Bernardinai.lt nuotr.

Šių metų spalio 18 d. šveicarui Juozui Eretui būtų sukakę 120 metų. 1896 10 18–1984 0313 – J.Ereto gimimo ir mirties metai, Bazelio kapinaitėse įspausti ant paminklinio akmens.

Įvairiapusis eruditas

Iš nuotraukos žvelgia ryškių, taisyklingų veido bruožų, gilaus, skvarbaus žvilgsnio vyras. Nepaisant nelietuviško gymio, jis kažkuo primena mūsų XX a. pradžios didžiuosius lietuvius: Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Joną Biliūną, Vincą Mykolaitį- Putiną, o gal Vydūną? Atsispindi tokia pati asmenybės šviesa, valingas charakteris, mangnetizmas.

Kas buvo J.Eretas? Truputį literatas, literatūros tyrinėtojas, istorikas, vertėjas, prancūzų, austrų šveicarų literatūros profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Visuotinės literatūros katedros vedėjas ir mokytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, užburiantis oratorius, spaudos bendradarbis, muzikologas, diplomatas, blaivybės puoselėtojas, katalikiškų organizacijų kūrėjas, žmogus, ypač mylėjęs lietuvišką žodį.

Jis domėjosi viskuo, barstė save viskam – kūrimui, vertimams, literatūros kūrinių analizei, bendravimui su studentais. Dar ir šiandien Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje galima rasti tarpukario Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelių, kuriose pamatai dailiai suraitytą J.Ereto parašą su įvertinimu ir tam tikrą prierašą–komentarą.

Taiklūs žodžiai

Galima vardyti ir toliau, bet ir šio sąrašo užtenka, kad suvoktum, koks tai buvo įvairiapusis ir drauge fragmentiškas žmogus, išdalijęs save daugelyje sričių, bet iki dugno nepaniręs nė į vieną iš jų. Ir tada darosi akivaizdu, kad į J.Ereto veiklą galima pažvelgti kritiškai ir ironiškai, panašiai, kaip darė keleriais metais už jį jaunesnis žurnalistas, literatūrologas Juozas Keliuotis (gerai pažinęs J.Eretą, juos siejo ir dalyvavimas „Šatrijos“ draugijos veikloje) – visiškai kitokio charakterio, visiškai kitokio pobūdžio asmenybė. Štai kaip, pavyzdžiui, J.Keliuotis prisiminė J.Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:

„Tai buvo triukš­mingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto pa­skaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.

S.Nėris dėl savo jaunatviško ne­patyrimo, dėl savo nerealistinio iš­auklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasi­dėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į „Metropolio“ restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartė­mis, užuot skaitęs paskaitas, į uni­versiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo dau­giausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S.Nėris irgi mėgo muziką ir J.Ereto pagal­ba Bethoveną pamėgo visam gyve­nimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S.Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gy­venimo. J.Eretas buvo sulietuvė­jęs ir vedęs labai paprastą, bet ra­mią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokai­čių giminaitę.“ (www.xxiamzius.lt, 2008 m.).

Daugiabraunė asmenybė

Čia išsakomas kritiškas požiūris, paryškinantis J.Ereto paviršutiniškumą, ir net  jo vyriškas grožis kito vyro apibūdinamas kaip „manieringas“ ir „pompastiškas“. Bet ar išties J.Eretas buvo būtent toks, koks iškyla J.Keliuočio prisiminimuose – patetiškas ir paviršutiniškas?

Atsiverti ir skaitai J.Ereto 1929 m., kai autoriui buvo viso labo 33 metai, parašytą studiją apie mistinę literatūrą „Heinrichas Seuse ir Elsbieta Stagel“. Peržvelgęs  straipsnius spaudoje pamatai, kad dar anksčiau, 1927 m., „Naujojoje vaidilutėje“ jau publikavo panašios tematikos straipsnį – „Mistika ir vokiečių moterys“. Kokia dvasinė gelmė, prie kokių mistinių dvasinės patirties subtilybių prisiliesta, kokių moters emancipacijos aspektų („Mistika yra pirmoji Europos moters emancipacija“) ieškota ir aptikta. Kiek daug išstudijuota rengiant tokio pobūdžio monografiją… Ir supranti, kaip stipriai tyrinėtojas norom ar nenorom būna paveiktas tų dalykų, kuriuos jis tyrinėja, kad galų gale, jei tik yra pasirinkimo galimybė, tyrinėtojas imasi tokio tyrimo, kurio objektas yra artimiausias jam pačiam…

Ir tada labai suabejoji (ar ir visai nepatiki) J.Keliuočiu, suprasdamas, kad žmogus į kurį žvelgi, yra toks daugiabriaunis. Suvoki, kaip labai žmogaus vertinimas priklauso nuo tavo paties žvilgsnio, nuo tavo paties matymo kampo, – į kurią vertinamojo asmenybės briauną atidžiau įsižiūrėsi.

