LRT nuotr.

„Visi kartu mes galėtume būti pavadinti paprastai – tradicionalistais. Tradicionalistai yra priešingi liberalams, kuriems svarbu tik viena – kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Mes vis dėlto  manome, kad tas laisvas žmogus gyvena bendruomenėje, tad jis turi matyti ir kitus laisvus žmones, esančius šalia“, – teigia TS-LKD partijos pirmininko posto siekiantis Paulius Saudargas. Tai yra trečiasis pokalbis cikle, kuriame kalbiname politikus, pretenduojančius tapti TS-LKD lyderiais.

Pradėkime nuo jūsų apsisprendimo. Kas paskatino dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose?

Aš dėl kandidatavimo apsisprendžiau jau senokai, dar per rinkimus, nes manau, kad partija krypsta keista kryptimi ideologijos prasme. Panašu, kad mūsų lyderiai linksta į liberalizmą, o partija juk yra Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Šią partiją 2008 metais kūrėme kartu su Andriumi Kubiliumi, Irena Degutiene ir kitais. Tada suformavome naujus partijos įstatus, parašėme naują programą, paremtą Europos liaudies partijos modeliu, kur po vienu stogu yra konservatoriai ir krikščionys demokratai. Mūsų specifika yra ta, kad dar jungiame ir tautininkus, ir politinius kalinius bei tremtinius. Tai yra labai svarbus istorinis paveldas, kurį privalome puoselėti, saugoti. Visi kartu mes galėtume būti pavadinti paprastai – tradicionalistais. Tradicionalistai yra priešingi liberalams, kuriems svarbu tik viena – kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Mes vis dėlto manome, kad tas laisvas žmogus gyvena bendruomenėje, tad jis turi matyti ir kitus laisvus žmones, esančius šalia. Todėl tie principai (liberalizmo ir tradicionalizmo, – red. past.) ne visiškai suderinami ir tai, mano manymu, yra viena didžiausių partijos problemų, kurių be lyderių pasikeitimo nepavyks išspręsti.

Taip pat manau, kad didelė problema yra ir tai, kad piliečiai mūsų nelaiko savo galimu antruoju pasirinkimu. Mes esame labai stipriai poliarizuojantys visuomenę – mūsų partiją arba myli, arba neapkenčia. Tai vėlgi nulemta mūsų įvaizdžio viešojoje erdvėje, o šį įvaizdį daugiausiai lemia lyderiai – jų retorika, kalbėsena, manieros, net nebūtinai idėjų ir jų turinio. Mes tikrai esame partija, kuri savo gretose turi profesionalų, patyrusių politikų, kurie turi idėjų, minčių. Tačiau visai kitas klausimas yra tas, kaip mes sugebame tai viešinti ir pristatyti žmonėms. Panašu, kad mus žmonės arba labai stipriai vertina, arba nė nenori mūsų matyti. Manau, kad šią problemą dera spręsti pakeičiant pirmuosius asmenis. Galbūt tada pasikeistų kalbėjimo maniera, ir žmonės į mus imtų žvelgti kitaip, priimtų kaip antrą galimą pasirinkimą.

Kokias pagrindines problemas regite partijoje? Daug dabar yra kalbama apie vidinį partijos susiskaldymą, o jūs pats esate pristatomas kaip vienos iš stovyklų žmogus. Ar turite receptų, kaip peržengi tą tikrą ar tariamą pasidalijimą?

