Rugsėjo 9 d., penktadienį, 17 val. Kauno miesto muziejaus Kauno pilies skyriaus IV a. vyks Saulės Želnytės tapybos parodos „Laiko atspaudai“ atidarymas. Pasak menininkės, turbūt kiekvienas vaikystėje esame bandę gauti atspaudą, kai uždėjus ant monetos popieriaus skiautę grafitu trinama tol, kol išryškėja reljefas. Toks atspaudas vadinamas frotažu. Naudodama šią techniką menininkė savo darbuose vaizduoja senus daiktus ir formas, kurios dėl savyje sukaupto laiko įgyja sakralumo, sujungiančio nūdienos kūrybą su praeitimi. Paroda veiks iki spalio 3 d. Parodos atidarymo renginys NEMOKAMAS.

Turbūt kiekvienas vaikystėje esame bandę gauti atspaudą, kai uždėjus ant monetos popieriaus skiautę grafitu trinama tol, kol išryškėja reljefas. Toks atspaudas vadinamas frotažu.

Frotažas – siurrealizmo dailės technika, grįsta automatizmo metodu. Ant reljefinio paviršiaus (monetos, medalio, neobliuotos lentos) dedamas popierius, kartais drobė ir trinama pieštuku, kreidele arba dažuose pamirkytu tamponu. Gaunama faktūra ir raštai, sukuriamos netikėtos vaizdinės asociacijos (http://www.tapyba.info/meno-zodynas/).

Ši technika, būdama artimesnė grafikai, mano kūriniuose transformuojasi į tapybinius sluoksnius ir posluoksnius, todėl vadinu juos – tapybiniais atspaudais. Šie spalvoti atspaudai laviruoja tarp grafinio atspaudo ir tapybos. Fiksuodama įvairių buities daiktų paviršius, spalviniais sluoksniais, kai kur beveik persišviečiančiais, bandau išgauti tūrį ir erdvę. Taip istorinę atmintį sukaupusiam daiktui siekiu suteikti naują prasmę, gyvenimą.

Kartais kūriniai gan grafiški, kaip atspaudas ir raižinys pavadinimu Close-up (angl.: 1 fot., kin. stambus planas; to take a close-up nufilmuoti stambiu planu; fotografuoti iš arti. 2 amer. nuodugnus apžiūrėjimas). Tai kirvarpų išgraužtos medžio lentos akvarelinis, fotografijos būdu išdidintas, atspaudas. Šis darbas eksponuotas 2009 m. IV-oje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje Rašto menas. Pagrindinė kūrinio mintis – gamtos ir žmogaus veiklos sugretinimas.

Kituose paveiksluose pasikartojimais ir sluoksniavimu kuriu paveikslo daugiaplaniškumą. Realybėje šie daiktai tiesiog pritvirtinti ant sienos ar kito stabilaus paviršiaus. Neretai jų praktinė paskirtis primirštama ir tada išryškėja naujos šių objektų sąvokos, kartais daugiau asociatyvios, kartais daugiau formalios.

Seni daiktai ir formos dėl savyje sukaupto laiko įgyja sakralumo, kuris sujungia nūdienos kūrybą su praeitimi. Šie daiktai sukaupę aplinkos informaciją virsta tam tikros vietos, laiko, žmonių išvyventų emocijų simboliais, atveriančiais naujas erdves savai interpretacijai.