Pardavus ekologiškas trąšas, ūkininkui grįžta investicijos, tačiau ne taip greitai, kaip tikėjosi pradėdamas verslą. Autorės nuotr.

Sliekai turi uždirbti pinigų – taip nusprendė dzūkas Mindaugas Kulakauskas. Jo ūkyje netoli Simno (Alytaus r.) yra sliekų ferma. Teisininko ir ūkininko profesijas derinantis jaunas vyras teigia, kad, visą dieną dirbus su popieriais, po darbo norisi pakeisti veiklos pobūdį, padirbėti kaime.   

Augina trejus metus

Idėją auginti Kalifornijos raudonuosius sliekus ir pardavinėti jų pagamintas ekologiškas trąšas, Dzūkijos ūkininkas parsivežė iš Vokietijos. „Iki to laiko ekologija nelabai domėjausi, tik pirkau ekologiškus produktus, stengiausi kaimą palaikyti“, – prisipažino ūkininkas.
M.Kulakauskas pirmuosius žingsnius sliekų versle žengė 2013 m. rudenį. Rugpjūtį Ponkiškių kaime (Alytaus r.), buvusiose žemės ūkio bendrovės gyvulių fermose, įrengė šiems žemės gyviams tinkamas patalpas. Ūkio kūrimosi pradžia truko pusmetį. Paskutinę sliekų „naujokų“ partiją parsivežė 2014 m. sausį.  Dabar iš Kalifornijos sliekų pagaminto biohumuso M.Kulakauskas ruošia trijų rūšių ekologiškas trąšas ir planuoja ateityje asortimentą plėsti. Rinkai siūlo tris produktus – gryną biohumusą, jo mišinius ir ekstraktą.

Puola pelės  

Per kelerius metus ūkininkas  išbandė įvairias auginimo technologijas. Sliekus ties Alytaus ir Lazdijų rajonų sankirta esančioje Ponkiškių kaimo fermoje dabar šeimininkas daugiausia augina specialiose dėžėse ir lysvėse ant betoninių grindų, kurias jis atitveria lentomis. Bandė tverti po 20 ir net po 40 kv. m, tačiau pastebėjo, kad dėžėse sliekai paprastai dirba vos 1 kv. m plote.

Sliekų veikla nenutrūksta ištisus metus atitvertoje maždaug 600 kv. m patalpoje. Žiemą ji nuolat šildoma. Jei nors kiek atvėsta, sliekai pradeda ruoštis žiemos miegui. Gamyba sustoja. „Kalifornijos sliekai aktyviausi, kai patalpose  – nuo 25 iki 30 laipsnių šilumos. Tai vos ne atogrąžinio tipo gyvūnai – mėgsta šilumą, drėgmę. Tokią temperatūrą mūsų fermoje Lietuvoje palaikyti ištisus metus sudėtinga“, – patirtimi dalijosi sliekų augintojas. Rudenį reikia saugoti, kad į lysves nepatektų graužikų.
Sliekų fabrikėlio gamybos apimtis savininkas skaičiuoja kubiniais metrais. Apytiksliais skaičiavimais, per metus jam žemės gyviai pagamina nuo 100 iki 150 kub. m biohumuso. Skaičiai išauga, kai sulaukia stambesnių užsakymų. Pardavus paruoštas ekologiškas trąšas, ūkininkui grįžta dalis investuotų lėšų, tačiau atsipirkimas ne toks greitas, kaip norėtųsi. „Ši verslo šaka gana nauja, todėl pamažu  stengiuosi žmones supažindinti su biohumuso nauda. Du pardavimo sezonai kol kas labiau eksperimentiniai“, – teigė ūkininkas.

Biudžetinė investicija

Anot ūkio savininko, klausimas, kokių reikia investicijų sliekininkystės verslui pradėti, –  labai abstraktus. Reikia pritaikyti patalpas, apskaičiuoti, kiek jose bus galima auginti  sliekų. Tada pačiam nuspręsti, nuo kokio kiekio pradėti ir kiek kainuos sliekai. 2013–2014 m. 1 kv. m reikalingas sliekų kiekis kainavo  apie 120 eurų. Jo teigimu, galima nusipirkti vieną sliekų dėžę, o galima įsigyti ir 100 dėžių. Jis pats rizikavo pradėdamas nuo didesnio kiekio.

M.Kulakauskas sako, kad  pagrindinės išlaidos ne sliekai, o humuso „fabriko“ patalpų šildymas. Prie būtinų išlaidų priskaičiuojamos ir pašaras.  Sliekams maitinti jis naudoja obuolių išspaudas, kurias maišo su galvijų ir arklių mėšlu. „Padarome tokį komposto kokteilį sliekams“, – aiškino sliekų augintojas.

