R. Dovydėno pieš.

„Artėja rinkimai. Aš visada einu balsuoti, domiuosi politika ir politikais. Tačiau šiemet nejaučiu tokio entuziazmo, sunku tikėti tuo, kas sakoma, žadama. Neabejoju, kad tokių kaip aš yra ne vienas. Susidaro įspūdis, kad politikams nesvarbu, ar piliečiai dalyvauja valstybės reikaluose. Kodėl?“ – klausia Jonas iš Ukmergės.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Laimingas žmogus jaučia ir žino, kad pats tvarko savo gyvenimą. Tie, kurie nesijaučia laimingi, mano, kad yra nuo jų nepriklausančių jėgų bei aplinkybių žaisliukai. Neretai jie net nebando prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir svajoja, kad kas nors jais tėviškai pasirūpintų. Daug politikų žino, kaip tai padaryti, todėl nuosekliai bando atriboti žmones nuo svarbių klausimų sprendimo. Drauge menkina ir galimybę laimingiau gyventi, bet dėl to jiems – tik smagiau, nes taip atsiveria dar didesnės erdvės rūpintis nelaimėliais.

Išeitį iš šios padėties, kai nusiviliama valstybe, kai mažėja pilietinis aktyvumas, siūlo moderni politinė kryptis – felicitarinė politika, kurios tikslas – aukštesnis visuomenės laimės lygis, o jis neatsiejamas nuo piliečių demokratinio dalyvavimo tvarkant valstybės reikalus. Demokratija, kaip ir kitos valdymo formos, istoriškai kito, tačiau galima skirti du pagrindinius piliečių valios realizavimo būdus: atstovaujamąją ir tiesioginę demokratiją.

Pirmuoju atveju piliečių atstovai turi įstatymų leidžiamąją teisę ir kontroliuoja vykdomąją valdžią. Antruoju – piliečiai ne tik rinkimuose, bet ir tiesiogiai (referendumais, peticijomis, įstatymų teikimo iniciatyvomis) sprendžia politinius klausimus.

Šveicarų mokslininkas B.S.Frey, apžvelgdamas tyrimus, skirtus visuomenės laimės ir demokratijos sąsajoms nustatyti, teigia, kad šalyse, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą, neatsižvelgiant į kitus veiksnius (išsilavinimą, šeimos padėtį, sveikatą, pajamas, amžių ir t. t.). Jo skaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas kiek daugiau nei 4 500 eurų pajamų per metus padidėjimui. Tiesioginės demokratijos poreikį pripažįsta visos modernios valstybės. Jų konstitucijose numatyti referendumų ir piliečių iniciatyvos priimant bei siūlant įstatymus galimybės.

Jau minėtas B.S.Frey, analizuodamas Šveicarijoje atliktus laimės tyrimus, pabrėžia, kad laimingumo lygis priklauso ir nuo galimybės tiesiogiai dalyvauti tvarkant visuomenės reikalus. Jis nurodo esant statistiškai reikšmingą ryšį tarp tiesioginės demokratijos ir visuomenės laimės. Vėlgi sugretinęs tiesioginės demokratijos veiksmus su pajamomis, mokslininkas nustatė, kad tiesioginė demokratija pakelia laimės lygį tiek pat, kiek ir 915 eurų papildomų pajamų per metus.

Visuomenės laimės, demokratijos siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau vien diskusija apie tai skatina kritiškai vertinti valdžios ar atskirų politikų veiksmus, siūlo sveiko proto kriterijų, pagal kurį būtų nustatoma, ar šie veiksmai prisideda prie visuomenės gerovės, ar ją mažina. Suprantama, toks vertinimas itin neparankus bet kokiai nedemokratinei, oligarchinei valdžiai, kuri rūpinasi ne visos visuomenės, bet atskirų, paprastai negausių, tačiau įtakingų grupių gerove, o jei ir kreipiasi į visuomenę ar daro jai nuolaidas, tai tik dėl savų, neretai maskuojamų, tikslų. Tokias nuostatas labai gerai atspindi požiūris į piliečių dalyvavimą valstybės reikaluose, kuris, kaip jau minėta, gali arba padidinti, arba sumažinti jų laimę.

Antai piliečiai nori balsuoti internetu. Politikai pritaria, bet nieko nedaro, kad šis noras taptų rinkimų realybe. Piliečiai nori paprastesnių referendumo rengimo sąlygų. Jiems atsakoma, kad tada referendumus rengs populistai, o „runkeliai“ priims žalingus sprendimus. Tokių pavyzdžių kiekvienas gali pateikti. Todėl, žvelgiant į šiandien vykstantį politinį spektaklį, verta prisiminti, kad piliečių atskyrimas nuo tiesioginio dalyvavimo valdyme menkina pasitenkinimą gyvenimu panašiai, kaip jį sumenkintų 3–5 tūkst. eurų praradimas.