Savanorių žemė. Nuotraukos autoriai Broliai Černiauskai „...Aš turiu vieną jūsų dovanotą fotografiją, kurią laikau savo kambary. Žmogus su žemės nuosavybės aktu pasidėjęs rankas. Tos rankos įskirdusios ir panagės žemėtos. Manau, kad tai tipiškas visos XX amžiaus Lietuvos simbolis.Romualdas Ozolas, Rašytojų klube, Vilnius, 2009 m.

Lapkričio 4-oji

Perskaičiau Romualdo Ozolo romaną „Pradžių knyga“. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015). Ir galvoju, kodėl paskutiniuose puslapiuose tiek daug optimizmo, jei to svarbiausio herojaus Tomo Dambravos gyvenimas toks sunkus? Ir kodėl tas maištingas jaunas vyras bręsta taip greitai? Gabus, bet nuolat pasišiaušęs moksleivis gyvena pokario metais, dar mato išniekintus partizanų lavonus, slapta klausosi užsienio radijo stočių, girdi ir tokius čia pat esančio vyresnio vienminčio žodžius: „O ką tu gali rinktis? Kurie priešinosi su automatais – išguldyti. Mes ten pavėlavom. Kurie grįžo iš Sibirų – tyli ir slapstosi. Kurie už Atlanto – niekada nebegrįš. Mes palikti sau. Turim atrasti, kaip gyventi. Gal tai ir yra mūsų uždavinys. (…) Kaip gyventi, gali atsakyti tas, kuris gyvena klausdamas.“ (232 p.)

Šitokie egzistenciniai klausimai galėtų pasirodyti kaip deklaracija, bet kai romano siužetas gyvas, o kaimo žmonių charakteriai ryškūs, tai ir tuos, ir kitus autoriaus puslapius skaitome su prielankiu dėmesiu, visai nejaučiame, kad čia gali būti koks agitacinis fragmentas. Ir vis dėlto iš kur kyla knygos herojų optimizmas? Beje, ir autoriaus portretas šioje knygoje netikėtai džiugus. (Tik nenurodyta, kas nuotraukos autorius.) Niekada nesu matęs šitaip jaunatviškai besišypsančio filosofo Romualdo Ozolo. O ar kas nors tikėjo, kad jis gali parašyti tokį romaną? Visi matė tiktai storas jo Metraščių knygas…

Su Romualdu Ozolu teko trumpai pasikalbėti pirmaisiais Sąjūdžio metais Vilniuje, „Minties“ leidykloje, kuri tada buvo S. Konarskio gatvėje. Iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojo Prano Razmuko vienam publicistiniam straipsniui iliustruoti buvau gavęs carinės Rusijos laikų lentelę su užrašu: „Говорить по литовски строго воспрещается“ („Kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama“). Tokių užrašų neišvengė nė viena valstybinė įstaiga Lietuvoje, kol ji vadinosi Rusijos gubernija ir kol buvo draudžiama lietuviška spauda, tokios lentelės puošė tarnautojų kabinetus iki 1904 metų. Kai redakcijoje tą lentelę nusikopijavome, kažkas iš emocingesnių kolegų pakurstė mane kuo skubiau nunešti originalą į „Minties“ leidyklą pačiam Romualdui Ozolui, nes ten ji bus tinkamai įvertinta ir panaudota. Leidyklos pirmojo aukšto koridoriuje pamačiau, kaip trys vyrai, glaudžiai apsupę filosofą, kažką jam karštai aiškina, ir supratau, kad jie ne vilniškiai, o atvykėliai aktyvistai, todėl sustojau atokiau, nežinodamas, ar turėčiau luktelėti, ar sukti šalin. Romualdas Ozolas trumpam paliko svečius, greit priėjo prie manęs, pasisveikinome, ir aš tuoj pat ištiesiau jam tą lentelę tartum kokį itin skubų archyvinio paveldo akcentą. Jis supratingai perskaitė, kas ten parašyta, lyg būtų gavęs nelauktą jau pastebimai laisvėjančio jaunimo laikraščio redakcijos atviruką ar simbolinę bendramintiško pakilumo depešą, nusišypsojo ir padėkojo. Situacija buvo tarsi savaime suprantama, bet vis tiek savotiškai opi: gal tie trys pašnekovai leidyklos koridoriuje su filosofu kaip tik ir aiškinosi svarbius tautiškus reikalus, o čia staiga, prašom… carinių laikų draudimas kalbėti lietuviškai! Tikriausiai jis ir anksčiau tokių lentelių buvo matęs universitete ar Nacionaliniame muziejuje, bet pasiliko ją kaip faktinę tų Lietuvos nepriklausomybėjimo dienų sąjūdiškumo relikviją. Matyt, todėl taip gerai ir atsimenu tą susitikimą.