Noriu pabrėžti, kad partijoje nėra jokio struktūrinio susiskaldymo, yra vertybinės takoskyros. Tai matyti frakcijai balsuojant dėl tam tikrų sprendimų Seime. Užtenka vien pažvelgti į balsavimus. Pozicijos išsiskiria net ir vertybiniais klausimais. Šitą reikia suvokti kaip partijos realybę. Mūsų išrinktieji politikai neturi bendros pozicijos svarbiais partijai ideologiniais klausimais. Kyla klausimas: ką daryti? Manau, kad tokias silpnybes dera paversti stiprybėmis. Užtenka visąlaik teisintis, kad mes tikrai nesiskaldome. Išorėje apie tą skaldymąsi kalbama jau kelerius metus, tačiau mes nei skilome, nei išsivaikščiojome ir einame visi kartu į priekį. Tikiu, kad eisime kartu į priekį ir toliau. Tas skirtingas nuomones reikėtų paversti mūsų stiprybe, kad politikai, atstovaujantys tam tikrai nuomonei, atstovautų ir tam tikriems rinkėjams. Taip, reikia apibrėžti jų veikimo ribas, klausimų ribas ir pasidalinti darbais – vieni politikai populiaresni mieste, kiti – kaime, vieni gali kalbėti apie vienas problemas, kiti – apie kitas. Tokiu būdu mes galime geriau išnaudoti savo potencialą ir būti patrauklūs įvairioms visuomenės grupėms.

Vieni partijos nariai gali pasisakyti už partnerystės įteisinimą, kiti – prieš, vieni gali turėti konservatyvią poziciją dėl pagalbinio apvaisinimo, o kiti – liberalią. Ar toks pliuralizmas yra stiprybė, jūsų nuomone, ar vis dėlto tam tikrais klausimais reikia griežto apsibrėžimo?

Manau, kad tam tikrais klausimais to reikia. Tarkime, ekonominiais klausimais gali būti skirtingų nuomonių, ir jos tikrai priklauso nuo požiūrio, t. y. ar žvelgsi labiau iš krikdemiškos, ar liberalesnės perspektyvos. Kalbant apie socialinį modelį, galimos skirtingos pažiūros.

Tačiau tokiais svarbiais klausimais kaip požiūris į tradicinę šeimą turėtume laikytis partijos programos. Tokiu atveju klausimus dera spręsti partijos suvažiavimuose diskutuojant ir priimant programą, Taryboje, priimant sprendimus siauresniais klausimais, ar priimant dokumentus, apibrėžiančius mūsų nuomonę. Tokiu atveju frakcijos nariai būtų įpareigoti tos pozicijos laikytis. Jeigu ta pozicija vis dėlto prieštarautų tavo asmeniniams principams, tai būk mielas ir tiesiog nedalyvauk balsavime, nekalbėk ta tema, kad neaštrintum ir nedemonstruotum tų takoskyrų.

Darykime prielaidą, kad laimite pirmininko rinkimus, ir jums tektų rengti partiją kitiems Seimo rinkimams. Kokius pagrindinius uždavinius sau keltumėte?

Manau, kad visų pirma dabar turime galvoti apie savivaldos rinkimus, kurie vyks po dvejų metų. Juose „valstiečiai-žalieji“ turi didelių ambicijų ir manau, kad jie bus mūsų stiprūs konkurentai regionuose.

Pirmas svarbus dalykas yra tai, kad mes neturime jiems atiduoti savo tradicinių rinkėjų, kurie, kaip sakydavome, eina net ir akmenims lyjant, kad tik už mus balsuotų, nes galbūt nebūdavo pasirinkimo. Dabar panašu, kad „valstiečiai-žalieji“ tam tikrais klausimais demonstruoja panašią į mūsų poziciją, nors jų lyderio pavyzdys tradicinės šeimos klausimais ir atrodo gana odioziškai pastaruoju metu. Tačiau bent jau savo retorika ir sprendimais Seime jie bando pretenduoti į tautiškų, krikščioniškų politikų statusą. Mes neturime jiems užleisti šių pozicijų.

