R. Dovydėno pieš.

„Žiūrėdama į savo 75-erių mamą matau, kad ji yra laimingesnė nei mano dvidešimtmetė dukra. O atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai. Kodėl džiaugtis gyvenimu išmokstama taip vėlai?“ – klausia Laima iš Jonavos.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Šiuolaikinė žiniasklaida garbina jaunystę. Skaitytojai ja tiki ir suaugusiojo gyvenimą pradeda optimistiškai nusiteikę. Vėliau jie turi išgyventi įvairias amžiaus krizes, iš kurių baisiausios (o gal populiariausios) – pusamžio krizė ir išėjimas į pensiją. Taigi tarsi turime tikėti, kad gyvenimas – liūdna kelionė iš žaižaruojančių aukštumų į niūrų slėnį. Ar tai patvirtina moksliniai tyrimai?

Vyresni – laimingesni

Primityvioji ekonominė samprata prilygina pinigus gerovės matui ir verčia atskirus žmones siekti jų turėti kuo daugiau. Todėl jaunas ir energingas žmogus neretai uždirba daugiau nei patyręs, bet vyresnis.

Moderni visuomenės samprata remiasi kitais moksliniais tyrimais patvirtintais principais. Apklausos vyksta dviem kryptimis. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės jaučiasi kuriuo nors metu, o kitu – kaip apskritai vertina savo gyvenimą. Pirmu atveju tiriama emocinė, o kitu – bendroji gerovė. Antai susipykę sutuoktiniai atsakys, kad yra pikti, nuliūdę, nelaimingi, bet šiaip jau geriau vertins savo gyvenimą nei vienišiai.

Šie tyrimai leidžia įvertinti įvairių visuomenės grupių gyvenimo kokybę, taigi ir skirtingo amžiaus žmones. Duke universiteto (JAV) tyrėjai apklausė trisdešimtmečius ir septyniasdešimtmečius. Tyrimo tikslas buvo paprastas – sužinoti, kokio amžiaus žmonės laikomi laimingesni? Atsakymą buvo lengva numanyti – abiejų grupių tiriamieji atsakė, kad laimingesni yra trisdešimtmečiai. Kiek vėliau šių grupių atstovai buvo klausinėjami, kiek laimės jie iš tikro patiria. Atsakymas nustebimo tyrėjus – daugiau laimės patirdavo septyniasdešimtmečiai.

Panašūs tyrimai atlikti daugelyje šalių. Rezultatai gauti panašūs: jaunystei būdinga nerūpestinga laimė, kuri vis menkėja ir, perkopus maždaug 50 metų, iš jos mažai kas lieka. Vėliau pasitenkinimo gyvenimu jausmas ima augti, ir solidus šešiasdešimtmetis jaučiasi kone geriau už dvidešimtmetį.

Svarbu bendrauti

Jeigu žinome dėsningumą, galime pamėginti suprasti, kodėl jis atsirado. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vyresni žmonės daugiau dėmesio skiria dalykams, kurie svarbūs dabar. Todėl jie atidesni savo ir aplinkinių jausmams. Vyresni žmonės geriau sprendžia konfliktus, nes geriau valdo savo jausmus. Taip pat jie geriau suvokia savo stiprybes ir silpnybes, todėl nustoja siekti to, ko nepasieks, ir nebebando, vaizdžiai kalbant, nukabinti žvaigždžių nuo dangaus.

Vakarų pasaulio, o ir Lietuvos ekonomistai bei politikai gyventojų senėjimą suvokia kaip naštą ekonomikai, kaip skubiai spręstiną demografinę problemą. Tačiau į situaciją galima pažvelgti ir pozityviau. Vyresnių žmonių visuomenė gali būti linksmesnė ir labiau patenkinta gyvenimu. Ko reikia, kad taip nutiktų? Ne visi vyresnio amžiaus žmonės yra laimingi. Todėl tikrai svarbu suprasti, kas skiria „laiminguosius“ ir mažiau sėkmingus jų bendraamžius.

Norint būti laimingam pirmiausia reikia paties žmogaus pastangų. Apklausos patvirtino, kad, norint geriau jaustis, reikia labiau domėtis aplinkiniais, dalyvauti labdaros, savanoriškų ir panašių organizacijų veikloje ar bent lankyti bažnyčią. Reikia kurti ar atkurti ryšius su giminėmis, vaikais, anūkais bei artimaisiais. Ir, suprantama, rūpintis savo sveikata, atsisakyti žalingų įpročių. Ypač gerai senjorus nuteikia bendravimas su bendraamžiais. Vadinasi, žmogus pirmiausia turi siekti neužsidaryti tarp keturių sienų, o kuo daugiau laiko praleisti tarp kitų žmonių. Net atsitiktiniai pokalbiai prisėdus ant suolelio su mažai pažįstamu ar net visai nepažįstamu bendraamžiu gali pasitarnauti kaip vaistas nuo vienatvės ar sunkių minčių.

 Jaustis reikalingam

Bendruomeniškumą skatinti turi būti suinteresuota ir vietos valdžia. Pavyzdžiui, seniūnijose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio socialinio bendravimo ir veiklos sritims. Be to, svarbu, kad vyresni žmonės žinotų, kokias medicinines, socialines paslaugas jie gali nemokamai ar lengvatinėmis sąlygomis gauti iš visuomenės. Čia itin reikšmingą vaidmenį turėtų atlikti vyresniųjų mokymas ar mokymasis naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis, pirmiausia kompiuteriais.

Savanorystė tikrai paskatintų  bendruomeniškumą, vyresnio amžiaus žmonių socialinį aktyvumą. Tai ypač svarbu žinant, kad išsivysčiusių šalių, taigi ir Lietuvos, visuomenių senėjimas – neišvengiama demografinė tendencija. Todėl būtina siekti, kad visuomenė prie jos prisitaikytų. Maži žingsneliai, nedideli bendri veiksmai gali padėti nuausti tokį socialinį tinklą, kuriame  žmogus, nesvarbu, koks jo amžius, jaustųsi esąs reikalingas ir gyvenąs prasmingai.