė B.Dapkienė.

Slaugė vokiečių senukus

Moteris svetimame ūkyje ilgai neužtruko, po trijų mėnesių įsidarbino Rokiškyje, viename prekybos centre. Iš pradžių dirbo direktoriaus pavaduotoja, vėliau tapo vadove. „Vyras taip pat dirbo parduotuvėje, tačiau atlyginimų neužteko skolai padengti, antstoliai mynė ant kulnų, tad teko traukti uždarbiauti į užsienį. Susiradau internete skelbimą ir išvažiavau į Vokietiją slaugyti ligotų senukų“, – apie staigius gyvenimo posūkius pasakojo pašnekovė.

Anot moters, svečioje šalyje plušėjo negailėdama jėgų. Per dvejus metus uždirbo pakankamai pinigų ir beveik atsikratė slėgusių skolų.

Gyvendama Vokietijoje Birutė atrado savo talentą – pradėjo tapyti paveikslus. Po patirto streso nemigos kamuojama moteris paveikslus tapė naktimis. „Per naktį nutapydavau paveikslą ir parduodavau už 500 dolerių. Žmonės tiek man mokėjo. Tapyba padėjo daugiau užsidirbti“, – atviravo ji.

Po patirto streso Birutė pradėjo tapyti paveikslus. V. Tavorienės nuotr.

Lietuvę įdarbinę vokiečiai džiaugėsi jos talentu, skatino ją kurti, pirko dažų, net surengė jos paveikslų parodą.

Darbas emigracijoje padėjo grąžinti skolą, tačiau, anot Birutės, atšaldė santykius su vyru. Pora išsiskyrė, bet liko kartu gyventi toje pačioje troboje. „Buvęs vyras – miesto žmogus, jam buvo sunku ūkyje. Jis tapo tolimųjų reisų vairuotoju, o paaugęs sūnus išvyko uždarbiauti į užsienį“, – sakė Birutė.

Laikė žąsis ir karves

Grįžusi iš Vokietijos moteris ėmėsi ūkininkauti. Pradėjo auginti vištas, susižavėjusi dekoratyviniais sparnuočiais, įsigijo pačių egzotiškiausių veislių paukščių. Buvo užsimojusi auginti Lietuvos genofondines vištines veisles žąsis, įgijo tam reikiamą sertifikatą.

„Iš Baisogaloje esančio Gyvulininkystės instituto įsigijau apie 200 išperintų žąsiukų. Ne visus juos išauginau – apie trisdešimt išpjovė į kiemą atbėgusi lapė. Kitus pardaviau ir nusipirkau karvę su veršeliu. Paskui dar pirkau po karvytę kitą ir banda išaugo iki aštuonių“, – apie posūkį į pienininkystę pasakojo B.Dapkienė.

Kieme klega būrys įvairiausių sparnuočių. V. Tavorienės nuotr.

Rokiškietė sakė, kad karves rinkosi iš močiučių, nesivaikė ypatingų veislių. Nesibaidė ir tų, kurios buvo sunkai sutramdomos, spardėsi melžiamos. „Viena šeimininkė perspėjo, kad karvė spardosi. Iš tikrųjų ji buvo su charakteriu, ne vieną mėlynę įtaisė, bet sugebėjau susitvarkyti. Kartą glosčiau ir gėdinau ją, kad negražu spardyti šeimininkę, kuri ją maitina, melžia. Lyg būtų išgirdusi aprimo ir leidosi melžiama. Vasarą savo karvytes užklodavau šlapia antklode, kad gyliai ir sparvos nekandžiotų“, – savo ūkininkavimo nuotykius linksmai pasakojo Birutė.

Savo karvutes ūkininkė rankomis melžė tris kartus per dieną. Melžimas palengvėjo, kai įsigijo melžimo aparatą. „Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į darbą. Jeigu manysi, kad karvių melžimas – katorga, tada taip ir bus. Bet juk galima ir kitaip galvoti. Akmenų rinkimas gali būti kaip sportas gryname ore“, – mąstė B.Dapkienė.

