Scanpix nuotr.

Kokiais rūpesčiais gyvena kaimyninė Lenkija? Kokie didžiausi jos valdžios laimėjimai? Kodėl vis išgirstame apie šioje šalyje tvyrančią politinę įtampą? Apie tai kalbamės su politologu, Rytų Europos studijų centro direktoriumi, Vilniaus universiteto dėstytoju Linu Kojala.

Kiek daugiau nei metus Lenkiją valdo premjerės Beatos Szydlo vadovaujama Vyriausybė, paskirta 2015-aisiais Seimo rinkimus laimėjusios partijos „Teisė ir teisingumas“. Kokios svarbiausios permainos per šį laiką įvyko Lenkijos vidaus politikoje?

Manau, pokyčiai buvo labai ryškūs. Visų pirma, svarbus pats faktas, kad tai pirmoji politinė partija, kuri pokomunistinio laikotarpio Lenkijoje iškovojo absoliučią daugumą parlamente ir atvėrė duris norimoms reformoms. Vyriausybė pradėjo jas įgyvendinti, pabrėždama keletą aspektų, pirmiausia – konservatyvias vertybes ir socialinę politiką.

Vienas iš svarbiausių šiuo požiūriu sprendimų – skirti kiek daugiau nei 100 eurų vertės valstybės dotacijas šeimoms, turinčioms po du ir daugiau vaikų. Tai žingsnis, kuris turėtų skatinti gimstamumą, jis Lenkijoje yra žemas – 2015-aisiais vienai moteriai teko tik apie 1,35 vaiko. Be to, tikimasi spręsti skurdo ir nelygybės problemas. Apskritai matyti, kad ši partija norėjo didinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir tą įvairiais sprendimais darė. Ši konservatyvi politinė jėga siekė spręsti strategines šalies problemas pagal savo viziją.

L.Kojala: „Mūsų santykiai su Lenkija, bent jau per pastaruosius 5–6 metus, buvo dvilypiai.“

L. Kojala: „Mūsų santykiai su Lenkija, bent jau per pastaruosius 5–6 metus, buvo dvilypiai.“

Aišku, tie pokyčiai susilaukė ir tam tikros kritikos, komplikuodavosi santykiai su žiniasklaida, kilo problemų ir dėl galios pasidalijimo su kitomis institucijomis principų. Turbūt vienas iš esminių dalykų buvo klausimas, ar Konstitucinis Teismas gali riboti parlamente priimtus sprendimus. Iš kai kurių įstatymų, kuriuos priėmė „Teisė ir teisingumas“, matyti, kad galimybės Konstituciniam Teismui būti svarbiu veikėju yra apribotos.

Pavyzdžiui, pačių Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo procedūroje yra įvairių dilemų. Tą patį galima pasakyti ir apie žiniasklaidą, kuri gana kritiškai vertino daugelį priimtų sprendimų. Valstybinės žiniasklaidos priemonės susidūrė su tam tikromis reformomis, buvo pakeista daug žmonių, ir dabar kritikai teigia, kad jos tapo pernelyg atlapaširdiškos valdžios priimamiems sprendimams. Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad „Teisė ir teisingumas“ tikrai turėjo labai aiškią programą, idėjinę liniją ir dėl turimos politinės galios sugebėjo labai efektyviai ją paversti sprendimais. Tai sukėlė tam tikrą nepasitenkinimą, ypač santykių su kitomis valstybės institucijomis ir žiniasklaida srityje. Jei pasižiūrėtume į gyventojų nuomonių apklausas, pamatytume, kad, nepaisant visų tų protestų, kurie nuskamba žiniasklaidoje, „Teisė ir teisingumas“ ir šiandien galėtų tikėtis maždaug tiek pat rinkėjų balsų, kiek surinko per praėjusius rinkimus, t. y. apie 37 proc.

Kaip būtų galima apibūdinti dabartinės Lenkijos valdančiosios daugumos vykdomą ekonominę ir socialinę politiką? Kokie svarbiausi jos rezultatai?