Kita vertus, J.Eretas visada sugebėdavo pastebėti, įvertinti svarbiausius Lietuvos kultūros žmones, parodyti, atkreipti visų dėmesį į jas. Pavyzdžiui, literatūrologė Dalia Jakaitė monografijoje „Šatrijos“ draugija lietuvių literatūros istorijoje“ atkreipė dėmesį į J.Ereto reakciją parenkant draugijai „Šatrijos“ šūkį. Monografijoje minimas paties J.Ereto jau emigracijoje papasakotas iš jo sąmonės tarsi fotografija iškilęs prisiminimas: „Šalkauskis, visur siekdamas sintezės, ir šįkart parinkdamas šatrijiečiams šūkį, atsistojo viduryje, pasiūlydamas: „Menas – grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui“. Šioje formuluotėje užtinkame net tris mūsų kultūros įžymybes: pirmoje dalyje Putiną, antroje Jakštą ir centre abu jungiantį Šalkauskį.“

Kasdien minimas

Kiekvienas klausimas, kiekvienas pastebėjimas gali iškelti daugybę kitų klausimų, į kuriuos ne visada įmanoma atrasti atsakymų. Vis dėlto minint 120-ąsias J.Ereto gimimo metines, ko gero, svarbesnis yra kitas klausimas – ar šiandien mums dar svarbus J.Eretas? Ar jis yra tik kažkoks tolimas, kone šimtmečio laiko dulkėmis nusėtas kažkada gyvenęs ir Lietuvai daug davęs žmogus, kultūros figūra, kuri prisimenama tik tam tikra proga, tačiau šiuolaikiniam jaunimui, studentams mažai pažįstama.

Taip, jis buvo svarbus mūsų universitetui, Kaunui, Lietuvai, taip, jis tiesė tiltus tarp Šveicarijos ir Lietuvos, taip, jis buvo aktyvus išeivijoje, taip, jis iki gyvenimo pabaigos jautėsi esąs beveik lietuvis ir, kiek jo jėgos leido, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Taip, Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, galima rasti ne vieną J.Eretui skirtą atminimo ženklą, 100-osioms jo gimimo metinėms paminėti universitetui buvo  perduotas J.Ereto archyvas.

Bet kaip šiandien J.Eretas pažįstamas? Mąstant apie tai, prisimenamas geras pavyzdys apie jaunuolius, kurie nuolat klauso mėgstamų dainų, sukurtų pagal kažkieno tekstus, pagal eilėraščius, ir vis dėlto išdidžiai sako: „Aš poezija nesidomiu, aš eilėraščių neskaitau.“ Taip, neskaitai. Bet tu juos patiri, išgyveni net ir neskaitydamas. O kaip kone kasdien aš patiriu, nors ir neįsisąmonindama, J.Eretą? Gal niekaip?

Ir tai būtų neteisingas atsakymas. Bent vieną iš daugelio J.Ereto veiklos sričių primena jo veikla, susijusi su ELTA. Kasdien per radiją, televiziją, visoje žiniasklaidoje aš išgirstu frazę, kad žinios yra parengtos remiantis BNS ir ELTA‘os pranešimais. Kaip iššifruoti patį trumpinį ELTA? Tai „Ereto Lietuvos telegramų agentūra“, kurią jis 1920 m. ir įkūrė (būdamas tik 24 metų) ir iki 1922 m. jai vadovavo. Bent jau taip, tokiu būdu, J.Eretą paminiu arba išgirstu jį minint kone kasdien. Taigi, mano sąmonėje jis yra gyvas.

Prie vieno namo Šveicarijoje kabo toks užrašas: „Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas Juozas Eretas.“ Skamba netikėtai. Kokį jungtuką tarp „Šveicarijos sūnus“ ir „Lietuvos patriotas“ norėtųsi dėti? Ir? Bet? „Ir“ pabrėžtų jungtį, vienodą J.Ereto priklausymą ir Šveicarijai, ir Lietuvai, „bet“ reikštų, kad jo asmenybė, jo nuveikti darbai yra aktualesni mums, lietuviams, jog jis, kaip apibūdino J.Keliuotis, buvo „sulietuvėjęs“.

Ir kaip bevertintum J.Eretą, visą jo veiklą, darbus ar net pačią asmenybę, tiesa negali būti kitokia: tai šveicaras, XX a. pradžioje nutiesęs vienus iš stipriausių, patvariausių tiltų tarp Lietuvos ir Šveicarijos, kurie vis dar patvarūs, tai šveicaras, kuris įkūrė Šveicarijos lietuvių draugiją, kuri ir šiandien gyva.