Janina Jakšienė į Miegėnus – vieną tolimiausių ir atokiausių rajono kampelių – gyventi su trimis savo tuo metu dar mažamečiais sūnumis persikėlė prieš dvidešimt metų. / Asm. archyvo nuotr.

Visai neseniai sulaukiau vienos buvusios klasės draugės žinutės. Metų metus negirdėta bičiulė nedaugžodžiavo: „Miegėnų kaime gyvenanti labai įdomi moteris Janina JAKŠIENĖ, rašanti dieviško grožio eilėraščius. Tu privalai su ja susipažinti, Justina“, – rašė ji. Puikiai suprantu, kad rekomendacijos ne visada būna teisingos, bet, kaip toji klasės draugė tarė, taip aš ir padariau.

Ir dėl šios rekomendacijos toli gražu neprašoviau.

Mandagiai pasiprašiau pas Janiną į svečius. Pradžioje – labai nedrąsiai, virpančia širdimi ir balsu, ji atvėrė namų duris.

O netrukus atlapojo ir savo sielos duris.

Ir kiekgi išgyvenimų už šiųjų atradau!… Sumišusių jausmų ir patirčių. Paliktas sutuoktinis ir trys mažamečiai sūnūs ant rankų, nauja pradžia, vienišos mamos vertimasis per galvą, kad tik vaikams netrūktų nieko… Vėliau – ūgtelėjusios atžalos ir pamažėle atslūgstanti našta.

Na o vieną dieną, lyg perkūnas iš giedro dangaus, – užvirusi žūtbūtinė kova tarp savęs pačios, tikėjimo stebuklais ir… krūties vėžio. O galiausiai – nemigo naktys, kurių metu Janina kuria eiles apie meilę gyvenimui – eiles, kuriose miegėniškė J. Jakšienė dėkoja Kūrėjui už kiekvieną naują dieną ČIA.

PadėkaDėkokime Kūrėjui

už kiekvieną dieną,

saulėtą, pragyventą

su džiaugsmu,

už ryškią ir žvaigždėtą naktį,

apgaubiančią šiltu sparnu.

Už tai, kad mus

gražius sukūrė,

sėkmingus, tyrus ir gerus,

kad leido mums

pažinti meilę,

suteikiančią sparnus.

Dėkoju, Dieve,

Šimtąkart dėkoju,

kad leidi man gyventi…

džiaugtis ir kentėt,

kad leidi man pažint pasaulį,

kur galiu tobulėt! J. Jakšienė

Visur priruošta juodraščių: įkvėpimas gali ateiti bet kada

– Janina, Jūsų kolekcijoje – kelios dešimtys eilėraščių. Kas gi įkvepia kurti?

– Oi, tai gali būti bet kas. Bet koks įvykis. Per langą pamatytas skrajojantis paukštelis ar tekanti saulė. Pokalbis su kokiu nors žmogumi. Viskas gali įkvėpti. Net ir virtuvėj besisukiodama gali pagauti įkvėpimą.

Net virtuvėje gaminant virtinukus gali apimti įkvėpimas. Į galvą tiesiog šauna mintis, todėl aš visuomet pasiruošusi sąsiuvinį pasižymėti mintims (juokiasi). Aš nemoku apsakyti, bet man atrodo, lyg kažkas man juos diktuotų iš aukščiau. Aišku, aš šiek tiek pataisau, padėlioju, sutvarkau žodžių galūnes, bet visas tekstas atrodo man sudiktuojamas. Pačiai telieka užrašyti (juokiasi).

Pastebėjau, kad mano mintys dirba keistu ritmu (juokiasi). Bet jeigu kas man pasakytų „Va dabar imk ir parašyk apie tą ar aną“, negalėčiau. Man nepavyktų.

Bet kai jaučiu įkvėpimą, rašyti galiu ir dieną, ir naktį. Naktimis, kai mane kamuoja nemiga, nusnūdusi valandą atsikeliu, pasiimu užrašus… ir ryte eilėraštis jau „iškeptas“ (šypteli).

– O tai tas diktorius, kuris deklamuoja, pats nesurimuoja?

– (Juokiasi). Na, daugiau mažiau surimuoja, bet aš dar persitvarkau pagal save.

Diagnozė – krūties vėžys

– Janina, kiek laiko apskritai kuriate eiles?

– Kūryba daugiau mažiau užsiėmiau visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Man mokykloje rašyti sekdavosi neblogai. Dar ir dabar nacionalinį diktantą kasmet rašyti einu. Pati mylėjau ir myliu literatūrą.

