R. Dovydėno pieš.

„Mano anūkei jau 32-eji. Nors ji sėkmingai ištekėjusi, apie vaikus negalvoja. Man keista, kad tokio amžiaus žmonės dar nenori turėti vaikų. Kodėl taip yra, ko jie bijo?“ – klausia Alvydas iš Alytaus.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, o laimingose šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Nešeiminiai vyro ir moters ar tos paties lyties atstovų sugyvenimo būdai gali teikti jiems smagumo, tačiau visuomenės ateitis vis dėlto – šeimoje. Taip nulemta socialiai, kultūriškai ir netgi biologiškai.

Šeimos politikos stokojama

 2015 m. tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 7,6 santuokos ir 3,2 ištuokos, o nesantuokinių vaikų buvo kone trečdalis. Pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės sumažėjo gimstamumas, ir gyventojų skaičius šiandien natūraliai nebeatkuriamas. Lietuvoje daugiau žmonių miršta nei gimsta. Panašios permainos vyksta visose Europos Sąjungos šalyse.

Dauguma valstybių teigia vykdančios šeimos politiką, todėl lyg ir nederėtų klausti, ar tikrai. Vis dėlto, analizuojant politinius sprendimus, skirtus šeimai remti, reikėtų ieškoti atsakymų bent į du klausimus: ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Ir koks šeimos modelis turi būti remiamas? O atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Taip pat negali būti remiami visi įmanomi šeimos modeliai ar vien asmenys, auginantys vaikus. Tačiau abi šios kryptys patrauklios politikams.

 Paramos sulaukiama per vėlai

Moderniose valstybėse politinė ir ekonominė parama šeimai nėra žymi. Tuo valstybės tarsi siekia išvengti skirtingo santuokinio statuso žmonių vertinimo. Valstybės dalyvavimas kuriant laimingas šeimas paprastai ribojasi žinių apie šeimą perteikimu jaunajai kartai ir šeimai svarbių vertybių ugdymu mokyklose. Gal kiek aktyviau rūpinamasi santykių nedarniose šeimose atkūrimu. Toks rūpinimasis iš tiesų prasmingas, nes skyrybos, konfliktai šeimoje mažina laimės lygį, kelia stresą, išprovokuoja neigiamas emocijas. Ypač nuo to kenčia vaikai. Pigiausias ir efektyviausias skyrybų prevencijos būdas yra konsultacinė parama sunkumų patiriančioms šeimoms, tačiau Lietuvoje dažnai ji suteikiama per vėlai. Be to, yra mokama, prieinama ne visiems.

Trūksta argumentų

Ekonomikoje tradiciškai vyrauja požiūris: daugiau pinigų – didesnis paslaugų ar prekių kiekis. Panašiomis nuostatomis ilgai vadovautasi ir remiant šeimas. Tačiau toks požiūris negali paaiškinti, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti atžalų. Seniau vaikai buvo atrama senatvėje ar tapus neįgaliam, o šiandien draudimo polisas tėvams gali tapti veiksmingesne parama nei profesinę karjerą pradedančios atžalos.

Nuostata, kad vaikų turėti tiesiog džiugu, nepateikia atsakymo, kodėl jų turi būti trys ar keturi. O tik toks atžalų skaičius šeimoje užtikrina pastovų gyventojų skaičiaus augimą bei sukuria demografines prielaidas palankiai ekonominei ir socialinei šalies raidai. Atsakymo, kodėl šeimai reikia vaikų, nėra, todėl demografinė bei šeimos politika šalyje nėra sėkminga.

 Pageidauja tinkamų sąlygų

Naują požiūrį į valstybės paramą šeimai siūlo felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos šalininkai. Jos tikslu turėtų tapti laimingų šeimų gausėjimas. Nustatyta, kad vaikai, ugdomi abiejų susituokusių tėvų, geriau mokosi, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų, rečiau vartoja narkotikus bei nusikalsta.

Paklausus pačių sutuoktinių, kas lemia šeimos laimę bei norą turėti vaikų, būtų galima tiksliau numatyti valstybinę politiką. Panašūs tyrimai yra daryti ne vienoje šalyje. Apibendrintai galima teigti, kad jie išryškino dvi su rėmimu susijusių pageidavimų kryptis. Pirmoji – pageidavimas padidinti išmokas šeimoms, auginančioms vaikus. Antroji – pageidavimas kurti „šeimai draugiškesnę aplinką“, t. y. sudaryti galimybę derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, dirbti ne visą darbo dieną, lankstesniu darbo grafiku, sukurti palankesnes sąlygas šeimos verslui. Taip pat pageidaujama geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdymo procese, įvairių nuolaidų kino teatruose, prekybos centruose, transporto nuolaidų, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse ir pan.

Taigi, jei bus vykdoma tinkama šeimos rėmimo politika, bus daugiau laimingų šeimų, o valstybei mažiau pinigų reikės skirti teismams, kalėjimams, policijai, nepilnamečių nusikaltėlių perauklėjimo programoms ir savižudybių prevencijai. Felicitarinė politika ne tik padeda „auginti“ laimę, bet ir apsimoka finansiškai.