Autorės nuotr.

Pivašiūnai – vienas atokesnių Alytaus rajono miestelių. Nuo senų laikų Žolinės atlaidais garsėjantį miestelį iš vienos pusės skalauja Ilgio ežeras, o iš kitos – ošia dzūkiškas miškas. Ir keturios kalvos, tarsi saugančios miestelio ramybę. Pivašiūnų centre stovi Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros paminklas – 1825 m. statyta bažnyčia, savo architektūra primenanti Vilniaus arkikatedrą.

Pivašiūnų Žolinė

Žinios apie pirmąją Pivašiūnų bažnyčią nukelia į XVII a. Kaip teigia istorikai, 1633 m. Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis Senųjų Trakų benediktinams testamentu paliko 8 tūkst. auksinų, Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu ir įpareigojo vienuolius už jo sielą keturis kartus per savaitę aukoti šventąsias Mišias ir kasdien melstis Švč. Mergelei Marijai. Po jo žmonos mirties iš Pivašiūnų valdų gautos pajamos turėjo būti skirtos Pivašiūnuose įsikūrusiems benediktinams išlaikyti. Priešais bažnyčią 1973 m. atstatyta dviaukštė varpinė, mat ankstesnioji sudegė trenkus žaibui.
Dažną užsukti į Pivašiūnus traukia bažnyčioje esantis maloningosios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Jo atsiradimas miestelyje siejamas su pirmosios bažnyčios fundatoriumi Jonu Klockiu. Vienuose pasakojimuose jis paveikslą esą parsivežęs iš Turkijos. Kituose teigiama, kad paveikslas buvo surastas miške ir atneštas į bažnyčią. Dar kitame porinama, kad jį padovanojęs kažkoks ponas. Jau nuo pirmųjų paveikslo atsiradimo bažnyčioje dienų prie jo melsdamiesi žmonės patirdavę malonių. Užrašyti liudijimai skelbia konkrečius žmones, kurie melsdamiesi prie šio paveikslo atgavo sveikatą, net prarastą regėjimą. Žmonių tikėjimą paveikslo galia sustiprina ir tai, kad per bažnyčių gaisrus jis nenukentėdavo, o stebuklingai atsidurdavo saugioje nuo ugnies vietoje – ant kalno. Žmonės jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų. Paveikslo stebuklams priskiriamas ir bandymas jį pavogti. Pasakojama, kad apie 1930 m. pro zakristijos langą įlindęs vagis prisirinko auksinių ir sidabrinių daiktų, šalia paveikslo kabėjusių votų ir, matyt, ketino, nutraukęs paveikslo uždangą, plėšti jo aptaisus. Tačiau truktelėjęs ne uždangos, o varpelio virvutę. Suskambėjus varpeliui, vagis išsigandęs viską metė ir pabėgo.
Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones, kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
Per dailėtyrinę ekspertizę nustatyta, kad Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos paveikslas nutapytas XVII a. viduryje. Tapymo maniera leidžia manyti, kad paveikslą kūrė Lietuvos dailininkas.

Kuriamas piligrimų centras

„Tūkstančius maldininkų rugpjūčio mėnesį sutraukiantys Žolinės atlaidai rodo, kad mūsų ateitis turi būti siejama su piligriminiu turizmu. Maldininkams apgyvendinti jau statomas Piligrimų centras. Tam panaudojami senoji klebonija ir jai priklausę šeši pastatai, kurie pritaikomi maldininkams apgyvendinti, konferencijoms ar ramiam susikaupimui maldoje. Tikimės, kad kitais metais centras jau galės priimti svečius, – lūkesčiais pasidalijo seniūnė Rima Čelkonienė. – Galbūt piligrimų centro atsiradimas paskatins ir smulkiojo verslo plėtrą.“

Piligrimų centro pamatai Pivašiūnuose jau padėti. Miestelis yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio dalis. Įgyvendinant piligriminį turizmą skatinantį projektą, Pivašiūnuose įrengta erdvi 58 vietų (7 vietos skirtos autobusams ir 3 – neįgaliųjų transporto priemonėms) mašinų stovėjimo aikštelė.
Gražinamas ir pats miestelis – tvarkomos gatvės, klojami šaligatviai. „Ir patys gyventojai labai prisideda prie miestelio puošimo. Kai 1997 m. pradėjau dirbti Pivašiūnų seniūne, prie dažno namelio veršiukai ganydavosi, o dabar vejos žaliuoja, gėlės žydi. Ir seniūnija pavasariais nemažai gėlių prisodina. Pernai miestelį jurginais buvome papuošę“, – pasakojo seniūnė.

