Ge­rą au­rą sklei­džian­ti vie­ta

„Ne­si­gai­lė­jau grį­žu­si. Ma­no pa­grin­di­nis dar­bas – au­gin­ti vai­kus ir jiems su­kur­ti kuo ge­res­nę ap­lin­ką. Tam čia tu­riu pui­kias są­ly­gas, ko­kių ne­tu­rė­čiau gy­ven­da­ma mies­te. Veik­los daug, ne­ži­nau, ką reiš­kia nie­ko ne­veik­ti. Vi­sa­da sva­jo­jau už­si­im­ti lab­da­rin­ga veik­la, sa­va­no­ria­vi­mu. Da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad su­kū­riau sau to­kią ni­šą, sa­vais bū­dais ku­riu ge­ru­mą, ku­rį do­va­no­ju ki­tiems, man be ga­lo ma­lo­nu tai da­ry­ti“, – kal­bė­jo In­ga.

In­gai ir jos šei­mai pri­klau­so ro­jaus kam­pe­lis, ku­riuo jie nu­spren­dė da­lin­tis ir su ki­tais. Miš­ko glū­du­mo­je, ant van­dens, įkur­din­tas na­me­lis, ma­žai ci­vi­li­za­ci­jos, jo­kių pa­ša­li­nių žmo­nių – štai kas vi­lio­ja žmo­nes į La­bar­džiuo­se esan­tį miš­ke­lį. „Tai va­di­nu mū­sų šei­mos tur­tu, ra­my­bės oaze. Anks­čiau čia bu­vo gū­dus miš­kas, pil­nas šiukš­lių, tie­siog ša­bakš­ty­nas. Vis­kas pra­si­dė­jo maž­daug prieš 10 me­tų, kai nu­tie­sė­me ke­lią. Di­džiau­sias in­dė­lis bu­vo tė­vų. Tuo­met žiū­rė­jo­me, ką dar ga­li­ma pa­gra­žin­ti. Su­tvar­ky­ta te­ri­to­ri­ja po tru­pu­tį pra­dė­jo plės­tis, čia at­vyk­da­vo pail­sė­ti drau­gai, pa­žįs­ta­mi. Miš­kas pa­si­da­rė lan­ky­ti­na vie­ta. Vi­sa šei­ma esa­me gam­tos, gry­no oro, na­tū­ra­lu­mo, ra­my­bės mė­gė­jai“, – apie gra­žų­jį miš­ke­lį pa­sa­ko­jo mo­te­ris.
Miš­ko du­rys pla­tes­niam pa­sau­liui at­ver­tos tik nuo šių me­tų. Idė­ją mes­te­lė­jo In­gos ar­ti­mas drau­gas. „Pa­ban­dė­me skleis­ti in­for­ma­ci­ją, tru­pu­tį pa­si­rek­la­muo­ti. Ne­si­no­ri šios vie­tos pa­vers­ti ko­mer­ci­ne, svar­bu, kad iš­lik­tų miš­ko pa­sa­kiš­ku­mas, mis­ti­ka, ro­man­tiš­ku­mas, pri­va­tu­mas. Es­mė – ne na­me­lis, o in­ty­mu­mas, kai miš­ke esi vi­siš­kai vie­nas.
Sa­vai­me su­pran­ta­ma, vis­kam rei­ka­lin­gos in­ves­ti­ci­jos, ta­čiau In­ga sten­gia­si ap­lin­ką puo­se­lė­ti mi­ni­ma­lio­mis są­nau­do­mis. Tai nė­ra pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, o ho­bis, tei­kian­tis di­džiu­lį ma­lo­nu­mą.

Vie­ta, ga­lin­ti pa­dė­ti su­si­kur­ti vi­di­nį ro­jų

In­ga vie­ną die­ną su­gal­vo­jo, kad šiai vie­tai rei­kia pa­va­di­ni­mo, pa­brė­žian­čio miš­ko iš­skir­ti­nu­mą. Ji pri­si­mi­nė straips­nį apie gei­šų mo­kyk­lą. Pa­grin­di­nė jų mo­ky­mo min­tis – rei­kia su­si­kur­ti vi­di­nį ro­jų. „Už­klu­pus sun­ku­mams ar rū­pes­čiams, sau kar­to­ju, kad rei­kia su­si­kur­ti vi­di­nį ro­jų ir juo mė­gau­tis. Taip miš­ke­lis ta­po „Miš­ko ro­ju­mi“. Apsilankiusieji iš čia iš­va­žiuo­ja pa­ky­lė­ti. Šio­je vie­to­je už­plūs­ta ge­ri jaus­mai, tei­gia­mos emo­ci­jos, žmo­nės at­si­pa­lai­duo­ja, me­di­tuo­ja, džiau­gia­si, ne­sku­ba išvykti. Sma­gu gė­riu da­lin­tis su ki­tais. Džiu­gu iš­girs­ti ge­rą žo­dį iš žmo­nių, ku­rie ne­tu­ri tiks­lo tau įtik­ti. Ma­lo­nu, kad ga­liu pri­si­dė­ti prie ki­tų džiaugs­mo“, – sa­kė mo­te­ris. Su­si­do­mė­ji­mas šia vie­ta di­džiu­lis. Vie­nu me­tu čia pri­ima­ma tik vie­na lan­ky­to­jų gru­pė. Tai ir yra pa­grin­di­nis šios vie­tos ža­ve­sys.

