Leipalingio dvare įsikūrę nemažai įstaigų – muziejus, seniūnija, biblioteka, bendruomenės namai. R. Kazakevičienės nuotr.

Leipalingio miestelis (Druskininkų sav.), kurio vardas kildinamas nuo medžio – liepos –pavadinimo, nors ir nedidelis, turintis apie 1,7 tūkst. gyventojų, tačiau garsas apie jį sklinda jau daugiau kaip pusę tūkstantmečio. Perduodamas iš lūpų į lūpas, išlikęs senovę menančiuose statiniuose ir daiktuose. 

Parko kalnelio legenda

Leipalingis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1503 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras savo privilegija Leipalingio dvarą iki gyvos galvos perleido Smolensko arklininkui Jonui Teodorui Pliuškovui.

Šiam mirus, 1508 m. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegų giminė Leipalingį valdė beveik 250 metų. Jie pastatė dvare medinius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, cerkvę – norėjo, kad visi giminės palikuonys po mirties būtų laidojami jos rūsiuose. Deja, cerkvę ir daugumą dvaro statinių sunaikino gaisras. Jų vietoje tik po kurio laiko buvo pastatyti reprezentaciniai rūmai, įrengtas parkas su medžioklės žvėrynu.

Dvaro kiemas – tradicinė įvairių renginių vieta Leipalingyje.  K. Miškinienės nuotr.

Dvaro kiemas – tradicinė įvairių renginių vieta Leipalingyje.  K. Miškinienės nuotr.

Vėliau dvaras priklausė Masalskių giminei. Po menininkų globėjo ir mecenato vyskupo Igno Masalskio mirties Leipalingio dvarą įsigijo jo sekretorius, Vilniaus katedros kanauninkas Antanas Kruševskis. Jis pasikvietė žymiausią to meto architektą Martyną Knakfusą, kuris suprojektavo iki šių dienų išlikusį Leipalingio dvarą. Kanauninkas A.Kruševskis Leipalingyje pradėjo statyti ir dabartinę mūrinę Leipalingio bažnyčią, bet užbaigti nespėjo – testamentu įpareigojo viskuo rūpintis savo bendravardį sūnėną. Bet šis nesilaikė testatoriaus nurodymų. Vienas iš savininkų net buvo pralošęs Leipalingio dvarą.
Dvaras suklestėjo, kai jį XX a. pradžioje nusipirko Peterburge dirbęs inžinierius Petras Balinskis. Atsirado tvenkinėlių, pavėsinių, gėlynų, bet, nujausdamas artėjantį karą, jis dvarą pardavė lenkų kilmės dvarininkui.

Parko kalnelyje yra legendomis apipinta vieta. Padavimas pasakoja, kad iš raudonų plytų sumūrytoje patalpoje būdavo laikomos uždarytos dailios Leipalingio moterys, patikdavusios vienam iš dvarininkų.

Leipalingio bažnyčia savo dydžiu primena katedrą.    R. Kazakevičienės nuotr.

Leipalingio bažnyčia savo dydžiu primena katedrą. R. Kazakevičienės nuotr.

Žmonių indėlis

Leipalingį garsina kraštotyrai neabejingi žmonės. Tiek nebūtų surinkta praeitį menančių eksponatų be šio miestelio kraštotyrininko profesionalo Algirdo Volungevičiaus pastangų. Muziejininkystė šiam pedagogui labai artima sritis. Šį pomėgį jis įskiepijo ir perdavė kolegoms.

Daug metų kraštotyros baruose talkina Leipalingio mokytojos Birutė Zuzevičienė, Onutė Bleizgienė ir kiti. Kraštotyra prigijo ir mokinių širdyse. Leipalingio krašto praeitis, muziejininkų teigimu, yra kruopščiai iššniukštinėta.

Ant šventoriaus akmenų mūro tvoros įrengtos memorialinės lentos Leipalingio savanoriams atminti.  R. Kazakevičienės nuotr.

Ant šventoriaus akmenų mūro tvoros įrengtos memorialinės lentos Leipalingio savanoriams atminti. R. Kazakevičienės nuotr.

