Spalio 11 d., antradienį, 16 val. Kauno miesto muziejaus M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje (K. Petrausko g. 31) atidaroma Alio Balbieriaus personalinė fotografijos paroda „Ledo inkliuzai“. Parodos atidaryme dalyvausiantis autorius skaitys haiku  apie žiemą, sniegą ir ledą, o Marius Paulikas ir Giedrius Balbierius gros stiklo taurėmis, ledo gabaliukais ir pučiamaisiais muzikos instrumentais. Maloniai kviečiame! Parodos atidarymo renginys NEMOKAMAS. Paroda veiks iki lapkričio 2 d.

Kai fotografuoja poetas, jis  neišvengiamai  sukuria vaizdą, kurį įmanoma literatūriškai interpretuoti. O kadangi nesu tikra fotografijos specialistė, tai galiu bandyti  Balbieriaus nuotraukas pusiau filosofiškai, pusiau literatūriškai apdainuoti.  Ir jo fotografiniai eksperimentai kažkaip prilimpa prie mano knygų viršelių. Net tris knygas esu išleidusi su Alio nuotraukomis ir man jas kažkaip miela paimti į rankas iki šiol, ypač Filosofija ir literatūrą, kur su dviem žydrame fone  įšaldytais laiko ratais. O juk savo knygos paprastai nusibosta. Jų nebematai.  Kadangi ką tik užbaigiau naują knygą, tai kai atslinkau apžiūrėti parodą, tai pirmiausia pažvelgiau suinteresuotu žvilgsniu: gal vėl pavyks ką nors iš parodos nusižiūrėti viršeliui. Bet iš karto supratau, kad tai kitoks susitikimas su Alio nuotraukomis. Kitoks potyris. Pirma mintis įėjus į salę buvo liūdesys, gal net išgąstis: eschatologinė nuojauta. Taip po pasaulio pabaigos atrodys mums brangūs kasdienybės daiktai. Jei pasaulis nesudegs pasauliniame gaisre, kaip prognozuoja kai kurie pasaulio pabaigos specialistai, tai jis gali būti užlietas vandeniu. Pasauliniu tvanu. Ir jei planeta nesušils taip, kad spirgintų mums padus žemės gruntas,  tai gal gi viskas galutinai įšals, įstrigs kaip ašara akyje ledo sluoksnyje. Ir per tūkstantmečius vien tik abejingos mūsų likimui žvaigždės medituos šiuos mums brangių daiktų trupinius – įšalusius inkliuzus – toli iš aukštybių.  Taip nuliūdusi slinkau nuo vienos nuotraukos prie kitos laukdama išrišimo ar kokios kitokios paguodos.      Kas pakito : kodėl šie inkliuzai taip skiriasi nuo tų ratų –stipinų melsvame lede, kuris atsidūrė ant mano knygos viršelio? Ko gero viską keičia tiksli, elegantiška ir moderni juoda spalva. Juodas fonas, juodas debesis, juodas periodas, juodas…Žmonės sako: „Gyvenime viskas juoda“ ir daugiau aiškinti nebereikia. Šliogeris prieš pasinerdamas pirmą sykį į giliąją melancholiją išleido Niekio vardus su aklina juoda spalva.  Viršelyje, atspindinčiame ir teksto nuotaiką. Ričardas Gavelis prieš per anksti palikdamas šį pasaulį gana mįslingomis aplinkybėmis išleido paskutinį romaną Sundzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste. Atsivertus priešlapį  sutrikau: jis buvo juodas. Sakykime ši paroda – tai juodasis Alio Balbieriaus periodas. Bet jų yra labai visokių ir labai įvairių. Balbierius eksperimentuoja.