Bendrovės nuotr.

Lietuvoje daugiausia auginama mėsinių triušių. Augintojai teigė, kad mėsą jie realizuoja be jokių rūpesčių, o štai kailių neturi kur dėti, todėl dažniausiai juos išmeta.

Sudėtinga parduoti

Triušių augintojai pasakojo, kad ilgaausių kailiai paklausiausi buvo daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Gerai išdirbtus kailiukus supirkdavo verslininkai, juos buvo galima priduoti į paruošų kontoras ir už tai gauti grūdų. „Dabar mėsai auginamų triušių kailių niekam nereikia, todėl juos dažniausiai užkasame“, – porino pašnekovai.
Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininkas Edmundas Reimerys sakė, kad jų asociacijos nariai augina triušius mėsai, tik Eduardas Kubilius laiko kailinius triušius. E.Reimerys aiškino, kad triušių, auginamų mėsai, kailio kokybė geriausia būna lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje. Tačiau augintojai jų nepardavinėja dėl mažų supirkimo kainų. „Kailinių triušių auginama mažai, jie tarp augintojų nepopuliarūs. Norint realizuoti kailinių triušių kailiukus, augintojams reikėtų kooperuotis“, – sakė jis.
Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas prof. dr. Artūras Stimbirys taip pat patvirtino, kad mėsinių triušių kailiukus sudėtinga parduoti, todėl dauguma augintojų juos išmeta. „Vienu metu iš augintojų kailiukus supirkdavo verslininkas, turėjęs nišą Portugalijoje. Teko girdėti, kad iš triušių kailio plaukų buvo gaminami veltiniai. Už kailiukus augintojai gaudavo tik vieną kitą litą ir jausdavo šiokį tokį moralinį pasitenkinimą“, – sakė A.Stimbirys. Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas pasakojo, kad mėsinių triušių augintojai ilgaausių kailius užkasa, degina arba patiki Kalifornijos sliekams, kurie juos puikiai perdirba.

Menki pinigai

Vaidas Purmalis Kretingos rajone augina mėsinius ir dekoratyvinius triušius. Ūkininkas pasakojo, kad triušių kailius jis užkasdavo ir utilizuodavo. Už kailiukų utilizavimą prieš 4 metus V.Purmalis paklodavo nemenką sumą – apie 600 litų už toną. „Dabar kailius per tarpininkus realizuoju Portugalijoje. Supirkėjai už juos moka menką sumą, todėl nemeluosiu – jokio pelno neturiu“, – sakė V.Purmalis.
Pasvalio rajone gyvenantis Vilius Apanavičius laiko apie 120 mėsinių triušių. „Kailių niekada nepardavinėdavau. Girdėjau, kad juos reikia džiovinti, žodžiu, vargti, o supirkėjai už kailiukus po litą siūlydavo. Nežinau, ar žmonėms apsimoka už tokią kainą pardavinėti“, – teigė V.Apanavičius. Triušių augintojas atviravo, kad vieną kartą jam lankantis susirinkime kauniečiai vedė derybas apie mėsinių triušių kailiukų supirkimą. Tačiau kalbos taip ir liko kalbomis. Niekas iki šiol į V.Apanavičių nesikreipė.
To paties rajono gyventoja Erna Deksnienė dabar augina mėsinius triušius, tačiau prieš kelerius metus ji bandė plėtoti kailinę triušininkystę. Moteris laikė reksų veislės triušius. „Šios veislės triušius reikia mokėti auginti ir žinoti, kaip, kuo šerti. Reksų veislės triušiai buvo pikti, dažnai vienas kitą apkandžiodavo, sugadindavo kailiukus. Todėl aš jų atsisakiau“, – patirtimi dalijosi triušių augintoja. Ji teigė, kad triušių kailius parduodavo bendrovei „Vilniaus kailiai“. „Visi nori gerų kailiukų, tačiau už juos siūlo labai mažą kainą. Laikant triušius kailiams, reikia ką nors iš jų siūti, tada galima ir uždirbti“, – sakė E.Deksnienė.