Bet svarbiau yra kitkas – nuo tos dienos pradėjau giliau domėtis šio nepaprasto žmogaus veikla ir kūryba. Gerai prisimenu, kaip pagarbiai jis buvo sutiktas gamtmeldžių sambūryje, kuriam tada vadovavo krivis Jonas Trinkūnas. O po penkiolikos metų susitikome Merkinės informaciniame centre. Pasikvietėme filosofą jau po 2004-ųjų metų gegužės pirmosios, Lietuva jau buvo priimta į Europos Sąjungą. Susitikimas su garbiu svečiu užsitęsė, dalyvavo ne tik Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, bet ir gražus būrys Merkinės moksleivių. Romualdas Ozolas traukė iš portfelio vis naujus dokumentus, įrodančius, kaip sumenko mūsų suverenumas, kalbėjo aiškiai ir argumentuotai, visą bendrą pokalbį pats įrašinėdamas į diktofoną.

Ir štai šiandien, užvertęs paskutinį jo romano „Pradžių knyga“ puslapį, drįstu pasvarstyti: ar tiesa, kad tiek vilties ir tikėjimo ateitimi turėjo anuometiniai Romualdo Ozolo kartos devintokai ir dešimtokai? Romano puslapiuose ne mokytojai, o mokiniai labai susirūpinę kalbasi apie įvykius Vengrijoje ir bando įsivaizduoti, ar galėtų įvykti toks pats sukilimas Lietuvoje. Tai buvo 1956-ieji metai, lapkričio ketvirtoji diena, kai tūkstantis rusų tankų įvažiavo į Budapeštą, ir sukilimas buvo numalšintas. Šitokie nerimą keliantys laikai, po karo tepraėjus vienuolikai metų, ir tokie rūstūs vienaip ar kitaip prasiveržiančios demokratijos slopinimų epizodai žaibiškai nutvieksdavo mintis aniems, apie savarankišką gyvenimą jau mąsčiusiems provincialių padubysio gyvenviečių vienoliktokams, o knygos pabaigoje tie abiturientai vis dėlto tiki būsima laisve. Kodėl? Iš kur toks tikėjimas? Susirandu Romualdo Ozolo knygą „Išsivadavimas“, išleistą 1998-aisiais, kurioje įdėta apybraiža „Neviltingosios tiesos šviesa“, ir viskas tarsi paaiškėja.

Šioje apybraižoje filosofas recenzuoja Romualdo Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“. Atkaklus, talentingas žemaitis prozininkas parodė tikrą lietuviško kaimo neviltį ir smukimą anais į depresiją ir alkoholį žmones traukusiais kolūkiniais metais, kai Lietuvos kaimas nebemokėjo nei dirbti, nei bendrauti, o apspangęs girtas sodybos paveldėtojas anei kiek nebejautė savo gimtinės istoriškumo. Romualdas Ozolas štai kaip įvertino bendravardžio autoriaus unikalios apysakos žodžio meną: „R. Granauskas apie gyvenimą pasakė daug tiesos. Bet dar daugiau nepasakė. Ir nepasakė svarbiausio: o vis dėlto mes gyvename, turim gyventi ir gyvensim. Norėjo šitam mus išprovokuoti? Apysaką aš taip ir supratau. Bet šitą supratimą man reikėjo nešte pernešti per kone narkotizuojančią apysakos neviltį.“ Kaip filosofas ir literatas jis nešte pernešė šitokį supratimą į Atgimimo puslapius.