Vyriausybė giriasi, kad dėl biudžeto įplaukų perskirstymo ir paramos patiems jautriausiems visuomenės sluoksniams mažėja socialinės nelygybės ir skurdo indeksai. Tai yra laimėjimas. Lenkija ir toliau išlieka stabilaus ekonomikos augimo kelyje, ji auga maždaug po 3 proc. per metus. Šiuo požiūriu tęsiamas sėkmingas ankstesnės Vyriausybės valdymo laikotarpis. Lenkija buvo viena iš tų valstybių, kurios bene mažiausiai jautė globalios ekonominės recesijos padarinius. Suprantama, šalies ūkiui gana sparčiai augant, gerėjančią gyvenimo kokybę jaučia kiekvienas Lenkijos gyventojas. Tai skatina ir didesnį pasitikėjimą valdžia.

Mums gana sunku nustatyti, kaip Lenkijos visuomenė vertina savo valdžią. Vienintelis kriterijus, kuris gali būti taikomas, – apklausos ir potencialūs rinkimų rezultatai, jeigu jie vyktų artimiausiu metu. Nauji duomenys rodo, kad „Teisė ir teisingumas“ rinkėjų pasitikėjimo neprarado.

Lietuvos žiniasklaidoje gana dažnai matome pranešimus apie Lenkijoje tvyrančią politinę įtampą, visuomenės grupių protestus. Kartais sunku iš šalies suprasti tokio susipriešinimo priežastis. Dėl ko vos prieš metus išrinkta valdžia labiausiai nepatenkinti lenkai?

Kadangi „Teisė ir teisingumas“ turi daugumą valdžioje, natūralu, kad yra nemažai nepatenkintų labai aiškia politine linija, kartais, tiesa, verčiančia suabejoti, ar iš tikrųjų įsiklausoma į priešingą nuomonę, ar tikrai nebandoma visko daryti pernelyg supaprastintai. Daugiau diskusijų nei abortų uždraudimas, kuris iš esmės yra vertybinis klausimas, galėtų sukelti Konstitucinio Teismo vaidmuo Lenkijos politinėje sistemoje. Matėme, kad buvo atsisakyta patvirtinti keletą teisėjų, kuriuos buvo paskyrusi ankstesnioji valdančioji dauguma, vėliau buvo priimtas įstatymas, kuris apriboja Konstitucinio Teismo teisę pripažinti įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Dėl to Lenkija susilaukė daug kritikos iš ES, nes valdžių galios atskyrimas yra labai svarbus principas. Viena institucija – net ir parlamentas, net ir prezidentas – negali jaustis nekontroliuojama. Turi būti kitos institucijos, kurios galėtų atsverti turimą įtaką. Išlieka kausimas, ar tikrai valdžia nebando balansuoti taip, kad galia būtų sukoncentruota tik parlamento daugumos ir Vyriausybės rankose.

Kitas dalykas, susilaukęs nemažai kritikos ir protestų, – santykiai su žiniasklaida. Atsiminkime, kad prieš sprendimus neleisti žiniasklaidai stebėti kai kurių sprendimų priėmimo parlamente keletą savaičių protestavo ir opozicija, ir plačioji visuomenė. Tai, ar iš tikrųjų nebuvo peržengtos kai kurios ribos, suteikė peno kritikams, tai kelia nerimą ir kai kurioms ES institucijoms, įtariančioms, kad Lenkijos valdžia gali bandyti neleistinai naudotis turima įtaka.

ES šalių politikai kartais kritikuoja Lenkiją už „europinio solidarumo“ stoką sprendžiant pabėgėlių krizės sukeltas problemas. Ar tokie priekaištai yra pagrįsti? Ar dabartinė Lenkijos valdžia ES atžvilgiu yra nusiteikusi itin skeptiškai, jei taip, kodėl?

Bendruoju požiūriu Lenkija yra labai proeuropietiška valstybė, jos visuomenė supranta ES teikiamą naudą, pirmiausia finansinę. Vadinamasis valdžios euroskeptiškumas, sakyčiau, yra susijęs su dviem dalykais. Pirmiausia tai migrantų problema ir jos sprendimo būdai.

