R. Dovydėno pieš.

„Negaliu sakyti, kad mano ir mamos santykiai yra blogi, tačiau, pabendravusi su ja, dažnai imu jausti kaltę. Rodos, noriu jai tik gero, domiuosi, kaip mamai sekasi, klausiu, kuo galiu padėti, bet dažniausiai sulaukiu tik priekaištų. Žinau, kad mama tikrai mane myli, tad kodėl ji taip elgiasi?“ – klausia Rokas iš Prienų.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Visi esame patyrę vienokį ar kitokį spaudimą – emocinį šantažą. Jo esmė – reikalauti to, ko savo valia žmogus nedarytų, ir grasinti kokiais nors nemalonumais. Reikalavimas gali atrodyti ir kaip prašymas, tačiau šantažuotojas jo nesutinka nei svarstyti, nei keisti. Sužinojęs, kad negaus, ko nori, jis ima spausti savo auką, o pasiekęs savo vėl tampa malonus. Emocinį šantažą pakartoti sekasi vis lengviau ir lengviau, nes šantažuotojas jau atrado veiksmingą spaudimo būdą, o auka sąmoningai ar nesąmoningai įsidėmėjo, kad po nuolaidos ateina ramybė.
Psichologas S.Foruwardas rašo, kad labiausiai paplitę yra keturi emocinių šantažuotojų tipai: baudėjai, „besižudantys“, kankiniai ir gundytojai. Trumpai aptarkime kiekvieną.
Baudimas – akivaizdžiausias emocinio šantažo pasireiškimas. Jei tokiems šantažuotojams iš karto nenusileidžiama, jie piktinasi ir grasina. Jie būtinai pareikalauja paklusnumo. Mėgstamos šio tipo emocinių šantažuotojų frazės: „Jeigu tu tik pamėginsi, aš padarysiu štai ką“, „Jei tu išsiskirsi su manimi, vaikų nebematysi“, „Jei tu ištekėsi už jo, mes tau nebebūsime tėvai“ ir pan. Šie grasinimai įvykdomi retai, tačiau pavojaus ir nerimo jausmą šantažuojamai aukai kelia nuolat. Baudėjai negalvoja apie kito jausmus ir norus, nes mano esą visiškai teisūs.
„Besižudantys“ šantažuotojai grasina, kad padarys sau kažką baisaus, o už tai bus atsakinga emocinio šantažo auka. Šio tipo šantažuotojų mėgstamos frazės: „Nesiginčyk su manimi, nes man nuo ginčų skauda galvą“, „Jeigu paliksi mane, aš prasigersiu / mirsiu /nusižudysiu“, „Jei nepadarysi to, ko prašau, aš nesigydysiu / nevalgysiu / nesimokysiu“ ir t. t. Tokio šantažo tikslas – pasiekti, kad auka taptų atsakinga už emocinio šantažuotojo gyvenimą, guostų jį, atspėtų, kas jam nutiko, ištaisytų jo klaidas ir pan.
Kankiniai. Dukra skambina telefonu motinai ir klausia: „Kaip gyveni?“ Motina atsako: „Ir tu dar klausi??? Neskambini, neužeini… Aš niekam nereikalinga, niekam nerūpiu.“ Dukra pasijunta kalta ir pažada motinai padaryti tai, ko šiaip nedarytų. Kankiniai negrasina, nežada pasidaryti ką blogo, bet aiškiai leidžia suprasti, kad auka kalta dėl jų nesėkmės, ligos, kentėjimo. Be to, kankiniai mėgsta neaiškinti, ko jiems reikėtų. Jie ugdo aukos nuostatą spėlioti.
Gundytojai – sunkiausiai atpažįstamas emocinių šantažuotojų tipas. Jie dosniai pažada meilę, laimę, sėkmę ir nurodo paprastą būdą, kaip to pasiekti, – tiesiog įvykdyti jų pageidavimą. Šio tipo emocinių šantažuotojų mėgstamos frazės: „Aš pasirūpinsiu, jei tu…“, „Puikiai gyvensi, jei…“, „Šeima bus darni ir laiminga, jei tu…“. Deja, gundytojo pažadai pažadais ir lieka, nes juos įvykdyti vis kas nors sukliudo, tačiau tai netrukdo gundytojui vėl ir vėl žadėti.
Daug žmonių nežino, kaip pasielgti, kai patiria emocinį šantažą, todėl tikrai pravartu žinoti tokio elgesio požymius. Vienas iš jų – šantažuotojui būdingas savęs ir aukos apibūdinimas. Emocinis šantažuotojas savo norus nusako teigiamais žodžiais, o aukos atsisakymą juos pildyti – neigiamais. Kalbėdamas apie save, jis kalba apie rūpinimąsi šeima, apie dorovę, atsakomybę, o kalbėdamas apie aukos elgesį, mini egoizmą, kvailumą, abejingumą. Kol emocinio šantažo auka laikysis šių apibūdinimų, kol apie save galvos ir kalbės kaip apie nederamai besielgiantį ir bandys teisintis, tol šantažuotojo ir aukos vaidmenys nepasikeis. Norinti išvengti aukos vaidmens, reikia pakeisti nusistatymą, kad būtina daryti viską, kad kitas būtų patenkintas. Kitas svarbus dalykas – neatsakyti emociniam šantažuotojui iš karto. Jei auka apsisprendė, kad ji nekalta, ji turi padaryti ir kitą nuoseklų sprendimą – nesiginti ir neįrodinėti. Ji turi paprasčiausiai informuoti šantažuotoją, kad elgsis vienaip ar kitaip. Tada į grasinimą, pavyzdžiui, „Jei nepasirūpinsi manimi, tapsiu narkomanu“, bus atsakyta, pavyzdžiui, taip: „Tai bus tavo pasirinkimas“, o į užuominą „Tu pikta, kvaila, nevykėlė“ gali būti atsakyta: „Tai – tavo nuomonė, bet ne faktas.“
Tai – labai paprasti veiksmai. Pirma, pajutus emocinį šantažą, būtina atidėti sprendimą. Antra, reikia pozityviai apibūdinti savo norus ir elgesį. Trečia, svarbu norimo, teisingo, pozityvaus sprendimo nebeginti, tiesiog jį pranešti. Ketvirta, pasirinkus norimą sprendimą, reikia nejausti baimės ar kaltės. Tai gali būti keturi žingsniai, atsisveikinant su emocinio šantažo aukos vaidmeniu.