Šios pataisos brendo jau kurį laiką, nes naujasis azartinių lošimų reklamos reguliavimas įsigaliojo 2021 metais. Juo buvo siekiama sumažinti tokios reklamos įtaką ir kiekius. Seimas tuomet apsisprendė išvis uždrausti azartinių lošimų reklamą, bet paliko išimtis. Ir dabar mes skaičiuojame visokeriopas tų išimčių pasekmes. Per tą laikotarpį lošimo bendrovių pajamos ir pelnai praktiškai padvigubėjo.
Nuo azartinių lošimų priklausomų žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši priklausomybė, skaičius taip pat išaugo kelis kartus. 2020 metais jų buvo apie 50, o praėjusių metų statistikos duomenimis – jau 176. Ir tai tik vieno – Respublikinio priklausomybės ligų centro – duomenys. Mes nežinome, kiek žmonių dėl šios priklausomybės pagalbos kreipiasi privačiai. Tai labai didelė problema. Lošėjų artimieji patiria didelį gėdos jausmą, slepia tokius atvejus ir neretai sukuria didesnes socialines pasekmes, nei kitų priklausomybių atvejais. Priklausomybės nuo tabako ar alkoholio yra skaudžios, sudėtingos, bet jų pasekmės gali būti valdomos šiek tiek lengviau. O dėl priklausomybės azartiniams lošimams atsiranda dideli įsiskolinimai, žmogus visiškai netenka vilties. Turbūt rastume daug patvirtinimų, kad yra tiesioginis ryšys tarp probleminio lošimo ir savižudybių skaičiaus. Matome, kad ši problema toliau didėja. Agresyvėjančios lošimų reklamos gausu interneto portaluose, radijo ir televizijos laidose, lauko reklamoje. Tai tikrai nepadeda tiems žmonėms sveikti, nepadeda jų artimiesiems.
Yra ir kitas skaičius, rodantis, kad problema tik didėja. Lietuvoje veikia Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras. Šiuo metu jame yra apie 16 tūkst. asmenų prašymų, ir šis skaičius didėja. Šie sąmoningi apsisprendimai rodo problemos mastą. Į Seimą ne kartą kreipėsi lošėjų artimųjų paramos grupė, prašydama riboti azartinių lošimų reklamą. Man regis, tai vienas iš labiausiai skatinančių motyvų vienodinti požiūrį į priklausomybes. Jeigu turime reguliavimą, draudžiantį reklamuoti tabako, alkoholio gaminius, manau, nenuoseklu, kad azartinių lošimų atveju požiūris skiriasi. Žinoma, tai nėra panacėja, turi būti ir kitų priemonių, griežčiau reguliuojančių azartinių lošimų rinką. Joms sukurti reikia laiko, bet laukti, kad reklama toliau darytų neigiamą poveikį, nebegalima.
Iniciatyva drausti azartinių lošimų reklamą turbūt atsirado kaip pirminė reakcija į Šarūno Stepukonio skandalą. Nepasakyčiau, kad šiuo atveju buvo pasirinkta labai tikslinga ir problemą sprendžianti priemonė. Tačiau ji yra gyventojams labiausiai suprantama, ją lengviausia „parduoti“ rinkėjui kaip ryžtingą politinį veiksmą. Vis dėlto yra žymiai daugiau problemų, siejamų su azartinių lošimų rinka, kurias reikia spręsti. Reklamos uždraudimas gali būti naudingas, jeigu sumažins azartinių lošimų pasiūlos matomumą. Tai gali būti pliusas, tačiau, kita vertus, toks draudimas neišspręs esminių azartinių lošimų keliamų problemų. Todėl Seime buvo pateiktos Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narių parengtos Azartinių lošimų įstatymo pataisos.
Turbūt didžioji problema yra asmeninės tragedijos, kuomet dėl lošimų pramogų netenkama ne tik asmeninio, bet ir šeimos turto, susiduriama su milžiniškomis skolomis greitųjų kreditų bendrovėms. Džiaugiuosi, kad palaikymą šioms pataisoms Seime išreiškė ir valdančiosios daugumos atstovai. Visą kadenciją matėme, kad valdantieji nepritardavo viskam, ką tik teikdavo opozicija. Pataisų esmė – įvesti tam tikrus finansinius limitus lošėjams, t.y. nustatyti, kiek asmuo lošimams gali išleisti savo asmeninių lėšų. Jeigu asmuo būtų deklaravęs savo pajamas, tai iki 15 proc. pajamų, jeigu ne – iki dviejų vidutinių atlyginimų. Tai suma, kurią žmogus galėtų skirti azartiniams lošimams, ji leistų silpnybės azartiniams lošimams nepaversti didžiule problema.
Suprantu, kad azartinių lošimų sektoriui tokios pataisos nepatiks, kad bus kalbama apie verslo žlugdymą ir visa kita, bet reikėtų įsivertinti, koks turėtų būti valstybės vaidmuo šiuo požiūriu. Ar ji turėtų apsaugoti tam tikrų verslo grupių, ar visgi gyventojų, pažeidžiamų asmenų, galinčių pakliūti į priklausomybės spąstus, interesus? Mūsų manymu, valstybė turėtų stovėti žmogaus pusėje. Kitas dalykas – dabar egzistuoja tam tikra azartinių lošimų rinkos segmentacija: pavyzdžiui, lošti kazino galima nuo 21 metų amžiaus, o lažybos yra prieinamos nuo 18 metų. Jeigu Lietuvoje jaunesni nei 20 metų negali išgerti alaus, tai kodėl jie gali statyti savo ar tėvų pinigus lažybų punktuose be jokių apribojimų?
Kalbėjosi Arvydas Praninskas