Antras dalykas, jau kalbant apie pačius rinkimus ir rinkimų technologijas, aš visada sakiau, kad mūsų partija jau per keletą rinkimų darydavo klaidą dėdama akcentą nacionalinei rinkimų kampanijai, ryškindama mūsų lyderius ir skirdama mažesnį dėmesį eiliniams kandidatams apygardose, jei tai yra Seimo rinkimai, ar sąrašams bei kandidatams į merus, jei tai yra savivaldos rinkimai. Didžioji dalis finansų būdavo skiriama nacionalinei kampanijai. Mano manymu, tai yra tuščias šaudymas iš patrankų į žvirblius, nes tu gali užsakyti vaizdo klipus, rodyti juos televizijoje, kur eterio laikas labai brangus, tačiau vieni debatai regione gali pasiekti daug daugiau nei visi klipukai. Mūsų lyderiai ir taip turi galimybę dalyvauti įvairiuose vykstančiuose debatuose ir kaip lyderiai visada yra žiniasklaidos dėmesio centre, tad manau, jog papildomus pinigus geriau būtų leisti rinkimų kampanijai regionuose.

O Lietuvos mastu, kokius aktualiausius klausimus regite?

Neabejotinai pabrėžčiau tai, apie ką mes kalbėjome ir prieš rinkimus, ką su ekonomistų ir kitų specialistų pagalba buvome išvystę savo programoje – regionų atgaivinimo planą. Pagrindinės problemos – socialinė, regioninė atskirtis, skurdas, alkoholizmas ir emigracija – yra tarpusavyje susijusios ir galima jas apibendrintai įvardinti kaip regioninės atskirties problemą. Mes turime stebėti, kokie projektai dabar keliami Seime, ką siūlo valdantieji, ir pagal savo programą siūlyti tai, ko nesiūlo jie. Mes neturime bijoti atiduoti savo idėjas ir kitoms frakcijoms, nes svarbiausia yra per šią kadenciją atlikti esminius darbus – sustabdyti emigraciją, sustabdyti alkoholizmą, išgyvendinti skurdą ir maksimaliai sumažinti socialinę atskirtį, kuri yra ne tik viena didžiausių Europoje, tačiau, kaip rodo tendencijos, netgi gilėja.

O kokie konkretūs receptai visoms toms išvardintoms problemoms spręsti?

Mes konkrečius receptus buvome pateikę savo programoje. Tai ir infrastruktūros gerinimas regionuose pritraukiant verslą, pritraukiant investicijas. Tik pritraukdami verslą, gamybą mes galime sukurti darbo vietas ir priversime sustoti emigraciją. Galima kalbėti apie tokius dalykus kaip nemokamas pavėžėjimas iš kaimiškos vietos, kur žmogus gyvena, į darbo vietą. To reikia siekiant, kad netuštėtų kaimai.

Taip pat prieš uždarydami mokyklas, valstybines įstaigas, ligonines regionuose taip pat turėtume devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą kirpti, nes tokiu būdu tiesiog neišgelbėsime mūsų kaimų, kurie išsivažinės ir ištuštės.

O kaip spręstumėte tokius jautrius ir visuomenę neretai skaldančius klausimus kaip partnerystės įteisinimas?

Mano nuomonė šiuo atveju sutampa su mūsų Vyskupų konferencijos, Bažnyčios nuomone. Manau, kad šią problemą galima išspręsti per Civilinio kodekso pakeitimus – ne šeimos, o Šeštojoje knygoje. Tai galėtume apibrėžti kaip tam tikrą bendro gyvenimo institutą, o ne partnerystę. Ten galėtume sureguliuoti turtinius santykius. Jei žmonėms reikia biurokratinių dalykų, kad išsispręstų savo buitines problemas, tą galima padaryti per kitus įstatymus. Niekaip tai nėra susiję su šeima, nes partnerystės įteisinimas yra vienas žingsnis santuokos įteisinimo link. Nemanau, kad Lietuva yra tam pasiruošusi ir nemanau, kad vertybiškai tai apskritai teisinga. Dar taip pat nemanau, kad pavyzdžiu mes turėtume rodyti Vakarų Europą, kuri esą yra labai moderni, o mes – atsilikę. Man atrodo, kad laikmetis keičiasi iš esmės, ir žmonėms toje pačioje Europoje nusibodo tas vertybinis dekadansas. Taip, žmonės dabar kartais renkasi kuriozinius, odiozinius lyderius, partijas, sprendimus, vyksta tam tikra mėsmalė,  ir nesu tikras, kaip Europa atrodys po dešimtmečio.