Šviesaus atminimo žurnalistas kraštotyrininkas Juozas Kuckailis dirbo archyvuose, surinko medžiagą ir apie Leipalingį išleido knygą „Nutolę Leipalingio šimtmečiai 1503–1944 m.“. Jos dėka leipalingiečiai apie savo praeitį gali pasakoti nebijodami pateikti klaidingų faktų. Knygoje galima sužinoti apie Leipalingio mokyklas, daraktorius, kovas, dvarą, archeologiją, istorija sugulusi išsamiai pateikiant to meto žmonių pavardes.

J.Kuckailio palikimas – apie 10 išleistų knygų. Jo iniciatyva nuo 1999 m. iki 2012 m. buvo leidžiami Leipalingio kalendoriai. Juose – ryškiausios Leipalingio asmenybės: mokslininkai, mokytojai, prie miestelio gerovės prisidėję ir nemažai įvairiose srityse pasiekę žmonės, jų gimimo datos.

Miestelio vardo kilmę tyrinėjo iš Leipalingio kilęs ir čia mokęsis kalbininkas filologas Bronys Savukynas. Mokslininkas linkęs manyti, kad Leipalingis yra kilęs iš jotvingiško žodžio „leipa“ (liepa).

Įspūdinga bažnyčia

Leipalingiečiai savo mūrinę bažnyčią kartais pavadina katedra, nes savo dydžiu ir išvaizda ji gerokai pralenkia kitų parapijų maldos namus. Joje įrengta kanauninko Antano Kruševskio koplyčia ir kripta. Viename iš altorių nežinomo dailininko nutapytą Šv. Antano paveikslą kai kas tapatina su kriptoje palaidoto kanauninko portretu.

Leipalingio parapijos klebono Pauliaus Marčiulionio mama Kazimiera Marčiulionienė pasakojo, kad į Leipalingį kartu su vyru atvyko gyventi nutarę pagelbėti tvarkytis buityje dvasininkui sūnui. Čia jis dirba apie 10 metų.

Anot jos, dzūkai yra nuoširdūs. Jai neteko Leipalingyje sutikti tokių, kurie iškoneveiktų ar širdį užgautų, nors pagalbon patys siūlosi retai. Kai reikėjo, Marčiulioniai pagalbos paprašė seniūno, tada talkininkai malkas suskaldė.

Didžiausias tikinčiųjų sujudimas Leipalingio bažnyčioje, pasak jos, pasijunta per didžiąsias šventes, atlaidus.

Pasak K.Marčiulionienės, kad dzūkai yra nuoširdūs, jai neteko Leipalingyje sutikti tokių, kurie širdį užgautų, nors pagalbon siūlosi retai. R. Kazakevičienės nuotr.

Pasak K.Marčiulionienės, kad dzūkai yra nuoširdūs, jai neteko Leipalingyje sutikti tokių, kurie širdį užgautų, nors pagalbon siūlosi retai. R. Kazakevičienės nuotr.

Praeitis atgyja muziejuje

Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje, kuriam šiemet sukaks jau 60 metų, saugoma ir kaupiama Leipalingio miestelio istorija. Nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. jis lankytojus priima restauruotuose Leipalingio dvaro rūmuose.

„Išsiskiriame tuo, kad esame pakankamai senas, nuo 1957 m. rugsėjo 2 d. veikiantis muziejus, jau ne visai telpantis į mokyklos muziejaus rėmus. Anksčiau eksponatai buvo išdėstyti aštuoniuose kambariuose, o dabar – keturiuose, bet dar turime fondų saugyklas, dirbame šildomose patalpose“, – pasakojo muziejuje dirbanti Leipalingio pagrindinės mokyklos mokytoja konsultantė Laima Žukauskaitė.

Labiausiai suvienija šventės.  A. Ruginio nuotr.

Labiausiai suvienija šventės. A. Ruginio nuotr.

Čia vyksta edukacinės programos-užsiėmimai vaikams. Dalį istorijos, lietuvių kalbos, dailės, fizikos pamokų mokytojai veda muziejuje, pasinaudodami jo eksponatais. Dvaro praeitis yra unikali, todėl muziejaus veikla domina ir miestelio bendruomenės žmones, ir užsukančius svečius. Mat ekspozicijos keičiamos pagal atskiras temas, todėl eksponatai nestovi metų metus toje pačioje vietoje.

Gaivina dvaro tradicijas

Šiuo metu muziejuje sukaupta per tūkstantį 100 metų skaičiuojančių eksponatų. Visas senovines vertybes sunku suskaičiuoti, tai ir senos nuotraukos, albumai. Leipalingiečiai tiki, kad kiekviena nuotraukos kopija po 100 metų turės originalo vertę, atspindės Leipalingio krašto istoriją.

Kraštotyros muziejus turi pakankamai istorinės medžiagos iš miestelio gyvenimo per visus istorijos laikotarpius, todėl lankytojai gali susidaryti išsamų vaizdą apie Leipalingio praeitį. Tam tarnauja ne tik nuotraukos, faktai, bet ir karo inventoriaus įrangos eksponatai.

Šaunūs Leipalingio armonikieriai.  A. Ruginio nuotr.

Šaunūs Leipalingio armonikieriai. A. Ruginio nuotr.

Bendradarbiaujant su miestelio bendruomene, suaugusiems lankytojams sukurta smagi edukacinė programa iš XIX a. dvaro gyvenimo. Žmonės supažindinami su šokio pamokomis, etiketu ir vėduoklės kalba. Organizatoriai stebi vis didėjantį susidomėjimą šia jų siūloma edukacine programa. Kartu švęsdami gimtadienius, kitokias progas, žmonės mokosi ne tik bendrauti prie stalo, bet ir plečia akiratį.

Išliko dzūkai

Po 2000 metų savivaldybių reformos Leipalingio seniūnija priskirta Druskininkų savivaldybei. „Beveik visi sako, kad dėl to Leipalingiui tik geriau. Buvome visiškame Lazdijų rajono pakraštyje. Dabar nuo Druskininkų esame nutolę 12 km, o nuo Lazdijų buvome atskirti 35 km. Aišku, likome dzūkai“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Leipalingio seniūnas Antanas Krancevičius.

Anot jo, miestelio gyventojai verčiasi įvairiai. Vieni sugeba pragyventi iš savo žemės, bet dauguma važinėja dirbti į Druskininkus. Vietovės miškingos, tad dar kažkiek darbo vietų suteikia miško priežiūros ir medienos apdirbimo įmonės.

Miestelio gyventojai verčiasi įvairiai – vieni randa darbo vietoje, kiti važinėja dirbti į Druskininkus.   R. Kazakevičienės nuotr.

Miestelio gyventojai verčiasi įvairiai – vieni randa darbo vietoje, kiti važinėja dirbti į Druskininkus. R. Kazakevičienės nuotr.

Kol remia Europos Sąjunga, pasak A.Krancevičiaus, žemdirbiai neapleidžia žemės. Seniūnijoje yra apie 60 Lietuvos ūkininkų sąjungos narių. Bet šiose vietovėse ūkiai nėra stambūs. Pagal turimus žemės plotus stambiausiu pripažintas trijų kartų išaugintas Nevulių šeimynos ūkis, besiverčiantis augalininkyste.

Tarp stambesnių aplinkinių kaimų ūkių – keli pienininkystės ūkiai, viena šeimyna dar ir perdirba pieną – spaudžia sūrius. Neblogai verčiasi avietes auginantis ūkininkas. „Visi kiti visko po truputį augina dėl savęs. Pas mus vyrauja tradicinė žemdirbystė“, – apie vietos žmonių užimtumą pasakojo seniūnas.

Seniūnija įsikūrusi ne miestelio centre, o kiek atokiau – atnaujintame Leipalingio dvare. „Visus išsaugotus dvaro sodybos pastatus tikimės sutvarkyti. Pusė dvaro statinių jau restauruoti, naudojami, o kitai daliai neužteko lėšų“ – aiškino seniūnas, neprarandantis vilties prikelti naujam gyvenimui ir likusią dalį dvaro sodybos pastatų. Tam turėtų pasitarnauti kartu su Baltarusija parengtas bendras projektas.

Restauratorių rankų dar laukia pastatas su kolonomis, arkiniais rūsiais, į kuriuos dvarininkai įvažiuodavo žirgų traukiamomis karietomis ir ten apsisukdavo. Atgaivinus šį pastatą, jis galėtų būti panaudotas Leipalingio bendruomenės poreikiams, edukacinėms programoms. Dar vienos dvaro patalpos rekonstrukcija užstrigo, kai ant jos sienų buvo rasta vertingų senovinių freskų.

Fokloro ansamblis „Serbenta“ gyvuoja 15 metų.  A. Ruginio nuotr.

Fokloro ansamblis „Serbenta“ gyvuoja 15 metų. A. Ruginio nuotr.