Kaip sakoma, gyvenime niekas nenutinka šiaip sau – kūryba mano širdyje ir sieloje prabudo po onkologinės ligos.

– Ar ilgai truko kova su šia klastinga liga?

– 2015-aisiais man buvo pripažinta onkologinė liga. Vėžys. Krūties.

Iki šiol esu dėkinga savo gydytojai Monikai Ramanauskienei už profesionalumą, pareigingumą, priežiūrą ir pagalbą kovojant su vėžiu. O jos reikėjo išties labai daug.

Kova su vėžiu intensyviai vyko metus laiko. Man buvo atliekami švitinimai ir operacija. Po jos sekė reabilitacija. Dabar penkerius metus privalau gerti hormoninius vaistus, kas pusmetį pasirodyti gydytojui ir stebėti, ar liga negrįžta.

Pradžioje – kaustanti baimė, vėliau – depresija ir neviltis

–  Koks jausmas apima išgirdus gydytojo žodžius: – „Atleiskite, bet jūs turite onkologinę ligą“?

– Galiu pasakyti, kad jausmų yra labai daug. Jie visi persipynę ir sumišę.

Ši žinia mane pasiekė prieš dvejus metus pavasarį. Darbavausi su kitomis moterimis šiltnamyje. Prasitariau joms, kad gydytoja mane siuntė atlikti mamografiją. Vos tai pasakiau, man iškart paskambino gydytoja ir paprašė atvykti į ligoninę.

Atvykau. Paaiškėjo, kad gydytoja turi įtarimą, jog galiu sirgti onkologine liga, ir kad

nedelsdama turiu vykti į Kauną detalesniems tyrimams. Ten išgirdau, kad krūtyje yra du augliukai. Nustatyta pirma krūties vėžio stadija.

Va tada tai pasidarė labai neramu. Kaune kaip tik gyvenanti mano teta, aš pas ją apsistojau, kartu eidavome į ligoninę.

Kai išgirsti, kad tau vėžys, tave apima didžiulė, paniška baimė. Paskui – lyg ir ateina susitaikymas su savo lemtimi, puola depresija. Būdavo, grįžtu namo ir galvoju, kokiu būdu man paprasčiau pasitraukti iš  gyvenimo (susigraudina). Situacija atrodė beviltiška. Padėtis be išeities. Aš tiesiog netikėjau, kad galiu įveikti šią ligą.

Tačiau pradėjau lankytis pas psichologus ir po trijų mėnesį jie mano mąstymą palaužė.

O kai prieš metus man buvo pranešta, kad švitinimai sustabdė vėžį, apsiverkiau balsu. Tik šįkart – iš laimės.

– Janina, kaip manote – tam, kad žmogus įveiktų tokią klastingą ligą, jam pakanka tik medikamentinio gydymo ir operacijų? Kaip manote, ar tam, kad išgytum, privalu turėti vilties ir nenuleisti rankų?

– Iš tiesų, labai gydo tikėjimas. Jeigu tikėjimo nebus – kova pralaimėta. Bent jau aš be vilties pasveikti nebūčiau atsigavusi. Tą viltį, beje, man sugrąžino ne tik psichologai – labai daug padėjo žmonės, kuriems aš svarbi, – artimieji, šeiminykščiai, bičiuliai ir jų begalinė meilė man.

Svajoja, kad jos kūrybos eilėraščiai išvystų dienos šviesą

– Pirmasis Jūsų eilėraštis parašytas buvo po to, kai įveikėte vėžį – praėjusių metų kovo vienuoliktąją. Apie ką jis buvo?

– Tiesą pasakius, tądien parašiau du pirmuosius eilėraščius (juokiasi). Pats pirmasis – padėka Dievui. Aš jam eilėraštyje šimtus kartų dėkojau už tai, kad jis man leido pažinti meilę, suteikiančią sparnus, už tai, kad man leidžia gyventi, džiaugtis ir kentėti ir kad leidžia man pažinti šį pasaulį.

Akimirka ir AmžinybėPer pasaulį žygiuoja Laikas. Eina išdidžiai, tuo pačiu vienodu ritmu, nesidairydamas į šalis. Jo žingsnių aidas skamba bekraštėje Visatoje.

Kai laukiu Mylimojo, man už nugaros visuomet stovi Akimirka. Tokia žavi, tačiau pasiruošusi tuoj pat bėgti. Prašau, bandau paaiškinti, kokia aš laiminga… Tačiau sustabdyti beprasmiška.