Vis dėlto sliekus ne tokiu aktyviu maitinimosi laikotarpiu galima palikti savaitei, dviem ar mėnesiui ir pasiimti atostogų. Tai, lyginant su karvių ūkiu, kuriame reikia dirbti kasdien, gana didelis privalumas.

Laiko reikia skirti ne tik „augintinių“ priežiūrai, bet ir pačiam produktui paruošti. Biohumusą reikia brandinti, džiovinti, smulkinti.

Laikantis mokslinių rekomendacijų biohumuso negalima perdžiovinti, tačiau gamintojas nusprendė pats tuo įsitikinti. „Sudžiovinau biohumusą iki kieto perdžiūvusio produkto. Tada pabandžiau jį užšaldyti. Panaudojau tokias trąšas miežių pasėliuose. Ir perkaitintas, ir peršaldytas produktas vis tiek atliko savo funkciją“, – gyrė savo gaminio savybes ūkininkas.

M.Kulakauskas neslepia, kad dėl Lietuvos įstatymų peripetijų sudėtingiau pradėti verslą, –  tenka susidurti su gana dideliu biurokratizmu. Ūkininkui nepavyko gauti ir Europos Sąjungos fondų paramos, nors jau keletą metų tuo aktyviai domisi.

Toliau eksperimentuoja 

Šiemet M.Kulakauskas trijuose laukuose atliko bandymus pasitelkdamas biohumusą. Buvo stebimas patręštas ūkininko kanapių laukas Lazdijų rajone, taip pat kviečių laukas Alytaus rajone bei grūdinių kultūrų laukas Rokiškio rajone. Grūdinių kultūrų plotus tręšė biohumuso ekstraktais, nes didesniuose plotuose skystas trąšas lengviau paskleisti nei birų biohumusą.

„Lyginome netręštus plotus su tręštaisiais biohumuso ekstraktais, skirtumas buvo akivaizdus“, – džiaugėsi eksperimento sumanytojas. Su kanapėmis bandymai truko dvejus metus. Pernai tręšė biohumuso ekstraktu, o šiemet – biriomis biohumuso trąšomis. M.Kulakausko pastebėjimu, biohumusą reikėjo išdžiovinti, kad tręšiant nesuliptų, nes jis labai imlus drėgmei.

Apsiribos vietos rinka 

Išvežti į užsienį Lietuvoje pagamintą biohumusą yra galimybių, tačiau reikia atlikti ne tik bandymus, bet ir papildomus mokslinius tyrimus. Veterinarijos reikalavimai taip pat aukšti. Be to, reikalingi dideli humuso kiekiai. „Manau,  supažindinus daugiau žmonių su šio produkto nauda, būtų įmanoma išgyventi ir Lietuvoje“, – sakė sliekininkystės atstovas, pasiryžęs aplankyti kuo daugiau Lietuvos vietovių. Be Pietų Lietuvos, jis jau pasiekė Šiaulių, Radviliškio, Rokiškio rajonus.

Pasak ūkininko, į biohumusą lietuviai dar žiūri įtariai. Jeigu kiekvienam asmeniškai pasiūlo, tada jau susidomi. Patys ūkininkai ar smulkieji daržininkai bijo rizikuoti. Todėl sunku apskaičiuoti, koks šio produkto poreikis vietos rinkoje, kaip jis kinta.

Sliekų augintojas sakė, kad jis dar turi „parako“ eiti į žmones ir juos šviesti.

Anot ūkininko, biohumusu jau susidomėjo ir gėlių augintojai bei auginantieji ankstyvąsias daržoves šiltnamiuose.

M.Kulakauskas teigė, kad jam tenka sutikti ir tokių žmonių, kurie sliekininkytės verslą įsivaizduoja kaip juokų darbą. Kiti nusižiūrėję patys pabandė ir suprato, kad pašarą sliekams paruošti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pradžių. Iš nežinojimo žmonės sliekams sumesdavo viską, kas likdavo nuo pietų stalo, medžio šakų, nupjautos žolės. Tik paskui kreipdavosi dėl konsultacijų. „Aiškini žmogui, kad taip tikrai nieko nebus. Jeigu maistas nebus suiręs, sliekas jo tiesiog neįveiks – jis dantų neturi, nesukramtys nei žolės, nei šakos“, – verslo kasdienybe dalijosi Dzūkijos ūkininkas.

Kai kada dėl neišmanymo jis sulaukia ir savotiškų priekaištų. Viena moteris nusipirko M.Kulakausko ūkyje pagaminto biohumuso ir pradėjo priekaištauti, kad jai pardavė paprastą kapų žemę, o ne biohumusą. Mat drėgnas jis atrodo kaip juodžemis, o kai pradžiūsta – tarsi durpės.