Poilsis Ilgio pakrantėje

Iš vienos pusės Pivašiūnus skalauja Ilgio ežeras. Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma, virš kurios pūpsojusios kelios kalvelės. Ant vienos buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis. Aplinkui augę milžiniški ąžuolai. Šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai ant vienos kalvelės pastatė bažnyčią ir ėmė niekinti pagonis. Žyniai juos prakeikę, sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“ Staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, tik smengančios bažnyčios varpas suskambėjęs. Visą lygumą užliejęs vanduo. Taip atsiradęs Ilgio ežeras.
„2010 m., padedant Alytaus rajono savivaldybei ir investavus 170 tūkst. eurų ES paramos, sutvarkyta Ilgio ežero pakrantė, ji pritaikyta pivašiūniečių ir svečių poilsiui. Čia įrengta sporto aikštelė su reguliuojamo aukščio krepšinio lentomis, apšvietimas, nutiesti takai, lieptelis į ežerą, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės. Išskirta vieta kempingui, atvestas geriamas vanduo, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, – poilsiavietę pristatė seniūnė, pridurdama, kad vasarą į paplūdimį suplūsta labai daug žmonių iš aplinkinių kaimų ir miestelių, mat šioje vietoje ne tiek daug ežerų. Artimiausias Daugų ežeras – daugiau nei už 10 km.
Atvykus į Pivašiūnus, dar galima užkopti į Pivašiūnų piliakalnį, aplankyti per 2006 m. Žolinės atlaidus kalvos papėdėje atidengtą paminklą Vasario 16-osios akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, Pivašiūnų parapijoje klebonavusiam 1911–1927 m. Įkalnėje į Pivašiūnų bažnyčios šventorių stovi Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys, kurias iš ąžuolo 1988 m. išdrožė vietinis tautodailininkas Algirdas Judickas. Netoli nuo Ilgio ežero svečius maloniai sutinka kelios kaimo turizmo sodybos.

Atgimsta senieji amatai

Vis didesnio populiarumo sulaukia ir prieš pustrečių metų, rekonstravus senąjį seniūnijos pastatą, atidarytas Pivašiūnų amatų centras. „Populiariausia centro veikla – edukacinės programos. Kadangi Amatų centras priklauso Daugų kultūros centrui, jas kuriant, organizuojant renginius, visada sulaukiame kultūros centro direktorės Eglės Sereičikienės pagalbos, – pasakojo centro administratorė Milda Stanevičienė. – Draugaujame ir su Alytaus, ir su aplinkinių rajonų mokyklomis. Mūsų edukacinėmis programomis domisi ir suaugusieji, atvykstantys iš įvairių šalies rajonų ir miestų. Labai populiarūs kulinarinio paveldo užsiėmimai, kuriuos veda kultūrinių renginių organizatorė Stasė Čižauskienė, Per šiuos užsiėmimus mokomės kepti grikines babkas, bulvines dzūkiškas bandas. Prieš Velykas kepame įvairius pyragus, marginame margučius. Artėjant Kalėdoms, nemažai grupių kepė kūčiukus. Mokomės ir sviestą mušti. Tik pastaruoju metu mažai kas namuose sviestą gamina. Ir karvučių labai sumažėjo. Kai už pieno litrą vos 13 eurocentų gauni, laikyti karves darosi per brangu.“

