Asmeninio archyvo nuotr.

Dažnai kalbant apie bičių naudą ir svarbą cituojamasAlbertas Einsteinas, kadaise pasakęs, kad išnykus bitėms žmonija išnyks po ketverių metų. Tačiau retas pagalvoja, kad taip sakydamas genijus mintyse greičiausiai turėjo ne tik bites, bet ir visus vabzdžius apdulkintojus.Mūsų dienomis įsiplieskia vis karštesnės diskusijos, ar pramoniniu būdu intensyviai auginamos bitės nenukonkuruoja ir nenaikina kitų augalusapdulkinančių vabzdžių.

Dvi medalio pusės

Neseniai rašėme apie tai, kad kaimyninėje Latvijoje bitininkai nuėjo kiek kitokiu keliu nei lietuviai. Gaunamą ES paramą jie panaudojo bičių produktų reklamai savoje šalyje. Lietuvoje ES lėšomis skatinama bitynų plėtra, tačiau didžioji dalis surinkto medaus eksportuojama. Taigi nuostabus mūsų pievų, miškų ir kultūrinių augalų žiedų nektaras iškeliauja svetur. Tai viena medalio pusė. Kita pusė – gausi bičių populiacija ima skriausti kitas nektaru mintančiais vabzdžių rūšis.

Žinomas gamtinės žemdirbystės puoselėtojas, bitininkas Saulius Jasionis pirmas ėmė skambinti pavojaus varpais. Pasak jo, JAV Vermonto universiteto profesorius Berndas Heinrichas apskaičiavo, kad viena naminių bičių šeima savo veiklos zonoje gali sunaikinti iki 100 kamanių šeimų. Šiaurės Amerikoje spartus vabzdžių apdulkintojų nykimas su bitininkyste siejamas tiek pat, kiek su pesticidais. Naminė bitė Amerikos gamtoje – svetimas gyvūnas, neturintis ekologinės nišos. „Pas mus tas pats – dabartinės bičių rasės, sukultūrintos ir dirbtinai stimuliuojamos primaitinant bei gydant, gamtoje yra svetimos ir nepageidaujamos“, – teigė pašnekovas. Jo teigimu, savų laukinių bičių, kurios buvo pilkos, stambesnės už dabartines, mes jau nebeturime. Tuo metu, kai jos gyveno miškuose ir daugiausia nektaro nešdavo iš miško ir pamiškių augalų, pievose karaliavo kamanės ir kiti bitiniai vabzdžiai. Akivaizdu, kad iš senųjų laikų liko tik daina „Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji…“

Tikras medus

Kita S.Jasionio išsakyta mintis labai nepatiks gyvenantiesiems iš bitininkystės. Jis teigia, kad šiuolaikinių verslinių bitynų medus – menkavertis, prastos kokybės, ir pagrindžia savo teiginį ekskursu į praeitį. „Iki rėminės bitininkystės atsiradimo bitės buvo laikomos drevėse ir kelminiuose aviliuose. Aišku, be rėmelių išsukti medų buvo neįmanoma. Jis buvo presuojamas arba grūdamas su visais koriais. Grūdant į medų patekdavo vaško, žiedadulkių, bičių duonelės, pikio, net užsilikusių perų su bičių pieneliu ar viena kita bitė su bičių nuodais, – vardijo pašnekovas. – Būtent toks medus senoviniuos medicinos traktatuose buvo vertinamas kaip vaistas kone ne nuo visų ligų.“

S.Jasionis priminė, kad medus nebuvo imamas kelis kartus per sezoną. Vienur buvo kopinėjamas rudenį, kitur pavasarį per žiemą išstovėjęs medus. Tačiau, pasak jo, kad ir koks būtų vertingas medus, dėmesio jis vertas tik tuomet, kai cukrų suskaldo mielės, o visos kitos savybės išlieka. Tai žinojo midų gaminę senovės lietuviai ir kitų tautų midininkai. „Beje, šiaurės kraštuose senoji, tikroji bitininkystė dėl to ir egzistavo, kad žmonės pamėgo midų. Būtent jį pavadinus dievų gėrimu bitės tapo šventais gamtos padarais“, – teigė bitininkas.

Naikina viską

Ne paslaptis, kad bitės gydomos įvairias cheminiais preparatais, kurių likučių lieka vaške. Nuodai sunaikina ne tik varoatozės erkutes, bet ir kitus natūraliai avilyje gyvenančius organizmus, kuriuos mokslininkai vadina simbiontais.

„Baškirijos ŠulganTaš rezervate atlikus tyrimus paaiškėjo, kad rėminiuose aviliuose gyvena apie 20 rūšių, kelminiuose aviliuose ir drevėse – apie 40 rūšių bestuburių. Tai auslindos, erkutės, vorai, plėšriosios blakės, šimtakojai, visokie vabalai, musės ir t.t. Vieni jų bitėms naudingi, kiti ne, tačiau tai nereiškia, kad viską reikia naikinti“, – sakė bitininkas.

S.Jasionis įsitikinęs, kad tik bitininkaudami natūraliai, visokeriopai atsižvelgdami į bičių prigimtį galime turėti sveikas bites ir gerą jų produkciją. Kitaippateksime į aklavietę. Pašnekovo teigimu, bitininkystės griūtis jau prasidėjo. Masinis bičių šeimų žuvimas visose pasaulio šalyse– geriausiais įrodymas. Godumo apakinti žmonės nepaisydami pasekmių iš šio mažo vabalėlio nori išspaustikuo daugiau naudos. Kad šeimos būtų stiprios,bičių motinos keičiamos kasmet arba kas dvejus metus. Visa, kas vyksta versliniuose bitynuose, pasak S.Jaionio, primena galvijų fermas, kai iš karvės siekiama rekordinio primilžio.

Kitas būdas

S.Jasionio siūlomas bitininkavimo būdas vargu ar bus priimtinas daugumai bičiulių. Jis ragina paisyti natūralios atrankos, bičių papildomai nemaitinti. „Negalima bičių gailėti, bandyti išsaugoti silpnas šeimas. Taip joms ne padedama, o gadinamas genofondas. Bitininko pareiga – sudaryti bitėms sąlygas natūraliai gyventi ir daugintis, visa kita paliekant joms pačioms, – aiškino pašnekovas. – Pradėti natūraliai bitininkauti privalome vien dėl to, kad neturime kitos išeities. Šalia esančios bičių šeimos – ne konkurentės. Gamtoje visada pranašumą įgyja stipresni, gyvybingesni organizmai.“

Kai S.Jasionio paklausiama, kiek galima gauti medaus gamtiškai bitininkaujant,atsakymu dažniausiai nusiviliama. Gerais metais iš vienos šeimos galima gauti apie 10 kg medaus. Bitininkas pabrėžė, kad šis kiekis gaunamas nė cento neinvestuojant, o medus yra pirmarūšis. Praėjusiais metais jis nekopinėjo nė kilogramo. Viską paliko bitėms, nes vasara, kaip ir kitų bitininkų, nelepino. Palyginimui, Lietuvoje profesionalūs bitininkai, kurie laikosi pramoninio bitininkavimo principų, per sezoną (priklausomai nuo regiono) iš šeimos kopinėja po 50–100 kg medaus.

 

 

 

http://www.dalsa.lt/