ŠAM nuotr.

Nuo šio trečiadienio Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) eksponuojama paroda „Telefonui Lietuvoje – 135“. Muziejaus lankytojai išvys telefono raidos pokyčius – nuo XX a. 3 dešimtmetyje naudotų aparatų iki šiandien visiems įprastų mobiliųjų, rašoma pranešime spaudai. Parodoje pristatomi ir kariniai telefonai, kurių gamybos data siekia Antrojo Pasaulinio karo laikus, komunatoriai – telefonų stotyse stovėję įrenginiai, prie kurių dirbo telefonistės, sujungdavusios abonentus pokalbiui.

Įvairių sociologinių apklausų duomenimis, mobilųjį telefoną žmonės priskiria prie svarbiausių savo asmeninių daiktų, kartais svarbesnių net už piniginę. Nėra ko stebėtis – dabar mobiliuoju telefonu galima ne tik kalbėti, siųsti SMS ir MMS žinutes, bet ir bendrauti įvairiuose socialiniuose tinkluose, sekti naujienas, naudotis GPS imtuvu, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, apmokėti sąskaitas ir t. t. Šis prietaisas leidžia greitai komunikuoti ir dalytis naujausia informacija visame pasaulyje. Telefono raidos istorija nėra ilga, tačiau pasižymi ypatingu progresyvumu.

Nors įvairių faktų apie telefoną galimą aptikti dar prieš 1000 m. Peru gyvenvietėse ar inkų civilizacijos mieste, tačiau tikroji telefono aparato istorija prasideda pradėjus naudoti elektros energiją.

XIX a. pradžioje mokslininkai ieškojo būdo, kaip, pasitelkiant elektros energiją, perduoti žmogaus balsą įvairiu nuotoliu. Pirmajam tai padaryti pavyko Amerikoje gyvenusiam teatro inžinieriui, italui Antonio Meucciui (1808–1896). Jis manė, kad elektra gali išgydyti migreną, tad prijungė ligonį prie baterijos. Paleidęs srovę, italas išgirdo paciento riksmą, kuris jį pasiekė laidais. 1849 m. padarytą išradimą A. Meuccis pavadino kalbančiu telegrafu, tačiau, būdamas neturtingas, jis savo išradimo neužpatentavo, o Suvienytoji Vakarų telegrafo kompanija, kuriai jis pateikė išradimo brėžinius, netruko juos „pamesti“. A. Meucciui mirus, ieškinys dėl vagystės buvo užmirštas iki pat 2001 m., kol Jungtinių Amerikos Valstybių Kongresas pripažino, kad būtent A. Meuccis sukonstravo pirmąjį, nors ir nepatentuotą, telefoną.

1876 m. škotų kilmės amerikiečiui Alexander`ui Grahamui Bellui (1847–1922), Bostono universiteto profesoriui, tuometiniam kurčnebylių mokyklos mokytojui, gimė idėja, kad oro virpesius įmanoma paversti elektros energija. Pradėjęs eksperimentuoti, 1876 m. į patentų biurą jis atnešė paraišką užregistruoti telefono išradimą. Sutapimas, kad lygiai po dviejų valandų į tą patį biurą su tokia pat paraiška atėjo kitas išradėjas – Elisha Gray (1835–1901). Pasirodo, nepriklausomai vienas nuo kito, abu išradėjai įgyvendino telefono idėją. Tačiau A. G. Bellui pasisekė labiau – telefonas buvo užregistruotas jo vardu, o kompanija „Bel“ gyvuoja ir šiandien.

Lietuvoje telefono istorija prasideda 1882 m., kai kunigaikštis Bogdanas Oginskis nutiesė pirmą telefonų liniją Rietavas–Plungė–Kretinga–Palanga. Taip telefono ryšiu buvo sujungti B. Oginskio ir grafo Kazimiero Tiškevičiaus dvarai. Taip pat grafo K. Tiškevičiaus iniciatyva telefono linija nutiesta tarp dviejų jo rezidencijų Vilniuje ir Vokėje.

Pirmoji telefonų stotis dabartinės Lietuvos teritorijoje įrengta 1888 m. Klaipėdoje, Vilniuje – 1896 m., Šv. Jono ir Didžiosios gatvių kampe, buvusiuose Radvilų rūmuose. Vilniaus telefonų stotis turėjo 150 abonentų, ją aptarnavo 12 darbuotojų. Taip pat Vilniuje 1913 m. įrengtas ir pirmasis viešas telefonas. Kaune telefono stotis duris atvėrė 1903 m.

XIX a. pabaigoje atsiradęs laidinis telefonas padėjo sutaupyti laiko ir pagreitino komunikaciją, o sparti jo technologinė raida byloja apie jo reikalingumą.