Pasak M.Stanevičienės, dažniausiai Amatų centro lankytojai nori patys pasigaminti pasirinktą patiekalą. Žinoma, jei grupės pageidauja tik paragauti jau centro darbuotojų pagamintų patiekalų, visada atsižvelgiama į klientų pageidavimus. „Kai kartu su svečiais gaminame patiekalą, visada stengiamės išsamiai papasakoti ir parodyti, ką ir kaip darė mūsų mamos ir močiutės, kuo daugiau papasakoti apie Pivašiūnus. Kartu dainuojame dzūkiškas dainas. Juk labai svarbu, kad žmogus pajustų ir dzūkišką dvasią. Visada lankytojus linksmai sutinka meno vadovas Vytautas Franckevičius, kuris pagroja akordeonu ar gitara“, – sakė Amatų centro vadovė.
Padedant tautodailininkui Algirdui Judickui, centre galima pasimokyti medžio drožybos. Lankytojams siūlomos medžio raižymo, keramikos, pynimo iš vytelių, veltinio vėlimo, siuvimo, mezgimo, nėrimo, floristikos meno, žvakių liejimo, atvirukų, tekstilinių žaisliukų gaminimo ir kitos įvairios edukacinės programos, daugelį jų veda sertifikuoti tradicinių amatų meistrai. Edukaciniai užsiėmimai derinami prie metų laikų, švenčių. Pasak Mildos, edukacinė veikla įvairinama. Centro darbuotojos svečius visada mielai pavaišina arbata iš jų pačių Dzūkijos laukuose surinktų žolelių. „Kad arbata būtų skanesnė, pačios išbandome įvairius žolelių derinius. Dzūkai labai vaišingi. Neturėdami nieko geresnio, nors arbata, duonos rieke pavaišins“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Pinti krepšius centro lankytojus moko 86 metų Vincas Žeimys. Jis gyvena Pivašiūnų globos namuose. „V.Žeimys pina pintines, riša šluotas ir vantas. Mes jį vadiname amatų seneliu. Anksčiau jis gyveno parapijos globos namuose, o dabar – rajono savivaldybės senelių namuose. Jam labai smagu, kad dar yra reikalingas. Beveik kiekvieną dieną į centrą iš senelių namų ateina ir Marytė Kasparavičienė. Ji labai mėgsta karpyti. Prieš Velykas, Kalėdas jos karpiniais papuošiame langus, centro patalpas. Ir Vincas, ir Marytė yra jau nebe lankytojai, o centro bičiuliai. Jie ir su lankytojais pabendrauja“, – pasidžiaugė M.Stanevičienė.
Amatų centre yra pastatyta krosnis duonai ir bandoms kepti. Įrengta ir krosnis keramikos gaminiams degti. Centras turi siuvimo mašinų, kurpalių. Ką jau kalbėti apie virbalus, vąšelius ir kitus paprastesnius amatams mokyti reikalingus įrankius ir priemones.

„Centre turime ir nedidelę krautuvėlę. Joje amatininkai gali parduoti savo dirbinius: drožinius, keramiką, iš vytelių pintus daiktus, mezginius ir nėrinius, prijuostes ir daugybę kitų Lietuvos tautodailei būdingų dirbinių, – dar viena Amatų centro paslauga pasidžiaugė M.Stanevičienė. – Prieš kokius metus subūrėme gaspadinių klubą. Priimame visas, kurios nori. Susitikimuose kalbame ir apie sveiką gyvenseną, ir apie sveiką mitybą. Ir būtinai mokomės pasigaminti kažkokį patiekalą. Klubo veikloje jau dalyvauja apie 30 moterų ir vis ateina naujų. Į kiekvieną klubo susitikimą pasikviečiame ir kokį įdomų žmogų. Norisi, kad Pivašiūnuose būtų gera gyventi.“
Kadangi miestelyje gyvena nemažai vyresnio amžiaus žmonių, Mildos planuose – įsteigti senjorų klubą. „Bent kartą per mėnesį žmonės galėtų susirinkti, padainuoti, pašokti ar šiaip pabūti kartu. Tarp senjorų turime ir grojančių, ir dainuojančių, ir bažnyčios chore giedančių“, – sumanymais dalijosi Amatų centro vadovė.
Amatų centro antrame aukšte yra įrengta konferencijų salė, kurioje nuolat eksponuojami įvairių dailininkų darbai. „Daug metų dirbau kultūros srityje ir turiu labai daug pažįstamų menininkų, tad jų darbus pristatau Pivašiūnuose“, – pasidžiaugė M.Stanevičienė.

Rūpintis senu, mažu ir jaunu

„Pivašiūnuose turime dvejus senelių globos namus. 1994 m. į mūsų parapiją atvykęs dirbti naujas klebonas Vincas Baublys ėmėsi iš pagrindų remontuoti parapijai sugrąžintą pastatą. 1996 m. rugpjūčio mėnesį globos namai jau buvo atidaryti ir juose įsikūrė pirmieji aštuoni gyventojai. Jais rūpinosi Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos seserys vienuolės“, – apie pirmųjų globos namų atsiradimą pasakojo seniūnė R.Čelkonienė.

