G. Šedbarienės gyvenimo būdo pasikeitimo istorija prasidėjo nuo siekio atsikratyti antsvorio. Asmeninio archyvo nuotr.

Dar prieš aštuonerius metus Šakiuose su šeima įsikūrusios Giedrės Šedbarienės gyvenimas atrodė visai kitaip. Jauna moteris laiką leido kaip ir daugelis jos bendraamžių: daug dirbo, savaitgaliais atsipalaiduodavo su vyno taure ir cigarete rankoje. Tačiau ėmus prastėti sveikatai Giedrė ryžosi kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą. Dabar ji ne tik dviejų mažų mergaičių mama, žmona, bet ir vegetarė, aktyvi visuomenės narė. Sveikas gyvenimo būdas moteriai suteikė daug energijos ir gerą savijautą.

Kada supratote, kad metas keisti įpročius? Kokia buvo pradžia?

Ilgą laiką gyvenau kaip ir daugelis aplinkinių, tačiau ilgainiui ėmė varginti nuolatinis galvos skausmas, didėjantis kūno svoris, nervingumas, prasta savijauta. Mano gyvenimas pasikeitė, kai tvirtai nusprendžiau, kad laikas pasirūpinti savo kūnu. Pradėjau laikytis labai griežtos dietos: visą dieną reikėdavo gyventi pusbadžiu, valgyti tik nurodytus baltyminius produktus ir tik nustatytomis valandomis. Buvo labai sunku, bet buvau užsispyrusi. Pradėjau lankyti aerobiką, daug ir intensyviai sportuoti. Nuo didelio krūvio ir mažo maisto kiekio kartais pradėdavo svaigti galva, bet nepasidaviau. Svoris intensyviai krito. Džiaugiausi rezultatais, tačiau kamavo jausmas, kad, jei grįšiu prie ankstesnės mitybos, svoris sugrįš. Pradėjau aktyviai domėtis sveiku gyvenimo būdu, radau daug naudingos informacijos. Pastangos nebuvo be rezultatų – per tris mėnesius numečiau 25 kilogramus. Jaučiausi energinga, tačiau kūnas buvo pavargęs, todėl intensyvias aerobikos treniruotes iškeičiau į jogą.

Kada ir kaip susidomėjote vegetarizmu?

Pradėjusi gilintis į sveiką gyvenimo būdą, atradau Ajurvedą. Suvokiau, kad esame ne tik kūnas, bet ir šis tas daugiau. Pasinėriau į dvasines praktikas. Visomis gautomis žiniomis dalijausi su vyru Juliumi. Jis mane labai palaikė, ir vėliau ir pats pradėjo domėtis viskuo, ką aš jam pasakodavau. Taip nusprendėme atsisakyti mėsos, žuvies, kiaušinių, visiškai nevartoti alkoholio. Ir tam nereikėjo jokių titaniškų pastangų. Tik sąmoningumo.

Kaip į tokius pokyčius reagavo jūsų artimieji, draugai?

Artimieji į mūsų gyvenimo pokyčius žiūrėjo nepatikliai. Vis bandė įtikinti, kad be mėsos ilgai neišgyvensime. Ir dabar dar išgirstame argumentų, kodėl reikėtų valgyti mėsą ar retkarčiais išgerti taurę vyno. Pasikeitus pomėgiams, natūraliai pasikeitė ir draugų ratas. Po kurio laiko mūsų nebekviesdavo į vakarėlius, kuriuose buvo vartojamas alkoholis. Šventiniam stalui tikrai nebūtini mėsos, žuvies patiekalai ar alkoholis. Savo artimiesiems ir draugams tai įrodėme jau ne kartą.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti? Ar buvo sunku laikytis sveikos gyvensenos principų?

Prieš aštuonerius metus, kai pakeitėme mitybą, teko nustoti lankytis kavinėse ir restoranuose, nes paprasčiausiai nerasdavome, ką valgyti. Dabar situacija gerėja, nes daugelis restoranų ar kavinių keičia požiūrį ir taikosi prie poreikio, taigi turi atskirus valgiaraščius vegetarams, veganams ar tiesiog šiaip sveikesnių patiekalų. Ėmėme daugiau maisto gaminti namuose. Išmokau kepti duoną, pasigaminti sūrio ar sviesto, pradėjome auginti daugiau savo daržovių. Daugiau dėmesio skyrėme maisto produktų kokybei. Šiuo metu mano vyras augina karves, taigi visada turime šviežių pieno produktų. Mūsų auginamos karvės yra globojamos, t. y. jos niekada nebus atiduotos į skerdyklą ir natūraliai sulauks savo mirties. Bet tai – mano vyro projektas.