Tad štai kodėl paties Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“ ir dabar be jokių dvejonių teigia skaitytojams, kad nors ir kas atsitiktų, gyventi reikia čia, Lietuvoje. Ir turėti vilties. Gyventi kenčiant ir klausiant, ar toli pažengėme, suvokdami save ir savo tautą. Ir tada, 1956-aisiais, kai bandėme suprasti, ką užsienio radijo stotis praneša apie Vengriją, ir dabar, kai rusų ideologai perša visam pasauliui tokią ekstrasensišką abstrakciją: rusų nacija yra ypatinga nuo Murmansko iki Magadano ir nuo Kolgujevo iki Kaliningrado. Gyventi reikia nebekartojant, kad Lietuva yra per maža šalis – ji yra normali šalis… Minčių apie tą Lietuvos mažumą ir didumą taip pat surasime šio filosofo knygoje „Išsivadavimas“. Šį metraštį turėtume skaityti vis paklausdami vieni kitų, kiek jau išsivadavome iš to savo mažumo, iš nepasitikėjimo savimi. Panaši savo teigiamomis viltimis yra ir šiek tiek anksčiau išleistoji Romualdo Ozolo knyga „Atgimimo ištakose“.

Lapkričio 5-oji

Romualdo Ozolo knyga „Atgimimo ištakose“ (1970–1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai) yra autentiškas dienoraštis. Svarbu žinoti, kuo tikras dienoraštis skiriasi nuo memuarų, kuriuose net ir labai sąžiningas autorius, vertindamas nutolusias dienas, kartais lyg nejučiom sugeba pasirodyti išmintingesnis ir drąsesnis, negu iš tikrųjų buvęs. O Romualdas Ozolas, rašydamas slaptą dienoraštį jau tada, tarybiškai valdomoje Lietuvoje, viską vertino kaip tikras rezistentas.

Daug kas darosi aiškiau ir dabar, praėjus beveik pusei amžiaus. Aiškėja, kodėl drąsi profesoriaus Petro Vasinausko apybraiža „Kaimas mūsų mielas“, išspausdinta „Pergalėje“ 1971-aisiais, nesukėlė atviresnių diskusijų: diskutuoti apie Lietuvos kaimą be sentimentalaus gleizėjimosi, kalbėti apie tikrą meilę savo gimtinei, nebūtų leidusi cenzūra. Gleizėtis ir sentimentaliai aimanuoti, kaip rašo Romualdas Ozolas, tada labiausiai mėgo „Jaunimo gretos“. Užtat dabar labai keista, kad didelėje prisiminimų knygoje „Profesorius Petras Vasinauskas“, kuri išleista jau 1998 metais, praėjus dešimtmečiui nuo Atgimimo pradžios, nė žodžiu neužsimenama apie naktinius Petro Vasinausko pasitarimus Krakėse, kai dar būdavo bandoma atsispirti mūsų kaimą naikinusiai Antano Būdvyčio politikai. Tada, 1972-aisiais, visoms redakcijoms buvo draudžiama publikuoti Petro Vasinausko tekstus, todėl ir vyko tokie keisti, nepaprastai įdomūs susitikimai Krakėse. Kartą mane kaip žurnalistą į tokį naktinį pokalbį su Petru Vasinausku pasikvietė profesorius Mečislovas Treinys, apie tai gana išsamiai esu rašęs žurnalo „Pasaulio anykštėnas“ 2013 m. antrajame numeryje.