2015 m. rudenį atidaryti nauji senelių globos namai. Tai moderniai įrengtas vieno aukšto karkasinis pastatas su geoterminiu šildymu ir saulės kolektorine sistema vandeniui šildyti. Projektas įgyvendintas pasinaudojant 2007–2013 m ES finansinio laikotarpio parama. Dalis lėšų buvo skirta iš Lietuvos ir Alytaus rajono savivaldybės biudžetų. Iš viso investuota 610 tūkst. eurų. Už šias lėšas pastatytas naujas pastatas, įsigyta baldų, įrangos. Gyvens 20 senjorų. Gyvenamuosiuose kambariuose gyvens po 1 arba 2 senjorus.

Pasak seniūnės, šiuo metu globos namuose gyvena 10, o parapiniuose – 13 globotinių. „Į globos namus atvyksta žmonės iš viso rajono. Yra nemažai besidominčiųjų ir iš kitų rajonų, bet pirmiausia stengiamės įkurdinti savo krašto senelius. Suprantame, kad žmones į Pivašiūnus traukia bažnyčia. Juk senam žmogui labai reikia, kad arti būtų bažnyčia“, – mintimis dalijosi seniūnė, apgailestaudama, kad seniūnijos kaimai sparčiai sensta, tuštėja dzūkiškos pirkios. Pernai mirė 36 seniūnijos gyventojai, o gimė, regis, tik penki.
„Nors Pivašiūnuose gyvena nemažai ir jaunesnių šeimų. Kelios daugiavaikės šeimos gyvena ir socialiniam būstui skirtame name. Žinoma, kaip ir daugelyje panašių miestelių, turime ir nelabai tvarkingų šeimų. Kadangi Pivašiūnuose turime vaikų dienos centrą, į jį atėję socialinės rizikos šeimų vaikučiai ne tik pamaitinami, ne tik darbuotojų padedami paruošia pamokas, įgyja kasdieniam gyvenimui reikalingų įgūdžių, – Vaikų dienos centro veikla pasidžiaugė seniūnė ir pridūrė: – Ir gimnaziją turime. Nelengvai ją apgynėme, bet apgynėme. Joje mokosi 187 vaikučiai. Gal pavyks gimnaziją išlaikyti, nors mūsų jaunimas vis dar išvyksta. Vieni – į užsienį, kiti – į Vilnių. Išvažiuoja studijuoti ir nebegrįžta. Žiemai net vyresnio amžiaus tėvus į miestą išsiveža, dalis mūsų senukų tik vasarą į Pivašiūnus sugrįžta. Ką dar mes turime? Turime ugniagesių komandą, paštą, dvi parduotuves, biblioteką, bendrosios praktikos gydytojo kabinetą. Pasinaudodami vietos veiklos grupei teikiama parama, sutvarkėme kapinių infrastruktūrą – atsivedėme vandenį, pastatėme tualetą, konteinerius. Išleidome apie Pivašiūnus albumą. Dabar norime dar vieną išleisti. Kai pasižiūri, nemažai gražių darbelių esame padarę. Tikiuosi, kad Pivašiūnuose pradėsime rengti ir tradicinius kraštiečių susitikimus.“

Didžiausias turtas – žmonės

„Kai manęs paklausia, kuo ypatingi Pivašiūnai, visada atsakau – žmonėmis. Jie labai nuoširdūs, atviri. Prisimenu, atvažiavusi gyventi į Pivašiūnus, niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkurią dieną negalima dirbti žemės, kažko sėti ar sodinti, konservuoti ar kitus darbus dirbti. Man, užaugusiai ant miesto grindinio, buvo labai naudingi jų iš kartos į kartą perduoti pastebėjimai, tradicijos. Ir pati pripratau, rodos, kitaip ir būti negali. Džiaugiuosi seniūnijos žmonėmis. Aktyvios ir seniūnijos bendruomenės. Tikiu, kad bendruomenės pasinaudos ES parama verslumui skatinti ir prisidės prie smulkiojo verslo plėtros Pivašiūnuose“, – viliasi seniūnė Rima Čelkonienė.