Kuomet suserga mano Vaikas, paimu už rankos Amžinybę. Žiūriu į akis ir maldauju: „Būk gailestinga, nusinešk kuo greičiau to žmogučio skausmą, neleisk jam kentėti!“

Tačiau ir vėl jokio atsako. Nuėjo nespartindamas savo sunkaus žingsnio, tarsi aplinkui nieko nė nebuvo.

Akimirka ir Amžinybė – visagalio Laiko vaikai – nepermaldaujami ir išdidūs žengia begaliniais Visatos takais. J. Jakšienė

– Kas yra susipažinęs su Janinos kūryba?

– Na, sesuo, kuri kartais dar ir recenzente pabūna, mama, bičiulės kaime. Per giminės susibūrimus neretai artimieji paprašo paskaityti.

Beje, brolis mano, nors neypatingai meną myli, bet net jis išgirdęs eilėraščius sako: „Labai gerai!“ (juokiasi).

– O ką kiti klausytojai ir šeimos būrio recenzentai sako?

– Pagiria, kad gražiai rimuojasi, sako, kad jautrūs žodžiai, bet aš pati nesiryžtu vertinti (šypteli).

– O ar norėtumėte vieną dieną išleisti savo poezijos knygelę, kad kur kas daugiau žmonių galėtų savo širdimis pasiekti jūsų eilėraščius?

– Labai (šypteli).

– Na va, stebi Jus, ir juokinga darosi, kad kiti skundžiasi dėl veiklos kaime nebuvimo. Kas tik nori, tas jos atranda – tarkime, vieni dainuoja įvairiuose ansambliuose ir kapelose, kiti – šoka, treti – užsiima rankdarbiais. Ar eilėraščių rašymas taip pat yra būdas atsipalaiduoti, realizuoti save kitoje sferoje, atsipūsti po sunkios darbo dienos?

–  Kūryba išties tau sielą nuskaidrina. Kurti yra gera. Aišku, smagiau, kai tavo kūrybą – šokį, dainą – mato daug žmonių ir tu jiems gali padovanoti tą kūrybos džiaugsmą.

Neliko su vyru gyventi „dėl vaikų“

– Janina, po dešimties bendro gyvenimo metų santuokoje palikote vyrą ir su trimis sūnumis – Nerijumi, Aurimu ir Žygimantu – atvykote gyventi į Miegėnus. Tai atsitiko prieš dvidešimtį metų. Kas privertė jauną moterį su vaikais pabėgti nuo vaikų tėvo?

– Mano manymu, pareigos jausmas šeimoje yra pagrindas. Susiklostė taip, kaip susiklostė, kentėti nebesugebėjau ir tikslo nemačiau.

Kitos moterys, būna, gyvena šeimoje dantis sukandusios ir lieka su vyriškiu „dėl vaikų“. Iš pradžių ir aš dėl vaikų bandžiau sugyventi toliau. Finale, pasirodo, jis pradėjo ranką kelti, vaikus šokdinti, grasinti, kad tuoj juos „įlipdys į sieną“. Jis vaikams nebejautė nei meilės, nei pareigos jausmo. Nesistengė dirbti ir uždirbti šeimai.

Aš buvau šeimos galva – butas buvo išpirktas mano pačios. O visą gyvenimą, žinokite, taip norėjosi pabūti silpna ir globojama…

– Ar Jums gaila moterų, kurios vis tik nepasiryžta išeiti, nors su vyrais ir gyvena labai sudėtingai?

– Nėra ko ir kalbėti apie tai, kad vaikai kenčia tėvų skyrybų atveju. Bet, priešingai, kai gyveni tik dėl vaikų, vaikai kenčia dar labiau. Berniukas, matydamas, kaip tėtis muša mamą, taikys tą modelį ir savo gyvenime. O tas tikrai neprideda jokio gėrio. Na, bent jau aš galvoju šitaip.

– O ar bent jau ligos akivaizdoje pavyko pasijusti silpnai ir globojamai, Janina?

– Nežinau. Ko gero, labiau ne, negu taip. Ligos metu pati kovojau visomis keturiomis. Turėjau neišmatuojamą giminių paramą. Ir ne tik materialinę – jie mane ir lankė, ir patarimus davė, ir guodė.

– Per kelias darbo vietas teko suktis, kad viena galėtumėte išlaikyti tris augančius berniukus?

