Manau, kad ateityje šią problemą tikrai išspręsime, nes su kiekvienu balsavimu vis daugiau žmonių remia dvigubos pilietybės galimybę. Kol turime autokratinėms jėgoms atstovaujančių kandidatų, tokių kaip Ignas Vėgėlė, Remigijus Žemaitaitis ar Eduardas Vaitkus, kurie iš esmės tarnauja tikrai ne lietuvių vienybei ir įsitvirtinimui pasaulyje, o nežinia kokiems kitiems interesams, arba tiesiog nesusivokę tampa autoritarinėms valstybėms naudingais idiotais, reikėtų paskaičiuoti jų per rinkimus gautų balsų dalį. Tie procentai rodo, kiek balsų jie atėmė iš tautos, ir pamatysite visą paveikslą. Bet ateitis tikrai bus tokia, nes kai bendrauji su jaunimu, o jo vis daugiau ateina į politiką, kai vis daugiau šeimų paliečia emigracijos problemos, tai tiesiog nematai jokio kito varianto. Mes esame migrantų tauta, mūsų istorija rodo, kad sugebėjome prisikelti – bet tik dėl to, kad tie patys lietuviai Amerikoje, Vokietijoje, Britanijoje, visose kitose Vakarų šalyse palaikė mūsų, kaip vadinu, programinę įrangą tuo metu, kai techninė įranga, arba mūsų tautos kūnas, buvo atimtas. Mes jiems esame skolingi, ir jei bent kiek pasimokytume iš tokių emigrantų tautų, kaip žydai, kurie savo valstybę pradėjo kurti nuo to, kad iš karto suteikinėjo dvigubą pilietybę bet kam, kas tik norėjo grįžti į tėvynę, tai būtų nemažas žingsnis į priekį.
Vieni pirmųjų įstatymų Izraelyje buvo susiję būtent su žydų tautos sujungimu visame pasaulyje. Pažiūrėkime, kaip ši valstybėlė, kurioje iš pradžių buvo vos pusė milijono gyventojų, išaugo iki didžiulės galingos valstybės. Taip, ji puolama, bet ji atlaiko bet kokius puolimus. Mūsų padėtis tikrai nėra geresnė, mūsų pagalbos reikia ne tik mums patiems, bet ir ukrainiečiams, kartvelams, pas kuriuos dabar esu, Moldovai ir visoms kitoms nuo tų pačių priešų vis dar kenčiančioms tautoms. Tie, kurie mus dalina, bando mus valdyti. Tie kandidatai, kurie nesupranta, ką jie daro, ateities neturi. Išgyvensime. Tokie žmonės anksčiau ar vėliau baigia taip, kaip baigia visi autoritarinių nuostatų žmonės – istorijos šiukšlynuose. O jaunimas kuria ateitį. Jeigu likimas juos nubloškia į kitus pasaulio kraštus, sutelkime visų jų patirtį ir išmintį po kruopelytę, ir pamatysime, kokia nuostabi bus ta ateities Lietuva.
Suprantu, kad kitos išeities nėra. Tai Konstitucijos straipsnis, kurio pakeitimas referendumo būdu reikalauja ne mažiau nei 50 proc. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių balsų. Skaičiau prezidento atsiliepimą, kad reikėtų pakeisti normą, bet to padaryti tiesiog neįmanoma. Pats buvau 2019 metais skelbto referendumo dėl pilietybės išsaugojimo rengimo grupės vadovas, prisimenu, kaip teisininkai, konstitucinės teisės specialistai tvirtino, kad tokios galimybės tiesiog nėra. Norint pakeisti privalomą rinkėjų skaičiaus normą, taip pat reikia pakeisti Konstituciją. Kitaip tariant, šioje situacijoje mes esame mūsų pačių Konstitucijos įkaitai. Aišku, kad tie, kurie ją kūrė, nepagalvojo, jog reikalaujama rinkėjų skaičiaus norma bus labai sunkiai įveikiamas barjeras. Tas klausimas tuo metu turbūt neatrodė aktualus.
Koks galėtų būti sprendimas? Suprantu, kad reikia tikrai didžiulio ryžto ir kažkokios ypatingos progos, kad vis dėlto į rinkimus ateitų 65–70 proc. visų rinkėjų. Tada, remiantis dvigubos pilietybės idėją palaikančių žmonių skaičiumi, teoriškai atsirastų galimybė tikėtis palankaus sprendimo. Teoriškai tas sprendimas galėjo būti priimtas dar 2019 metais, jeigu ne Vytautas Landsbergis, kuris viešai pranešė pats neimsiantis referendumo dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo biuletenio ir pakvietė kitus to nedaryti. Jis pareiškė, kad nereikia keisti Konstitucijos. Bet, pasirodė, kad jis tada klydo. Savotiškai galima suprasti – na, vyresnio amžiaus žmogus, nepasidomėjo, ką apie tai mano teisininkai. Tiesiog nekentė „valstiečių“ ir šitaip tada sugadino visą reikalą, nors, jei prisimenate, tada referendumas dėl pilietybės buvo susilaukęs didelio palaikymo. Jį rėmė ir prezidentas Valdas Adamkus, ir politinės jėgos, ir visuomenė. Mes tada vykdėme iš tikrųjų rimtą agitacinę kampaniją, ir tas V.Landsbergio pareiškimas tada tikrai buvo tarsi peilis į nugarą. Yra ir kitas loginis paaiškinimas, kodėl 2019 metais referendumas buvo boikotuojamas: konservatoriai tiesiog nenorėjo, kad mes tą padarytume. Buvome priėmę sprendimą dėl pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos Seimo rinkimuose įsteigimo, tada ėmėmės referendumo dėl pilietybės išsaugojimo. Jie turbūt pamanė, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė atsisuks veidu į mus, pradės vertinti „valstiečius“.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas