Stebėti gamtos S.Paltanavičius visada važiuoja vienas. Sako, kad tai – labai intymu. Asmeninio archyvo nuotr.

Gamtininkas, biologas, aplinkosaugininkas, o taip pat fotografas, rašytojas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius sako, kad gamtos temos yra neišsemiamos. Todėl daugiau nei šešiasdešimt knygų išleidusį gamtos mylėtoją stebina, kai aplinkiniai klausia, kiek gi galima rašyti apie gamtą. „O kiek galima rašyti apie žmogų? Ar apie meilę? Vien paukščių pasaulyje yra apie 10 tūkst. rūšių. Vadinasi, yra mažiausiai 10 tūkst. meilės rūšių. O kur dar vis kita…“ – juokėsi žymiausias Lietuvoje ornitologas.

Pievoje ganė vabalėlius

Suvalkijoje, prie Kazlų Rūdos girios, vienkiemyje kartu su tėvais ir trimis vyresniais broliais augęs S.Paltanavičius tikino, kad jo vaikystės daugeliui būtų galima pavydėti. „Nemačiau jokių lopšelių-darželių, man buvo duota visiška laisvė. Tačiau ta laisvė buvo ne tokia, kokią dabar turi jaunimas. Mano kartos kaimo vaikai nuo mažens turėjo darbų, atsakomybių bei pareigų, ko šiandien jaunimas dažnai nebeturi. Dabar visi moka reikalauti, o pareigų neturi jokių“, – apie vaikystės dienas kalbėjo S.Paltanavičius. Pomėgį būti gamtoje, domėtis joje vykstančiais procesais jis jautė nuo pat mažų dienų, tarsi gyveno tik jam vienam suprantamame pasaulyje. „Ir dabar atsimenu, kaip guliu ant žolės ir su smilga ganau mažus, pievoje gyvenančius vabalėlius. Nosį prikišęs žiūriu, kaip jie atrodo. Galėjau taip gulėti ir gulėti, niekada nenusibosdavo. Vėliau ėmė kilti klausimai, kas tai yra, kokia čia rūšis ir pan. Turėjau tris vyresnius brolius, todėl anksti pradėjau skaityti ir ieškoti rūpimų atsakymų“, – prisiminimais dalijosi gamtininkas.

Už tai, kad leido jam domėtis patikusiais dalykais, Selemonas dėkingas ir savo tėvams, kurie, pasak jo, nors baigę tik po kelias klases buvo labai šviesūs ir geri žmonės. „Tėvai manęs nestabdė. O šiandien pabandyk pasakyti, kad domiesi paukščiais ir studijuosi ornitologiją! Iš karto paklaus: „O iš ko tu gyvensi?“ Šiandien tėvai vaikus tempia į įvairius būrelius, muzikos mokyklas, neleidžia jiems patiems pasirinkti. Manau, kad tėvai turėtų mokėti „skaityti“ savo vaikus, žinoti, į ką jie linkę, pažinti jų pomėgius“, – sakė S.Paltanavičius.

Supranta vienas kitą

Šiandien save Selemonas vadina labai laimingu žmogumi. Gamta su juo ir šalia jo yra kiekvieną dieną. Net žmona ir duktė yra biologės, kaip ir jis, todėl šeimoje visi gerai sutaria ir supranta vienas kitą. Tiesa, sūnus pasuko kitu – informatiko ir matematiko – keliu. Tačiau S.Paltanavičius įsitikinęs, kad kiekvienam reikia leisti eiti ten, kur jį veda smalsumas. „Kai buvau paauglys, daugelis kaimo vaikų ėjo iš proto dėl motociklų. Aš jo neturėjau, bet visai dėl to neišgyvenau. Man rūpėjo kiti dalykai: veisiau, turėjau balandinę, bandžiau kryžminti augalus ir t.t.“, – vėl į jaunas dienas mintimis grįžo žymus gamtininkas.

Būdamas vaikas S.Paltanavičius neturėjo su kuo dalintis mintimis apie jį dominančią gamtą, todėl dar septintoje klasėje ėmė rašyti pasakojimus, kurie vėliau tapo pirmąja jo knyga. „Rašyti man labai lengva. Gal dėl vietos, kurioje gimiau ir augau. Man šešiasdešimt metų ir jau esu parašęs panašų skaičių knygų. Nesu filologas, bet turiu gerą klausą, todėl ir kitus tenka pakonsultuoti dėl kirčiavimo ar pan.“, – apie dar vieną savo gebėjimą pasakojo Selemonas, pažįstamų, draugų ir šeimos narių dažniau vadinamas tiesiog Selemu. Jis prisipažino, kad visada buvo labiau linkęs į humanitarinius mokslus, todėl kai stojo mokytis į biologiją, didžiausią stresą laikydamas matematikos egzaminą.

„Pavyko, bet iki šiol nesuprantu, kaip išsprendžiau tuos uždavinius. Matyt, buvau labai susikoncentravęs, nes bijojau, kad neįstojus pakvies į sovietų kariuomenę, kuri man tuomet kėlė siaubą“, – pasakojo knygų vaikams apie gamtą rašytojas.

Reikliausi kritikai

Pasak S.Paltanavičius, rašyti vaikams nuo pat mažų dienų buvo jo svajonė. Gal todėl, kad iš patirties gerai žino, kaip svarbu nelikti abejingam vaikų smalsumui. „Kai pats buvau mokinys, išdrįsau parašyti laišką savo autoritetui, profesoriui Tadui Ivanauskui. Po kelių mėnesių gavau iš jo atsakymą ir siuntinį su knygomis. Gerai pamenu, kaip mane tai nudžiugino. O vos po kelių savaičių jis mirė. Nors buvo garbaus amžiaus ir tikrai turėjo, ką veikti, T.Ivanauskas rado laiko atsakyti jam parašiusiam vaikui, nueiti į paštą, išsiųsti siuntinį… Vėliau ir pats supratau, kaip svarbu dalytis savo žiniomis, azartu, meile gamtai. Galbūt ir mano pasakojimus išgirdęs koks vaikas pasuks biologo keliu. Galbūt kažkam tapsiu tuo stimulu“, – kalbėjo gamtininkas.

Selemonas ne tik rašo knygas vaikams, bet ir susitinka, bendrauja su jais mokyklose. Juk reikia žinoti, kuo vaikai gyvena, kuo domisi ir t.t. „Vaikai yra reikliausi kritikai, todėl būtina išmanyti auditoriją, kuriai rašai. Jie taip keičiasi! Dažnai sakau, kad vaikai sensta labai greitai: ketvirtokas nesupranta pirmoko, o septintokas jau nesusikalba su ketvirtoku. Net ir vieni metai jų gyvenime yra labai reikšmingi“, – pasakojo S.Paltanavičius.

Pamatai tik dalelę

Tiesa, ir pats gamtininkas toliau kasdien domisi, skaito, ieško informacijos jį dominančiomis temomis. „Paradoksas, bet tikra tiesa – kuo daugiau žinai, suvoki, kad žinai labai mažai. Dabar tiek informacijos, knygų, kokybiškų televizijos laidų apie gamtą, kad nebežinai, ko griebtis. Juk pusę savo gyvenimo tokių galimybių neturėjau. Pyragas milžiniškas, o atsikąsti gali tik mažus kąsnelius. Ypač tai jaučiu pavasarį, kai gamtoje vyksta toks didelis judėjimas, tiek visko daug, o spėji pamatyti tik mažą dalelę“, – juokėsi savo meile gamtai abejoti neleidžiantis vyras.

Nors Selemonas žinomas kaip garsus ornitologas, jį domina absoliučiai viskas. Kiekvieną kartą nuvažiavęs į gamtą jis dairosi plačiai atmerktomis akimis. Dažniausiai važiuoja vedamas nuojautos, konkrečiai nežinodamas savo maršruto. Ir beveik visada aptinka ką nors nauja. „Juk Lietuvoje yra apie 25 tūkst. vabzdžių, todėl dažnai jaučiu, kad matau kažką, kas dar nematyta. Juk kas gali žinoti tiek vabzdžių? Žaviausia, kad niekada nežinai, ką rasi, ką pamatysi“, – pasakojo biologas. Stebėti gamtos S.Paltanavičius visada važiuoja vienas. Sako, kad būti su gamta – labai intymu.

Trūksta nuoširdumo

Kalėdų gamtininkas laukia, tačiau pripažįsta, kad tikroji Kalėdų šventė jam būdavo vaikystėje. „Nors tais laikais sovietų buvo bandoma įdiegti, kad Kalėdos jokia šventė, tėvai mums nemelavo ir Kalėdas mūsų šeima visada švęsdavo. Tada tai nebuvo šventė, orientuota į dovanas. Jei po eglute rasdavai knygą, būdavo nuostabu. Skaudu, kad šiandien mes, lietuviai, visada buvę tvirti savo tikėjimuose ir nusistatymuose, pasukome tokia negarbinga linkme ir Kalėdas pavertėme komercine švente“, – apgailestavo S.Paltanavičius. Jo manymu, eglutę puošti dar lapkritį yra tarsi pasityčiojimas iš gražių ir senų lietuviškų tradicijų. Juk Naujų metų rugsėjį irgi nešvenčiame. Į paties Selemono namus eglutė atkeliauja likus 2–3 dienoms iki Kalėdų, o puošiama ji tik Kalėdų išvakarėse.

„Valstiečių laikraščio“ skaitytojams bene žymiausias šių dienų Lietuvos gamtininkas siūlo prisiminti, kaip Kalėdos švenčiamos iš tikrųjų ir būti savimi. „Juk pasauliui būsime įdomūs ir patrauklūs tik tada, kai būsime saviti“, – neabejojo S.Paltanavičius.