Ūkininkė sakė vienu metu turėjusi 19 melžiamų karvių ir nemažai prieauglio. Tačiau pieno ūkis pasitraukė į antrą planą, kai ji sutiko dabartinį vyrą. „Be to, dar prasidėjo pieno ūkio krizė, kainos stipriai sumažėjo, tad teko išparduoti gyvulius, taip pat išdovanojau laikytus paukščius, ožį“, – apie naują gyvenimo etapą kalbėjo pašnekovė.

Galvijus kviečia varpeliu

Dabartinis vyras Birutę paskatino ir suteikė galimybių šiuolaikiškai ūkininkauti. Ūkyje atsirado modernių pašarų gamybos mašinų, traktorius, gyvulių pervežimo transportas. Moteris pati drąsiai sėda prie traktoriaus vairo ir gyvuliams atveža pašaro. Sako, viską išmokusi daryti, ko prisireikia ūkyje. Atvykusi į kaimą nemokėjo nė automobilio vairuoti, o dabar jai paklusta ir žemės ūkio technika, taip pat ji išmoko joti. Tiesa, dabar negali sėstis ant žirgo, nes sakė patyrusi ne vieną stuburo traumą.

Gražuolius galvijus šeimininkė sukviečia variniu varpeliu. B. Dapkienės asmeninio archyvo nuotr.

„Vieną kumelaitę parsivežiau iš prieglaudos. Ji pagijo ir atsigavo. Mano žirgai džiaugsmo teikia ir jaunimui. Į ūkį atvažiuoja dvi mergaitės, kurios užsiima žirgų sportu, treniruojasi. Važinėjame į šventes, varžybas“, – sakė B.Dapkienė.

Visgi pagrindinis rūpestis – 35 aberdinų angusų veislės mėsiniai galvijai, kurie jau atsivedė pirmuosius palikuonis. „Šių galvijų mėsa dėl tolygaus riebalinio audinio išsidėstymo yra vadinama marmurine ir labai vertinama. Jie auga laisvėje tarp medžių ir krūmų, maitinasi natūraliomis žolelėmis. Tačiau galvijus auginsime pirmiausia veislei. Ganykloje yra įrengtos modernios mechaninės girdyklos, teritorija gerai aptverta, galvijus saugo elektrinis piemuo, kuris siunčia signalus į telefoną, jeigu kas atsitinka aptvarams“, – aiškino ūkininkė.

Moteris pasakojo, kiek džiaugsmo suteikė jauniklių gimimas. Kai kurios galvijų patelės lengvai atsivedė jauniklius, tereikėjo juos tik suskubti ženklinti. Bet buvo ir sunkesnių atvejų, kai reikėjo veršeliams padėti gimti. Ne kartą ūkininkei teko kovoti dėl mažylio gyvybės.

Didelėje teritorijoje po pakrūmes pasklidusius galvijus šeimininkė sukviečia variniu varpeliu. Paskambinus jie pasileidžia garso link. „Ši atrakcija įdomiausia darželinukams, mokyklinukams, kurie atvažiuoja į ūkį pasigrožėti galvijais. Kai suskamba varpelis, miškas ima traškėti, ir netrukus pasirodo gražuoliai angusai. Vaikams smagu apžiūrėti ir alpakas, paukščius. Jie surenka kiaušinius, išsikepame kiaušinienę ir smagiai leidžiame laiką“, – apie ūkyje rengiamus edukacinius užsiėmimus pasakojo B.Dapkienė.

Jos sodyboje stovyklavo Rokiškio jaunųjų ūkininkų ratelių moksleiviai. Tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus pirmininke Birutė planuoja į sodybą vasarą sukviesti tautodailininkus.

„Kaime tikrai galima pragyventi, susikurti veiklų. Nebenorėčiau grįžti miestą, dirbti biure. Ten jausčiausi lyg kalėjime. Kaime atsigavau, susigyvenau su gamta, atrodo, kad kitaip ir būti negali“, – šypsojosi laiminga negandų užgrūdinta moteris.