Kalbėtis, tartis, gyventi ir nepasiduoti nevilčiai. Šitaip ir tą dar netolimą praeitį, ir būsimą ateitį konkrečiai vertinti moko mus per anksti Lietuvą palikusio filosofo dienoraštis „Atgimimo ištakose“: net ir 1998-aisiais mes dar nebuvom išsivadavę iš savo mažumo. Daug svarbių įžvalgų randame šioje filosofo dienoraščių knygoje. Sužinome, pavyzdžiui, kodėl labai stiprus Romualdo Granausko apsakymas „Vėlyvos gėlės“, išspausdintas „Literatūroje ir mene“ 1971 metais, nepateko į knygas iki Atgimimo: ten yra ne gleizėjimasis, ten yra Lietuva. Cenzūra tai matė. Oficialioji kritika, žinoma, irgi tą apsakymą, kažkaip patekusį į „Literatūrą ir meną“, vertino valdiškai: tai sentimentalus požiūris į senovę. Ir tiktai Romualdas Ozolas savo dienoraštyje apie Romualdą Granauską parašė gryną tiesą: „… mes jau turime tikrai didelį ir ateity dar didesnį rašytoją…“

Nesunku man dabar atpažinti bei vertinti tikrus ir nuoširdžius ano ir dabartinio kaimo rūpesčius, kai skaitau Romualdą Granauską ar Petrą Vasinauską, bet yra didelis atradimas, kai suprantu, kad ir intelektualas Romualdas Ozolas visada jautė opiausius kaimo reikalus. Tai parodo ir paskutinis jo kūrinys „Pradžių knyga“.

Lapkričio 7-oji

Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis, dabar jau Seimo narys, LRT radijo laidoje „Sodai“ pranešė įdomią žinią: sugrįžta didelių vaismedžių garbė, sodiečiai vėl prašo skiepijimui tų kažkada Lietuvoje augintų obelų – Černoguzų ir Bogatyr’– senųjųveislių.

Tą ypatingą Černoguzą, kitaip dar vadinamą Žieminiu gravenšteinu, pirmasis 1906 metais aprašė Ignalinos krašte gyvenęs profesorius Adomas Hrebnickis, jis ir išpopuliarino šią tikrai įdomią nežinomos kilmės obels veislę. Dzūkijoje įspūdingiausią senųjų veislių sodą teko matyti netoli Ricielių, Guobinių kaime, Veronikos Miliauskienės sode. Tie Černoguzai ten ir dabar auga lyg šimtamečiai ąžuolai. Ir skeletinės, ir aukštesnių vainikų šakos išaugusios idealiai, ir nematyti, kad jos būtų kruopščiai genimos. Retašakiškumas yra unikali šios veislės obelų savybė.

O Bogatyr’ veislė gražiai dera senojoje Musteikoje, eigulio Vytauto Šeštavicko sodyboje. Eigulys jau senokai miręs, bet jo obelys jaučiasi gerai – tokioms tvirtoms veislėms ir šimtas metų yra ne riba. Pravartu žinoti, kur Lietuvoje dar galima surasti tų seniausių veislų, nes jauniems sodininkams, be abejo, prireiks šakelių skiepijimui…

Kodėl dabar galvoju, kad tos senosios Europos obelys, tegul ir rusiškai pervardintos, yra ne tik vaisingos, ne tiktai visokioms negandoms atsparios, bet ir tvirtos? Matyt, todėl, kad ir per amžius vokietintas, rusintas ar lenkintas Lietuvos ūkininkas kadaise buvo atkaklus, užsispyręs ir tvirtas. Jis nebūtinai aukštas ar plačiapetis, bet pamatei – ir žinai, kad yra tvirto sudėjimo. Taip atrodė profesorius Petras Vasinauskas. Toks buvo ir Juozo Baltušio darbštuolis Juza iš „Sakmės apie Juzą“. Tvirtai atrodė ir sodiečių artojų arkliai – Lietuvos sunkieji. Tad ar galėjo mūsų sodų obelys būti kitokios? Visos estetiškos pietietiškos veislės ir visokios jų palmetės, palminės junetės, kūbai ar piramidės, visokie keisti šakų lankstymai tėra tik vaikų žaidimai, palyginti su savaimingai senojoje Žemaitijoje ar Dzūkijoje išsišakojusiu milžinišku Žieminiu gravenšteinu – tuo ypatingu Černoguzu.

