Bemaž prieš 30 metų pirktoje sodyboje Morkūnai išsaugojo etnografinę jos dvasią, įkūrė senienų muziejų. Asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkai, pedagogai Ligita ir Kazys Morkūnai gyvena Jonavoje, o vasaras leidžia Sėdeikių kaime Anykščių rajone. Tačiau kad ir kur sutuoktiniai gyventų, jų dienos kupinos veiklos. Amato žiniomis ir širdies gerumu jie dalijasi su visais norinčiais perimti jų patirtį.

Vis bėgte ir bėgte

Morkūnai – žinomi pynėjai iš vytelių ne tik Anykščių krašte. Šiuo metu pats darbų įkarštis, mat tuoj prasidės pavasarinės mugės. Tiesa, į sostinės Kaziuko mugę sutuoktiniai nebevažiuoja. Jų gaminiai išgraibstomi iš namų. Ligita riša nepaprastai gražias verbas, kurios, kaip ir pinti jų gaminiai, dažnai iškeliauja į tolimus kraštus.

„Kaime apstu darbo. Tik sukis. Jei tik nori, gali susikurti džiaugsmo. Reikia sugebėti įžvelgti mus supantį grožį. Nuostabi gamta gali teikti ir naudos“, – sakė kiekvieną vasarą vaistažoles renkanti ir jų mišinius daranti Ligita. Moteris juokavo nepamenanti, kad būtų neturėjusi ką veikti. „Vis bėgte ir bėgte. Su Kaziu kartu esame jau 35 metus. Visą gyvenimą vienas kitą paremiame, vienas kitam padedame“, – kalbėjo ji. Ir dabar jie abu rūpinasi etnografine sodyba, joje įkurtu muziejumi, rengia ekskursijas, moko vaikus. Kazys dar randa laiko dainuoti mišriame „Žemynos“ chore, garsinti Lietuvos vardą tarptautiniuose festivaliuose.

Ypatinga aura

Pravėrus senos gryčios duris, kurią Morkūnai nusipirko dar 1989 m., nosį ima kutenti žolynų ir seno medžio kvapas. Kazys pasakojo, kad namas yra gyvas – naktimis girdisi, kaip kinivarpos graužia senus rąstus. Visa, kas mena praeitį, K.Morkūnui miela ir brangu, tad sutuoktiniai nusprendė išsaugoti kuo daugiau autentiškų daiktų, buities rakandų. Virtuvėje šeima sėda prie seno, kelių kartų gyvenimą menančio stalo.

Smagia istorija apipintas ir kieme nuo seno dunksantis akmuo. Asmeninio archyvo nuotr.

Vasarą į sodybą pasisvečiuoti atvažiuoja ir buvusių šeimininkų vaikai, jų vaikai ir vaikaičiai. Ypatinga aura sklinda iš seno sodo, nuo šulinio, klėties, daržinės, kalvės. Beveik prieš trisdešimt metų Morkūnai sumokėjo už sodybą keturis tūkstančius rublių. Ne vienas stebėjosi tokiu jų žingsniu. Mat tuomet dar nebuvo mados pirkti senų trobų, kuriose nėra jokių patogumų ir prie kurių sudėtinga privažiuoti.

Moko kitus

Kai užauginę dvi savo dukras Morkūnai nusprendė globoti našlaičius – broliuką ir sesutę, labiausiai džiaugėsi, kad vaikai porą vasaros mėnesių gali praleisti gamtoje. Didelis privalumas buvo ir tai, kad mėgstamam pomėgiui – pynimui iš vytelių – vietos čia į valias.

Senoje jų klėtyje – pintinių ekspozicija. Tiesa, pintinės – tik vienas iš daugybės dalykų, kuriuos galima nupinti. Angelas, motociklas, prakartėlė, paukščiai, malūnas, fotelis – Morkūnai iš vytelių gali nupinti bet ką, įgyvendinti įdomiausius sumanymus.

Technologijų mokytojais Jonavoje dirbantys Ligita ir Kazys nuolat rengia ir savo darbų parodas. Baigę Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume organizuotus kursus ir įgiję patirties sutuoktiniai dabar patys moko jaunimą pynimo amato. „Kai matau smalsumu degančiais vaikų akis, jaučiuosi laimingas. Tačiau šis amatas nelengvas. Gal tik keletas iš šimto tampa pynėjais, – sakė pašnekovas. – Dirbdamas Lietuvos reabilitacijos ir slaugos centre su neįgaliaisiais ir garbaus amžiaus žmonėmis matau, kaip pynimas padeda užsimiršti, teikia gerų emocijų.“

Didžiausias malonumas K.Morkūnui – mokyti pynimo amato vaikus. Asmeninio archyvo nuotr.

Maištinga jaunystė

Vasario 16-oji K.Morkūnui – ypatinga diena. Jo likimas būtų pasisukęs kitaip, jei ne jaunatviškas maksimalizmas. Tremtinių vaikas, būdamas 15 metų, su bendraamžiais Vasario 16-ąją Jonavos pagrindinėse gatvėse išklijavo prezidento Antano Smetonos portretus. 1974-aisiais tai buvo neeilinis įvykis. Apie tai pranešė net Amerikos balso radijas.