Žmonės kaip tik yra pasiilgę aiškios tradicinės vertybinės pozicijos. Neteisinga manyti, kad tapdami liberalesni mes tapsime patrauklesni. Atvirkščiai.

Kitas dalykas, kalbant apie vertybinius dalykus, yra ir partijos viduje girdimi kaltinimai, kad mes esame tradicionalistai. Ypač tai adresuojama krikščionims demokratams. Esą mes esame uždari. Tai – demagogija ir tai – etiketės primetimas. Kaip tik krikščionybė yra tikroji tolerancija ir tikroji laisvė. Žmogus yra laisvas apsispręsti, kokiu keliu jis eina. Aš manau, kad krikščionis, jei jis yra tikras ir doras, yra ir tolerantiškas, ir laisvas, ir atviras. Tokiu būdu mes iš tiesų tampame atvira bendruomene, o ne bendruomene su dirbtine moderniųjų ir atvirųjų etikete.

Kodėl partijos pirmininko rinkimuose krikdemai nesugebėjo susitarti dėl bendro kandidato? Ar nenutiks taip, kad jūs su Žygimantu Pavilioniu suskaldysite krikdemišką elektoratą, užuot parėmę vienas kitą?

Mes tikrai šiuo atveju neskaičiuojame jokių taktinių žingsnių. Iš viso yra penki kandidatai, tad, vadovaujantis ta pačia logika, iš konservatorių gretų yra trys kandidatai. Nustokime skirstytis. Mes esame viena partija – TS-LKD. Aš esu šios partijos kandidatas į pirmininko postą. Lygiai taip pat kaip likę keturi kandidatai. Nė vieno jų nenuvertinčiau, visi jie gali pasiekti antrąjį turą, nes yra veržlūs, jauni.

Nematau čia jokios problemos. Jei vyks antrasis turas, regėsime jau susiaurėjusį kandidatų ratą, tada ir galvosime, ką daryti toliau.

Kokia būtų jūsų pozicija dvigubos pilietybės klausimu?

Man 2008–2012 metų Seimo kadencijoje teko vadovauti Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijai. Teko labai daug bendrauti su išeivija. Į dvigubos pilietybės klausimą aš žvelgiu iš tos perspektyvos, kad jis yra reikalingas kaip tam tikras simbolis, postūmis ar geros valios parodymas pasaulio lietuvių bendruomenei. Aš visada buvau šalininkas platesnio durų atvėrimo kalbant apie pilietybę.

O asmenvardžių rašymas? Galime kalbėti apie žymiąją W raidę, tačiau problema, man regis, yra gilesnė – mūsų santykis su tautinėmis bendrijomis ir mūsų ilgai aplaidžiai spręsta Pietryčių Lietuvos regiono problema. Kaip spręstumėte šias problemas?

Neabejotinai reikėtų pradėti nuo kito galo nei asmenvardžių rašymas. Aš manau, kad tai yra tik vienas iš tokių sureikšmintų ir viešojoje erdvėje sklandančių aspektų. O juk iš tiesų problemos yra daug gilesnės ir svarbesnės – mūsų santykiai su Lenkija. Juos reikėtų kelti į pirmą vietą ir labai aiškiai patiems Lenkijos politikams paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje, kad čia nėra jokios priešpriešos tarp lietuvių, lenkų, rusų. Yra tik vieno žmogaus, Valdemaro Tomaševskio, ir jo Lenkų rinkimų akcijos problema. Ši partija politiką daro iš tam tikrų klausimų eskalavimo. V. Tomaševskis dirbtinai kuria įtampą ir siekia taip mobilizuoti paramą sau kartu keldamas įtampą ir Lietuvos bei Lenkijos santykiuose. Mes turėtume ieškoti daugiau tiesioginių sąlyčio taškų su Lenkija ir jos politikais.