Esate ne tik sveikuolė, bet ir aktyvi visuomenininkė – Šakiuose nepasiturintiems žmonėms teikiate nemokamo maitinimo paslaugas, planuojate steigti labdaros centrą. Kaip gimė šios iniciatyvos?

Nemokamo maitinimo paslaugą pradėjome teikti prieš ketverius metus. Tuo metu su vyru dar turėjome savo vegetariško maisto kavinę. Vėliau jos veiklą teko nutraukti, tačiau nemokamo maitinimo neketinome atsisakyti, nes matėme, kad žmonėms jis reikalingas. Teko patirti daug išbandymų, kol pagaliau vėl gavome patalpas labdaros valgyklai. Šįkart koncentravomės tik ties labdara, kavinės verslą pamiršdami. Tai atrodė daug prasmingesnis darbas. Tačiau po kiek laiko pastatą, kuriame buvome įkūrę labdaros valgyklą, pardavė ir vėl teko ieškoti naujos pastogės. Šia veikla užsiėmėme jau ilgą laiką, apie mūsų darbus ne kartą rašė vietos spauda, todėl mūsų vargai vietos gyventojams buvo gerai žinomi. Atsirado geradarys, kuris labai džiaugėsi mūsų darbais. Jis nupirko namą mūsų labdaros veiklai. Taigi dabar, turėdami naujas, erdvias patalpas, kuriame labdaros centrą su kompleksinėmis socialinėmis paslaugomis, tokiomis kaip labdaros valgykla, vyresnio amžiaus žmonių dienos centras, dušai, nakvynės namai, skalbykla ir pan.

Kokius žmones tenka sutikti užsiimant labdaringa veikla?

Labai džiaugiamės, kad mumis pasitiki, palaiko, tiki tuo, ką darome. Pradėję labdaringą veiklą, susipažinome su daugybe žmonių, kurių gyvenimai susiklostė nelabai sėkmingai. Vienus prispaudė ligos, kitus – finansiniai sunkumai ar kitokios bėdos. Į valgyklą ateinantys žmonės tapo tarsi viena didelė šeima, jie kalbasi, dalijasi rūpesčiais, netgi savanoriauja toje pačioje valgykloje.

Gyvenate mažame mieste. Kaip atrodo Šakiai jūsų akimis?

Užaugau Kaune, o į Šakius prieš dešimtmetį mane atsivežė vyras. Iš pradžių juose jaučiausi nejaukiai, juk buvau miestietė. Tačiau labai greitai pamilau šį miestą. Žmonės Šakiuose man pasirodė šiltesni, draugiškesni. Mane sužavėjo miesto ramybė, švara. Dabar tikrai neketinu išvykti iš šio nuostabaus mažo miestelio. Džiaugiuosi ir dėl dukryčių Gabrielės ir Aurėjos. Pati užaugau mieste, todėl gerai žinau, kaip gera vaikams augti mažame miestelyje, kur gyvenimo tempas daug lėtesnis ir ramesnis nei didmiestyje, kur visur aplink nuostabi gamta.

Kaip ilsitės? Kokių pomėgių turite?

Dažnai pagalvoju, kada gi aš ilsiuosi? Kai dirbi mėgstamą darbą, visas laikas yra tarsi poilsis. O jeigu turime laisvo laiko, mėgstame su šeima pasivaikščioti miške, prie kurio gyvename, pasigrožėti gamta, pažaisti lauko žaidimų. Man labai patinka vaikščioti. Jeigu tik galiu ir turiu laiko, visuomet einu pėsčia, stebiu gamtą, joje vykstančius pokyčius. Važiuodami automobiliu nepamatome daugybės nuostabių dalykų. Taip pat mėgstu skaityti prasmingas ir dvasingas knygas.

Ką patartumėte tiems, kurie nori, bet nesiryžta keisti savo gyvenimo?

Nors vyksta amžinos diskusijos apie sveiko gyvenimo būdo naudą ir žalą, kiekvienas turi teisę pasirinkti, kaip jam gyventi. Jeigu jaučiu, kad toks gyvenimo būdas man tinka, suteikia gyvenimo džiaugsmą, jėgų, energijos, jeigu jaučiu prasmę gyvendama ir padėdama kitiems, vadinasi, pasirinkau teisingai.