Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

Tiesioginė transliacija – nelengvas išbandymas, o tam, kad žiūrovai matytų tik tai, kas geriausia, kartais tenka imtis ir drastiškų priemonių. Taip LRT RADIJO laidai „60 minučių“ pasakoja LRT TELEVIZIJOS vyresnysis režisierius Justas Puluikis. „Prisimenu, tiesioginio eterio metu nualpo vedėja. […] Teko imtis smurto: gaivinome vedėją, daužydami per veidą. Atgaivinom. Nuo to karto visada turime amoniako buteliuką“, – prisiminimais dalijasi J. Puluikis.

Tik režisieriui J. Puluikiui davus komandą, laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai eina į eterį. Kiekviena šios bei kitų LRT televizijos naujienų tarnybos laidų sekundė – šio žmogaus atsakomybė. Būtent jis suformuoja galutinį vaizdą, kurį išvysta televizijos žiūrovai. J. Puluikis savo kasdienį darbą apibūdina paprastai: „Pagrindinė funkcija yra žiūrėti, kad viskas vyktų sklandžiai, kad nebūtų juodo lauko televizijos ekrane“, –  sako J. Puluikis.

Vis dėlto, stebint režisieriaus darbą, iš šalies viskas atrodo gerokai sudėtingiau: daugybė mygtukų, televizoriaus bei kompiuterio ekranų, telefonas ir mikrofonas. Nurodymai vedėjams, laidų svečiams, kameras valdantiems kolegoms. Nors transliacijai pradedama ruoštis dar prieš dieną, pašnekovas sako, kad tada įmanoma numatyti tik laidos gaires.

„Pasiruošimas vyksta visą laiką. Laida baigiasi, jau vyksta posėdis, dėliojamos temos [kitai laidai]. Kaip ir matėte, atėjo vedėjas, sako: „Ką tik gavau šitą [reportažą], dedam“. Na, gerai, dedam. Pasiruošimas vyksta visada, laida tikrai nėra gelžbetoninė. Kartais per tokius paskutinės sekundės sprendimus prisižaidžiame, bet juk visko būna. Atrodo, jau įsivažiavome, viskas stojo į savo vėžes ir tada – nauja studija, robotai, aparatūra. Ir vėl viskas iš naujo“, – pasakoja J. Puluikis.

Tam, kad, keičiantis įvykių eigai, nenukentėtų visa laida, svarbios ir asmeninės režisieriaus savybės. „Reikia priimti sprendimą ir jo nebijoti. Kai yra daug žmonių, tas sprendimas gali pasimesti, nes vienas siūlo pasielgti vienaip, o kitas – kitaip. Režisierius pats turi priimti sprendimą ir išdalinti atsakomybes: kokį vaizdą rodyti, kam skambinti, kur stoti“, – kalba režisierius.

Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

Pasak J. Puluikio, žiūrovai nusipelnė matyti tik tai, kas geriausia. Tad kartais tenka imtis drastiškų priemonių. „Prisimenu, tiesioginio eterio metu nualpo vedėja. Vedė, vedė, per 10 sekundžių išbalo ir nukrito. Tiesioginis eteris – nieko negali padaryti, šalia sėdi svečias, nesupranta, kas vyksta. Teko imtis smurto: gaivinome vedėją, daužydami per veidą. Atgaivinom. Nuo to karto visada turime amoniako buteliuką. Praėjo jau 15 metų, kol kas amoniako dar niekam neprireikė“, – apie ekstremalius nutikimus tiesioginių laidų metu pasakojo J. Puluikis.

Su netikėtais iššūkiais režisieriui susitvarkyti padeda patirtis. LRT televizijoje pašnekovas dirba jau 20 metų. Tiesa, darbo pobūdis bei režisuojamos laidos bėgant laikui kito. „Prieš 20 metų mane į televiziją pasikvietė Andrius Tapinas. Jis kūrė pirmąją ekonomiikos laidą. Taip ir pradėjau. Iš pradžių rinkau medžiagą, tada man leido dirbti su režisieriumi. Taip po truputį viskas įsivažiavo. Galiausiai žurnalistė Algimanta Žukauskienė pasakė: „Gana vaikščioti koridoriais su kasetėmis, sėsk ir dirbk“, – prisiminė J. Puluikis.

Kaip juokauja režisierius, jis taip ir tebesėdi. Tiesa, vienoje vietoje užsisėdėti netenka, nes tobulėti ir nuolat mokytis skatina įvairios naujovės. Šiuo metu didžiausias iššūkis ir režisieriui ir visai kartu dirbančiai komandai – naujoji LRT televizijos studija, kurioje darbuojasi ne tik žmonės, bet ir robotai.

Pajuokausiu, tikiuosi, operatoriai neįsižeis: „Roboto nereikia įkalbinėti. Nes paprastai kartais būna: „Ne, man taip negražu, o man gražu, o man negražu“. [Užtrunka, kol] randame bendrą sprendimą. Robotą pastatei, užprogramavai, paspaudei, nuvažiavo, atsistojo, stovi. Robotas palengvino darbą, jo judesiai sklandesni, jis labai tiksliai atsistoja, bet be žmogaus transliacija neįvyktų niekaip, nes ir robotai lūžta. Tiesa, ne tai, kad žmogumi negalima pasitikėti, bet visi žmonės, be išimčių, klysta, o robotu pasitikėti galima visiškai. Žinoma, yra buvę ir taip, kad lyg davei komandą, kurią jis turi įvykdyti, bet jis vykdo visiškai kitą. Laimei, mūsų vedėjai nesutrinka“, – su šypsena pasakoja J. Puluikis.

Režisierius sako, kad, nors įvairūs 3D objektai (stūksantys kalnai, važiuojančios mašinos ar po studiją bėgiojantys drambliai) apsunkina komandos darbą, svarbiausia – žiūrovas. Stengiantis, kad jį pasiektų geriausias rezultatas, pasak J. Puluikio, mobiliojo telefono negalima išjungti net per atostogas. Vis dėlto, jis randa laiko ir kitai veiklai.

„Šeima ir draugai mane vadina hobių mėgėju: nuo dronų iki ūkio darbų, medžio, metalo. Vis kažką susigalvoju ir bandau atrasti“, – sako J. Puluikis.

Galiausiai, pašnekovas sako, kad skirties tarp darbo ir poilsio beveik nėra, nes savo darbą labai myli.

„Tikrai jaučiuosi labai laimingas, eidamas į šį darbą. Yra draugų ir pažįstamų, kurie sako: „Kaip mano darbas mane pjauna ir nusibodo, nebenoriu.“ Sunku žmogui, jeigu šitaip. Aš į darbą einu kaip į mažą nuotykį. Man čia patinka ir gera“, – baigia pokalbį režisierius.