Pra­dė­jus kvies­ti šia vie­to­ve pa­si­mė­gau­ti ki­tus, na­me­ly­je at­si­ra­do lo­va, ša­lia jo – lau­ko vir­tu­vė­lė, du­šas, įvai­rių smul­kme­nų, ku­rių žmo­nėms ga­li pri­reik­ti. „Esu di­zai­ne­rė-ar­chi­tek­tė, man įdo­mu vis­ką pa­da­ry­ti kuo er­go­no­miš­kiau, kad ne­už­im­tų daug vie­tos, bet bū­tų gra­žu ir rei­ka­lin­ga. Na­mu­kas ne gu­mi­nis, bet ja­me vis­kas tel­pa“, – pa­sa­ko­jo la­bar­diš­kė.

Apie at­ei­tį In­ga daug ne­gal­vo­ja. Yra min­čių plės­tis, ta­čiau rei­ka­lin­gos in­ves­ti­ci­jos, vien ran­ko­mis vis­ko ne­pa­da­ry­si. „Mū­sų tiks­las – kad, at­vy­kus pas mus, iš­nyk­tų pyk­tis, ku­rio tiek daug te­le­vi­zi­jo­je, ži­niask­lai­do­je, žmo­nių san­ty­kiuo­se. No­ri­me pa­da­ry­ti pa­sau­lį ge­res­nį. Po tru­pu­tį to­bu­li­na­me ir sa­ve, ir šią vie­tą. Nė­ra gra­žes­nio ir pra­smin­ges­nio tiks­lo, nei kur­ti tai, kas tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Kiek­vie­nam svar­bu ką nors pa­lik­ti po sa­vęs“, – sa­kė In­ga.

At­vy­ku­sie­ji miš­ke džiau­gia­si gam­ta ir jos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais. Van­dens tel­ki­ny­je gau­su žu­vų, miš­ke ne­trūks­ta uo­gų, gry­bų, lau­ža­vie­tė­je ga­li­ma pa­si­ga­min­ti va­ka­rie­nę. In­ga į sa­vo veik­lą ban­do įtrauk­ti ir ki­tus. Ben­dra­dar­biau­ja­ma su Rie­ta­vo žir­gy­nu, ap­si­sto­ję „Miš­ko ro­ju­je“ ga­lės nu­vyk­ti pa­jo­di­nė­ti.
Šei­mi­nin­kai ne­sie­kia vie­nu me­tu miš­ke ap­gy­ven­din­ti kuo dau­giau žmo­nių. In­ga – me­no žmo­gus, ji ne­mo­ka par­da­vi­nė­ti, įti­ki­nė­ti. Jai svar­biau­sia at­vi­ru­mas, nuo­šir­du­mas. Su to­kio­mis sa­vy­bė­mis ver­sle ne­pra­si­mu­ši. Mo­te­riai no­ri­si tuo, ką tu­ri, pa­si­da­lin­ti su pa­sau­liu. „Aš mėgs­tu ką nors su­gal­vo­ti, pa­da­ry­ti, kur­ti, re­a­li­zuo­ti. Man tai gy­ve­ni­mo va­rik­liu­kas. Sma­gu, kai ki­ti tai įver­ti­na. Ši veik­la man ma­lo­ni. Pats ge­riau­sias da­ly­kas, kai ho­bis tam­pa dar­bu“, – sa­kė In­ga.

Ge­riau­sia vie­ta gy­ven­ti – kai­mas

Vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad žmo­gus, gy­ve­nan­tis kai­me, yra už­da­ras. In­ga ma­no, kad gy­ve­ni­mas ne­pri­klau­so nuo gy­ve­na­mosios vie­tos, daug svar­biau – po­žiū­ris. „Kai­mas daž­nai tu­ri ne­ga­ty­vią reikš­mę, bet aš esu kai­mo žmo­gus ir tuo di­džiuo­juo­si. Čia tu­riu ge­res­nes są­ly­gas su­si­kur­ti sau ma­lo­nią ap­lin­ką. Kai­mas – to­bu­liau­sia vie­ta au­gin­ti vaikus. Ne­su­tin­ku, kad kai­mo žmo­nės yra siau­ro mąs­ty­mo. Do­mė­da­ma­sis, ben­drau­da­mas ir ieš­ko­da­mas ple­ti su­vo­ki­mą, su­pra­ti­mą, mąs­ty­mą, pa­sau­lė­žiū­rą. My­liu Lie­tu­vą, kas­kart, pa­bu­vo­ju­si sve­tur, su­pras­da­vau, kad no­riu gy­ven­ti čia. Man svar­bu jaus­mas, jau­ku­mas“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.
In­ga su šei­ma į La­bar­džius grį­žo prieš tre­jus me­tus. Jos nuo­mo­ne, Rie­ta­vas yra nuo­sta­bi vie­ta. Jau­na šei­ma šia­me mies­te pa­si­gen­da tik vie­nin­te­lio da­ly­ko – pi­ce­ri­jos. Vi­sa ki­ta – mo­kyk­la, dar­že­lis, mu­zi­kos mo­kyk­la, kir­pyk­los, vais­ti­nės, par­duo­tu­vės – yra. Ren­gi­nių ir šven­čių taip pat ne­trūks­ta, la­biau stin­ga lai­ko vi­sur ap­si­lan­ky­ti. „Sa­vai­me su­pran­ta­ma, vi­sos vie­tos tu­ri ir trū­ku­mų, ir pri­va­lu­mų. Pa­si­rin­ki­mas žiū­rė­ti į vis­ką pe­si­mis­tiš­kai nu­da­žo vaiz­dą liūd­no­mis spal­vo­mis, o aš mie­liau ren­kuo­si vi­di­nį ro­jų“, – sa­kė In­ga.