Lapkričio 18-oji

Ištirpo lapkričio sniegas, žemė ir vėl nykiai gelsva, rusva, žalsva, pilkšva. Galima pratęsti rudeniškus darbus, ramiai laukti žiemos. Labai ramiai, žinoma, nepagyvensi, štai kaimynas skundžiasi, kad šuliny prapuolė vanduo, matyt, užslinko dribsmėlis. Siurblys ūžia, bet vandens nekelia. Iškviesti vyrai su specialiomis uniformomis padirbėjo valandą, kažką ten giliai įleido ir vandenį rado, bet kai jie išvažiavo, šulinys vėl sausas. Jie gi žulikai, piktinasi kaimynas, jie ima pinigus ne tik už darbą, bet ir už savo ypatingą kvalifikaciją, betgi tos kvalifikacijos kaip ir nėra. Tai kas jie tokie, jeigu ne žulikai?.. Pasiklausęs nelinksmo rudeniškos burnojimo, prisiminiau tokį dzūkišką pamokymą: „Visų dantys balti, o kas už dantų – nežinai.“ Tą apgaulingą dantų „baltumą“ dabar labai paryškina gražūs firminiai ženklai ir nesuprantamos abraviatūros. Tačiau ir tikroji meistrystė, ir verslininko kvalifikacinis patikimumas slypi ne reklaminiuose stenduose, siūlančiuose mums paslaugas, ir ne peršamų pirkti ūkinių padargų įmantriose pakuotėse.

Bet ir šiukšlininkai dėl to užtikrintai smagiai plūkiasi savo sukurtoje sistemoje besikapanodami. Šitokią situaciją jau labai seniai ir satyriškai taikliai apibūdino toks Petro Cvirkos romano herojus Pranas Kriukelis, sugrįžęs į Lietuvą, beje, iš pačios Amerikos: pelningiausias pasaulyje – tai graboriaus biznis, nes žmonės niekada nenustos mirti. Pritardami čia pridursime, kad ir šiukšlinti žmonija niekada nesiliaus, o šiukšlių vežėjai visada buvo ir bus tokie pat apsukrūs kaip graboriai. Nedaug laimėsi ką nors išsamiau besiaiškindamas, pavyzdžiui, kokį jiems – ir vieniems, ir kitiems – pelną visa tai neša, nes jokios alternatyvos nėra: jie monopolistai, tie graboriai ir tie šiukšlių tvarkytojai.

Kol kas užteks, jei pabandysim suprasti, kodėl gi mano kaimynui išsprūdęs žodis žulikai tarsi nuo neatmenamų laikų visiems toks įprastas, kad net nebūtina tokius veikėjus vadinti lietuvių kalba, visi supranta, kad žulikas – tai sukčius ir apgavikas. Mažybinė forma kaime dar geriau prilimpa: žulikėlis. Vis dėlto įdomu, kad kai kurie slavizmai Dzūkijoje nė kiek neiškreipti, tik sumažybinti (žulikėlis, zerkolėlis), o kai kurie sunkiai atpažįstami (skaurada). O kas, pavyzdžiui, yra dreblas? Ir kaip sužinoti, ką vaizdavosi Vladas Braziūnas, eiliuodamas tokio raiškumo sakinius: „ jis kas savaitę dreblią rupūžę man ties per stalą: – Ką spėjote nuveikti, draugai nacionalistai?“ Ar ta „drebli rupūžė“ yra iš Šiaurės aukštaičių tarmės, ar iš Ožegovo žodyno, kuris aiškina, kad driablyj – tai kažkas jau praradęs šviežumą. Tikriausiai ir nebe pirmo šviežumo žuvis sugedusiame kaimo parduotuvės šaldytuve tampa drebli? Žinoma, tas nepamirštamas herojus iš romano „Meistras ir Margarita“ pasakytų, kad nebūna žuvies ne pirmo šviežumo – ji būna arba šviežia, arba pašvinkusi. Vadinasi, drebla. Taip savo įpykusią žmoną išdrįstų apibūdinti ir įkaušęs dzūkas.