Lenkija pabrėžia, kad ES šalims narėms neturėtų būti primetama kvotų sistema ir kiti panašūs instrumentai, kurie verstų įsileisti migrantus. Lenkija aiškiai deklaruoja to nenorinti ir ragina ieškoti kitų būdų šiai problemai spręsti. Antrasis dalykas – santykis su kai kuriais politiniais sprendimais ir demokratija: ar tikrai nėra peržengiamos kai kurios ribos, ar tikrai Konstitucinio Teismo galių suvaržymas nereiškia, kad šalyje vyksta nelabai geri procesai. Bet aš manau, kad Lenkija išlieka priklausoma nuo to, jog didelė dalis jos visuomenės yra proeuropietiška, todėl tie nesutarimai su ES institucijomis dažnai neperauga į kokius nors konkrečius veiksmus, nors Briuselyje jau buvo svarstomos galimybės pritaikyti sankcijas Lenkijai dėl kai kurių politinių sprendimų.

Girdime, kad Lenkija yra strateginė Lietuvos partnerė saugumo, energetikos ir kitose svarbiose srityse. Kokie didžiausi mūsų šalių bendradarbiavimo laimėjimai per keletą praėjusių metų?

Manau, mūsų santykiai su Lenkija, bent jau per pastaruosius 5–6 metus, buvo dvilypiai. Politikų pasisakymai, vizitai rodė šaltuką, kuris tęsiasi jau gana ilgą laiką. Jis iš esmės nekinta, nes grįžtama prie tų pačių problemų: Lietuva neva nėra išsprendusi tautinių mažumų problemų, pabrėžiami su tautinėmis mažumomis susiję švietimo klausimai, asmenvardžių, vietovardžių rašyba. Lenkijos pusė sako, kad Lietuvos vadovai ne kartą žadėjo šias problemas išspręsti, bet to taip ir nepadarė.

Kita vertus, pagal visus tarptautinius vertinimus tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra tikrai gera, lenkiškų mokyklų yra labai daug, asmenvardžių ir vietovardžių rašymas nepažeidžia mažumų teisių, juolab kad asmenvardžių klausimas – tai konstitucinio reguliavimo problema. Bet tai mus įstumia į, šachmatų kalba kalbant, tam tikrą patą, situaciją, kuri neleidžia tarpusavio santykių atmosferos laikyti šilta. Valstybinių vizitų nėra daug, apskritai oficialus bendravimas yra gana šaltas. Bet jei pažvelgtume į pragmatiškesnę santykių pusę ir konkrečius strateginio pobūdžio projektus, pamatytume, kad vis dėlto Lietuvos ir Lenkijos strateginiai interesai iš esmės sutampa. Tai ir saugumas, ir energetinė nepriklausomybė, ir požiūris į karą Ukrainoje.

Šiais ir daugeliu kitų klausimų Lietuvos ir Lenkijos pozicijos ne šiaip panašios, bet praktiškai identiškos. Ir tai leidžia, apeinant tą apledėjusią politinių klausimų sritį, įgyvendinti konkrečius projektus. Tarkime, elektros energijos jungties projektas „LitPol Link“, į kurį buvo investuoti ir europiniai pinigai.

Jis buvo įgyvendintas, nes atitiko abiejų valstybių strateginį energetinį interesą. Lygiai tą patį galėtume pasakyti apie „Rail Baltic“ geležinkelio jungtį, paramą Ukrainai, apie kurią Lietuva ir Lenkija kalba vienu balsu. Nors mano minėtas politinis šaltukas, ko gero, tęsis, nes esminės tarpusavio santykių  problemos išlieka, praktiniu lygmeniu, bent jau kol kas, lig šiol pavykdavo išvengti emocinio santykių dėmens ir padaryti tai, kas naudinga abiem pusėms.

 

Kalbėjosi Arvydas Praninskas