„Euforija tęsėsi dvi savaites, vėliau sužinojome, kaip dirba sovietinės Lietuvos saugumo tardytojai“, – pasakojo vyras. Kad ir kiek stengėsi įstoti į kurią nors aukštąją mokyklą, vis atsirasdavo priežasčių jo nepriimti. Lietuvybės dvasia, kuria gyvena Ligita ir Kazys, jaučiama kiekviename poros žingsnyje. Tiesa, į politiką jiedu nesivelia. Geriau kuo gali padeda vargo ištiktiems žmonėms.

Brangina praeitį

Kazio aistra – istorija. Praeityje ją ir norėjo studijuoti. Į sodybą atvažiavusiems moksleiviams jis parodo carinių rublių, markių, tarpukario litų. K.Morkūnas suskaičiavo, kad per 100 metų pinigai keitėsi kas dešimtmetį. Keitėsi bei nuolat keičiasi viskas ir jo sodyboje – tuo galima įsitikinti apsilankius daržinėje, kur pora įrengė nedidelį etnografinį muziejų. Čia galima pamatyti ir staliaus oblius, ir senus radijo imtuvus, ir televizorius, ir lygintuvus, ir siuvimo mašiną, ir drabužius, ir avalynę, ir laidinius ar pirmuosius mobiliuosius telefonus. Visko neįmanoma išvardyti.

Kazio pomėgį žinantys draugai atvažiuodami dažnai atveža nebereikalingų, praeitį menančių daiktų. „Smagu matyti, kai mūsų muziejuje esančiais eksponatais domisi vaikai. Ypač jiems patinka įvairūs laidiniai telefonai, radijo imtuvai. Tikrai negalėčiau teigti, kad vaikai panirę į virtualų pasaulį ir niekuo nesidomi“, – sakė Ligita.

L. ir K.Morkūnai gali pasidžiaugti gražia šeima. Lietuvoje gyvenanti dukra Dovilė su vyru Linu augina dukrą Emiliją, o Anglijoje įsikūrusi Ugnė į svečius atvažiuoja su puspenktų metų Nojumi. Asmeninio archyvo nuotr.

Verkiantis ąžuolas

Kad K.Morkūnas – puikus pasakotojas, įsitikino visi, nors kartą susitikę su šiuo Anykščių krašto patriotu. Kiekvieną apsilankiusį sodyboje jis palydi prie legendinio Sėdeikių akmens, liepia pasilenkti ir kilstelėti gal pusę tonos sveriantį riedulį.

„Net Žydrūnui Savickui vargu ar pavyktų tą akmenį pajudinti. Tai va, nepakėlė jo ir šiose apylinkėse prieš porą šimtų metų gyvenęs jaunikaitis. Jis buvo vargšas, o pamilo gražią turtingų tėvų dukrą. Žinodamas, kad po šiuo akmeniu yra laimės šaltinis, jis iš visų jėgų stengėsi riedulį pakelti, kad galėtų tapti turtingas ir vesti mylimąją. Tačiau širdis neatlaikė, plyšo. Motina rado negyvą sūnų parklupusį prie akmens. Tada ji verkdama pasodino šį ąžuolą. Motinos ašaros tekėjo medelio kamienu taip stipriai, kad iki šiol yra likusi jų žymė“, – pasakojo Kazys.

Iš tiesų – per visą ąžuolo kamieną matyti nusidriekusi juosta. Tarsi medžio žievė būtų trūkusi ir vėl suaugusi. Pasak Kazio, jei prisiglausi prie ąžuolo ir nuoširdžiai palinkėsi savo mylimam žmogui to, ko jam labiausiai reikia, linkėjimas būtinai išsipildys.

Išgelbėjo gaidys

Kiekvienai metais vis daugiau ekskursantų aplanko Morkūnų sodybą. Pamatęs, kad lankytojus domina kiekvienas jos kampelis, Kazys netruko apipinti istorijomis ir kitą, kieme netoli gryčios esantį, akmenį.

„Kai velnias ėjo sudaužyti Anykščių bažnyčios, pakeliui prisėdo ant akmens ir ėmė traukti iš kišenės riedulius. Šešis mažesnius nusviedė upės link, kur ir dabar jie yra, tuomet išsitraukė Puntuką ir jau buvo beeinąs daužyti bažnyčios, tačiau užgiedojo gaidys ir nelabasis nespėjo įgyvendinti savo plano“, – linksmai pasakojo tautodailininkas. Pasak jo, būtent todėl kaimas vadinasi Sėdeikiais.

Mintinai klausytojams skaitantis Šekspyrą, Baironą ir kitus klasikus K.Morkūnas tiki, kad žmonės iš prigimties yra geri, tik reikia gebėti pažadinti tą gerumą.