– Dirbau daug ir visur. Dešimt darbų vienu metu (šypteli). Fermose,  pieninėje, šiltnamiuose. Pašte, kaimo parduotuvėje. Nebuvo mano akims nė vieno „nešvaraus“ ar gėdingo darbo.

Liga pakeitė požiūrį į save ir aplinkinius

– Minėjote literatūrą mylėjusi visą laiką. Ar šiuo metu skaitote daug literatūros – tiek prozos, tiek poezijos?

– Daug. Tiesa, trumpam į šalį nustūmiau grožinę literatūrą – pradėjau skaityti psichologines knygas, kadangi atsirado poreikis save auklėti.

Matote, susirgusi viską permąsčiau. Bandžiau sau atsakyti į klausimą – kodėl gi mane užklupo ši liga? Paskui supratau, kad ligas sau įsivarome patys – tuo, kaip giliai viską priimame į širdį, kaip savyje laikome ir gniaužiame neigiamas emocijas.

Nuoskaudų turėjau dar iš jaunystės laikų. Tiesiog negalėjau jų paleisti. Atrodo, pamirštu, užsimirštu, jau atleidžia pyktis, bet vėl iškapstau kažką iš praeities ir save graužiu.

Laikiau piktumą ant mane įskaudinusių žmonių.

Ir, žinote, pajutau, kad tas sukrėtimas man buvo skirtas tam, jog atsimerkčiau ir pradėčiau gyventi ir mąstyti kitaip.

– Kokia Janina buvo prieš susirgdama krūties vėžiu ir kokia ji yra šiandien? Ar į pasaulį pažvelgėte kitomis akimis?

– Aš buvau piktesnė. Ilgai pykdavau, lengvai neatleisdavau. Galbūt šiek tiek skirsčiau žmones – tas va vienoks, o anas – kitoks. Na, ne tiesiogiai, žinoma, o tik mintyse, bet skirsčiau, kuris geresnis, o kuris blogesnis.

Dabar man kiekvienas žmogus yra savitas ir individualus. Supratau, kad esame tokie, kokie esame, kad kitų žmonių nepakeisime ir kad juos turime priimti tokius, kokie jie yra. Visi žmonės, mano akimis, pasidarė geri ir verti pagarbos.

Supratau, kad negatyvių jausmų laikyti dūšioj negalima. Taip žmogus tik pats save ėdi. Todėl vėžys, žvelgiant iš mano šiandienės perspektyvos, – sukrėtimas, privertęs sustoti ir suprasti, kad gyvenime kažką būtina pakeisti.

Drastiškai pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Jis – toks trapus, todėl nėra verta aukoti jo pykčiams. Reikia mylėti vienam kitą.

Kažkas tave apkalba ir tu už tai grieži dantį? Tegu kalba, koks tau skirtumas? Tai – jo asmeninė problema. Jis apkalba, nes jis yra nepilnavertis ir taip bando save išaukštinti.

Šiuo momentu aš džiaugiuosi gyvenimu. Jaučiuosi mylima, mylinti ir labai laiminga. Ko gero, tai ir paskatino kurti ir savo jausmus palikti eilėse.

LaukimasSėdžiu jaukioje kavinukėje ir laukiu Meilės. Prižadėjo ateiti. Kažkur pasąmonėje kirba Tikėjimas, tačiau viską apskaičiuojantis Protas bando imti viršų. Saugumas išėjo nesidairydamas, atiduodamas mane į Vienatvės rankas. Štai prie gretimo staliuko sėdi Nepasitikėjimas. Matau, kaip pasitaiso kaklaraištį, – bando pasirodyti protingas. Pastebiu, kaip pro langą kyšteli galvą Baimė, – net šaltukas nupurto, – ko jai čia? Ir Liūdesys… Priėjo, išgėrė kavos ir vėl nutipeno savo amžino nusiminimo takučiu.

Ir štai po ilgo laukimo pro duris įžengia Meilė! Apsirengusi švytintį Gėrio, Pasitikėjimo ir Atsidavimo rūbą, paėmusi už rankų visus gražiausius jausmus, ateina pas mane. Mano šaltas Protas pripažįsta pralaimėjimą, užleisdamas vietą jausmams.

Kai paimu Meilę už rankos, pasidaro taip šviesu ir šilta!

Širdį užplūsta Dėkingumas, kad įvykdė pažadą, kad atėjo.   J. Jakšienė

Justina ŠVEIKYTĖ

www.rinkosaikste.lt