Siuva įvairius gaminius

Eduardas Kubilius kailinių triušių versle – jau 19 metų. Jis augina reksų ir satinų veislės triušius. Šiuo metu ūkyje vien reksų veislės triušių yra daugiau nei 20 spalvų, o satinų veislės spalvų pasirinkimas mažesnis. E.Kubilius triušių kailius išdirba Šiauliuose. Pradžioje triušių augintojas kailius parduodavo, o vėliau nusprendė žaliavą pasilikti. Dabar Kubilių šeima iš ilgaausių kailiukų siuva įvairius gaminius. „Manau, kad triušių kailių supirkimo kainos po truputį kyla, nes viskas brangsta. Į mane ne kartą dėl kailių pardavimo kreipėsi vietos gamintojai, tačiau aš jų neparduodu. Užsienyje taip pat neplanuoju realizuoti kailių. Galvojant apie šią veiklą, reikėtų rinktis vienos spalvos augintinius“, – pabrėžė E.Kubilius.
Kailių ir odos siuvimo įmonės UAB „Roris ir Ko“ direktorius Romas Pivoras pasakojo, kad prieš 25 metus jis turėjo daugiau nei 3 tūkst. triušių fermą. „Auginome įvairių veislių triušius mėsai ir kailiams. Tuo metu pardavinėjome mėsą ir siuvome kailinius. Dauguma jų – vaikiški kailinukai. Dabar triušių neauginame“, – sakė R.Pivoras. Jis pabrėžė, kad tuo metu kailiniai buvo paklausesni, nes žiemos buvo šaltesnės. Pastaraisiais metais kailinių paklausa mažėja, triušių kailių paklausa – taip pat. „Mes triušių kailių nesuperkame. Jie dabar nepopuliarūs. Bet jei užsakovai pageidauja, mes jiems suteikiame šią paslaugą“, – pridūrė R.Pivoras.

Išdirba kailius

UAB „Kailenos kailiai“ direktorius Raimundas Vasiliauskas sakė, kad triušių kailio išdirbimo paslauga pastaraisiais metais išpopuliarėjo. „Norinčiųjų išdirbti triušių kailius padaugėjo. Ypač daug užsakovų Latvijoje ir Estijoje. Mūsų šalies augintojai taip pat naudojasi šia paslauga“, – sakė R.Vasiliauskas. Direktorius sakė, kad vieno triušio kailio išdirbimo kaina – 4 eurai, kailinio triušio – 4,5 euro, o dažymo – 2,5 euro. UAB „Kauno kailiai“ už triušių kailių išdirbimą ir dažymą ima 8 eurus. Prisistatyti nepanorusi bendrovės darbuotoja teigė, kad triušių kailių išdirbimas nepopuliarus.

Vertingas ir kailis, ir mėsa

Doc. dr. Artūras Stimbirys
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra

Pasaulyje auginama kelių šimtų veislių triušiai. Priklausomai nuo gaunamos produkcijos triušių veisles santykinai galima suskirstyti į mėsines, mėsines-kailines ir kailines.
Labiausiai paplitę kailinių veislių triušiai – reksai. Jų kailio išvaizda ir plaukų dangos struktūra ypatinga. Iš pirmo žvilgsnio reksų kailiai labiau primena ne triušių, o švelniakailių žvėrelių – šeškų ar audinių. Reksų ir kitų triušių veislių plaukų dangos skirtumai pastebimi ne tik išoriškai; skiriasi ir paties kailio plaukų struktūra. Jų kailiai atrodo kaip pakirpti, o plaukų dangos paviršius primena veliūrą. Dėl tokios kailio išvaizdos reksai dar vadinami trumpaplaukiais. Akuotplaukiai ir dengiamieji plaukai yra labai ploni, todėl jų kailis yra daug švelnesnis už gentainių, kurių plaukai normalūs, kailį. Anksčiau, kai kailių pramonėje dar nebuvo naudojamos kirpimo mašinos, tokia trumpa plaukų danga buvo laikoma kailio etalonu. Ne be reikalo labiausiai pirkėjų, natūralių odos dirbinių mėgėjų vertinami ir paklausiausi šios veislės triušių kailiai.
Kiekvienais metais Kopenhagos (Danija) aukcione parduodama tūkstančiai reksų kailių, kurių kaina pakankamai didelė. Brangiausiai vertinami šinšilų spalvos kailiai. Antai 2007m. balandį įvykusiame aukcione jie buvo parduoti už 24,6–40 eurų. Pigesni buvo kastoro (bebro) spalvos triušių kailiai. Jų kaina buvo 12–18,8 euro.
Reikia paminėti, kad vertingi ne tik reksų kailiai, bet ir mėsa, kuri, kaip ir visų veislių triušių, gali būti naudojama žmonių maistui. Skerdenos išeiga pakankamai didelė, mėsa švelni, minkšta, turi dietinių savybių, todėl ypač tinka vartoti vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Mėsoje yra daug visaverčių baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų, mažai riebalų ir cholestrolio, kurio didelis kiekis skatina žmonių širdies ir kraujagyslių susirgimus.