Nežinau, kodėl daugelį metų buvo neveiksni Lietuvos ir Lenkijos tarpparlamentinė grupė. Ji nesirinko dėl tarpusavio stereotipų, baimės kelti tam tikrus klausimus. Nereikia bijoti, reikia bendrauti. Turime ieškoti įvairių variantų tarpvalstybiniams santykiams gerinti kartu paaiškinant, kad mes gerbiame ir puoselėjame savo tautines bendrijas.

Mes su kolegomis neseniai įregistravome ir Pietryčių Lietuvos fondo įstatymo projektą, kuris atvertų galimybes vietos žmonėms gauti didesnį finansavimą savo projektams. Šis fondas skatintų bendruomenių kūrimąsi ir plėtrą. Lėšų tiesiogiai iš valstybės būtų skirta ir infrastruktūros projektams. Reikia pasiekti, kad žmonės taptų nepriklausomi nuo vietos politikų užgaidų. Dabar Pietryčių Lietuvos gyventojai yra vietinių politikų įkaitai.

Grįžkime prie jau minėto pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris sukėlė visuomenėje ir politikų gretose daug audrų. Kodėl taip nutiko? Ar būta per mažai diskusijų, per mažai bandymų išgirsti kitą? O gal vertybiniai klausimai vis labiau dalins visuomenę?

Viena vertus, šį klausimą, tik atėję į valdžią, pakėlė patys „valstiečiai“. Nežinau, kodėl jis buvo pasirinktas kaip prioritetas. Galbūt taip buvo mėginama skambiai pademonstruoti tą provertybišką, už gyvybės apsaugą kovojančią poziciją. Tačiau tai nepavyko, nes teko ir atsitraukti, ir visuomenėje įvyko didelė poliarizacija bei takoskyros.

Kita vertus, aš pats esu biofizikas ir manau, kad visuomenė diskutuoja nelabai įsigilindama į klausimus, ir tos diskusijos vyksta pagal primestus stereotipus, pagal primestus šablonus. Kai kalba sukasi apie technologijas, medicininius dalykus, tai velnias slypi detalėse. Mes turime labai aiškiai kiekvieną kartą diskutuodami apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą susitarti, dėl ko konkrečiai  kalbame, dėl ko sutariame, o dėl ko – ne.

Mano pozicija yra labai aiški ir paprasta – taip, mes turime padėti nevaisingoms poroms. Tai turi būti valstybės rūpestis, juolab tą diktuoja ir pragmatiniai interesai – gimstamumo mažėjimas, emigracija. Manyčiau, kad valstybė turi daryti viską, kad padėtų nelaimingoms poroms, kurios be gydytojų įsikišimo negali susilaukti vaikų.

Tačiau iš kitos pusės embrionas yra gyvybė, ir mes privalome ją saugoti. Tad esminis klausimas: kaip suderinti šiuos du dalykus? Jie tikrai susiderina. Mes turime skatinti mūsų medikus, medicinos sistemą padėti šeimoms taip, kad būtų kuo mažesnė rizika embrionams žūti. Jeigu nėra kitos išeities ir embrionas jau sukurtas, o jo perkelti moteriai į gimdą neišeina, tai jį reikia šaldyti. Klausimas kyla, ar kartais nėra sukuriama per daug embrionų.

Turėtume skatinti medikus pasirinkti tokias technologijas, kurios garantuotų pagalbą nevaisingoms poroms, tačiau kartu garantuotų ir gyvybės apsaugą. Tai yra suderinama ir pasaulis eina tuo keliu. Jei tai yra pinigų ir investicijų klausimas, tai pabrėšiu, kad man gyvybė visada yra svarbiau nei krūva pinigų. Nusipirkite modernesnę įrangą, taikykite kitą technologiją, tačiau saugokite gyvybę.

Donatas Puslys