Lapkričio 24-oji

Klibikščiuoju palei Krūčių. Aršus, neišauklėtas taksas, kuris su savo šeimininku retkarčiais atvažiuoja į Liškiavą, prieš gerą mėnesį perkando man koją. Nebijau šunų, bet šitas aštriadantis nulėpausis iš Jaskonių didkaimio užmatė mane, sunkiai bekopiantį į kalną, ir griebė visiškai netikėtai. Puolė smarkiai įsibėgėjęs, staigiai suleido dantis, perkando bato aulą ir pats iš to netikėtumo net skersas griuvo griovin. Mano bato aule liko tik dvi ne per didžiausios skylės, bet gilus randas kojoje gyja ilgai. Šunėkas žemaūgis, o jėga kaip vilkšunio. Gera proga prisiminti Einšteino dėsnį, bylojantį, kad energija yra masės ir greičio sandauga, bet greitį reikia pakelti kvadratu. Formulė aiški, daug sunkiau suprasti, kodėl to nartaus trumpakojo užpuoliko dantų žymės taip ilgai gyja, seniai juk žinoma, kad šuns seilės yra baktericidinės. Ir net barsuko taukai nepadeda!

Keisčiausia, žinoma, kad tie brangūs barsuko taukai rūpestingai išlydyti Maskvoje, nurodytas net ir tokių vaistinių tepalų gamyklos adresas – ir gatvė, ir numeris. Geriau jau būtų parašę, kur tas barsukas gyveno, kol buvo gyvas. Negaliu tokia proga neprisiminti, kaip nuoširdžiai tą naktinį, taikų, smėlingų urvų rausėją bandė apginti rašytojas Rimantas Budrys girios novelių romane „Liepsnelė – saulės spindulys“. Jaunas jėgeris šitaip klausia girios senbuvio Jono Kreklos – kodėl užmušei nekaltą miško žvėrį? O tas Krekla tą nelaimingą barsuką tik dėl taukų ir užmušė, nes mėsa nevalgoma. Ir didžioje Maskvoje, ir mažoje Musteikoje iki šiol seni žmonės žino, kad barsuko taukai grynas vaistas. O jeigu dar su skruzdžių rūgštim sutaisytas, tai jau tikrai nuo visko pamačlyvas tepalas. Tos rūgšties nesunku pačiam prasimanyti – įmesk į skruzdėlyną nužievintą karklo šakelę ir po kelių minučių turėsi aitrios skruzdžių rūgšties. Deja, bandžiau ir vienokių, ir kitokių vaistų, bet tebevaikštau raišuodamas.

O eiti privalau: vandens Krūčiuje vis daugėja, ir baisu, kad neišneštų mano pylimo. Laiku pastebėtą mažą išgraužą nesunku užplūkti, o jeigu pražiopsosiu, vargo bus dešimteriopai daugiau. Bet jau ir vakaras. Diena buvo niūri, tai toks ir vakaras. Tuoj iš savo urvų išlįs barsukai, tie tikrai taikingi dryžuotakakčiai naktinėtojai. O ūkanoto molio duobėje jau iš tikrųjų atsiranda ir kaupiasi balkšvas rūkas, ir nublanksta rausvomis uogomis apsiraudojęs ožekšnis. Vėlyvo lapkričio niūrus prietėmis turi savo paslapčių, bet gal tik poetas Stasys Stacevičius, amžiną jam atilsį, viską tegalėtų vienu žvilgsniu aprėpti ir keliais žodžiais apibūdinti. „Gal čia ne vakaras, gal tik apsimeta vakaru koks žeberklautojas arba žoliautojas“, išsiruošęs rudenio krioklių pasiklausyti, nes taip vėlai ir ,,taip toli tiktai kriokliai tebūna“… Raišuoju palei Krūčių, iš lėto slenku Aušrinės vienkiemio pusėn tarsi koks iš praeities sužvilgančių žodžių žeberklautojas. Prisimenu poeto įvardintąją Gūdasčio upę ir girdžiu tuos žilą sielą iš toli geliančius – aitrių miglų, netikėtų atrasčių ir prarasčių, atšiauriausių paguodų ir „vandens užuojautų“ balsais mūsų žmogiškąją būtį apgiedančius krioklius.