Redakcijos archyvo nuotr.

Pieno gamintojai ir pieno perdirbėjai seniai kritikuoja Pieno įstatymą ir ragina jį kuo skubiau atšaukti. Kelios dešimtys Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), kad šis išaiškintų, ar įstatymas nėra antikonstitucinis. Tačiau Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jį toliau lopo ir siūlo pataisas, kurios gali išstumti lietuviškus produktus iš prekybos tinklų ir atsigręžti prieš žemdirbius.

Daugiau žalos nei naudos

Pernai priimtas ŽŪM parengtas Pieno įstatymas ir jo pataisos jau spėjo pagarsėti kuriozais. Šiemet kovą parlamentarai skubos tvarka priėmė šio įstatymo pataisas, kuriomis buvo nustatytos minimalios pieno supirkimo kainos. Numatytos ir sankcijos, jei šio reikalavimo nebūtų laikomasi. Tačiau Seimo nariai greitai atsipeikėjo ir šį apribojimą atšaukė.

Pieno rinkos dalyviai sako, kad jiems šis įstatymas – lyg šuniui penkta koja. Pieno taryba, kurią sudaro pieno gamintojų, perdirbėjų ir valstybės bei mokslo institucijų ir įstaigų atstovai, dar šiemet kovą nubalsavo, kad geriausia išeitis – Pieno įstatymą iš viso atšaukti, nes jis sukelia daugiau rūpesčių nei duoda naudos. Rugsėjį Pieno taryboje buvo dar kartą sutarta, kad minėtas teisės aktas tėra kliuvinys. Jis tik apsunkina pieno gamintojų ir perdirbėjų bei supirkėjų bendravimą ir apkrauna papildoma biurokratine našta.

Prieštaringai vertinamas minėtas įstatymas galop atsidūrė KT, į kurį kreipėsi keturiasdešimties Seimo narių grupė ir paprašė išaiškinti, ar šis teisės aktas nėra antikonstitucinis. KT, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, priėmė šį kreipimąsi ir nagrinės įstatymo atitiktį Lietuvos Konstitucijai.

„Pieno įstatymas kritikuojamas, tačiau jo rengėjai lyg kurti. Ir Žemės ūkio rūmuose, ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijoje buvo išsakytos nuomonės, kad jo reikia atsisakyti. Kyla klausimas, kam šis teisės aktas reikalingas ir naudingas? Gal Žemės ūkio ministerijai ir jos vadovams, jei laikomasi jo įsikibus, bandoma taisyti ir įvesti papildomų apsunkinimų?“ – retoriškai klausė Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.

Biurokratinė našta

Vienos didžiausių Lietuvos perdirbimo įmonių „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa mano, kad Pieno įstatymą reikia ne lopyti, o panaikinti. „Nematau jokios šio įstatymo naudos, dėl jo atsiranda tik nereikalingo papildomo darbo ir papildomų sąnaudų. Pieno taryboje du kartus buvo nutarta, kad įstatymą reikėtų atšaukti, bet mūsų niekas neišgirdo“, – sakė Pieno tarybos pirmininkas D.Trumpa.

Anot jo, ŽŪM sukurpti teisiniai įpareigojimai ne tik apkrauna pieno perdirbėjus papildoma biurokratine našta, bet ir riboja vietos gamintojų konkurenciją. „Įstatymu bandoma sureguliuoti tai, kas kitose Vakarų šalyse palikta veikti rinkos sąlygomis. Pavyzdžiui, mes negalime laisvai derėtis su pieno žaliavos tiekėjais ir abipusiu sutarimus nustatyti bei keisti supirkimo kainą. Tiekėjai yra suskirstyti į grupes (pagal superkamo natūralaus pieno kiekį – red. past.), ir visiems, kurie priskirti tai grupei, reikia mokėti vienodą kainą. Bet juk vieni tiekėjai yra perspektyvūs, o kiti ne“, – aiškino D.Trumpa.

Verčia ženklinti

E.Simonio teigimu, minėtame įstatyme yra daug nuostatų, kurios nenaudingos vietos pieno perdirbėjams ir gamintojams, riboja konkurenciją. Štai Lietuvos pieno perdirbimo įmonės yra įpareigotos ant produktų nurodyti pieno kilmės šalį, o iš kitų valstybių gamintojų to nereikalaujama. Tokio ženklinimo nepalaiko ir ES institucijos.

E.Simonis: „Kyla klausimas, kam šis teisės aktas reikalingas ir naudingas?“ Redakcijos archyvo nuotr.

„Jei mūsų perdirbėjai taip ženklins pieno produktus, jie patirs papildomų išlaidų. Vadinasi, teks branginti produkciją arba mažinti žaliavos supirkimo kainas. Nukentės mūsų vartotojai arba žalio pieno gamintojai. Kam reikia sprausti į rėmus vietos perdirbėjus? Gal taip norima padėti konkurentams iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių? Mūsų produktų gamintojams sąlygas norima apsunkinti, o kitiems palengvinti?“ – daug klausimų įstatymo rengėjams turi Lietuvos pienininkų asociacijos vadovas.

Neleidžia rėmai

Be kita ko, įstatyme įtvirtintos nuostatos įpareigoja pieno pirkėjus pagrįsti, kodėl mažinamos pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos pieno supirkimo kainos, kai pienas piginamas daugiau nei 3 proc. Kainos mažinimo pagrįstumą turi įvertinti VšĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (RRA). Anot pienininkų, administracinis žalio pieno supirkimo kainos reguliavimas riboja rinkos subjektų galimybes derėtis dėl abipusiškai naudingų sąlygų, varžo sutarčių laisvę.

E.Simonis aiškino, kad kita nuostata – įpareigojimas apie besikeičiančias pieno supirkimo kainas pranešti prieš 30 dienų – dabar nenaudinga žemdirbiams. Reaguodami į pasaulinėje rinkoje augančias pieno produktų kainas, perdirbėjai daugiau moka ir už žalią pieną. Tačiau įstatymai neleidžia greitai reaguoti į rinkos pokyčius.

„Dabar pieno supirkimo kaina keliama kas dvi savaites, bet pagal įstatymą reikėtų laukti trisdešimt dienų. Tačiau perdirbėjai atsižvelgia į nelengvą žemdirbių padėtį“, – sakė „Pieno centro“ vadovas.

Siūlo riboti antkainius

ŽŪM bando tobulinti kritikuojamą įstatymą. Yra parengtos pataisos, kuriomis siūloma įteisinti 10 proc. antkainio ribas Lietuvoje parduodamiems būtiniausiems lietuviškiems pieno produktams. Taip esą siekiama pažaboti prekybininkus ir palaikyti žemdirbių pajamas. Tačiau perdirbėjai mano, kad bandymas reguliuoti mažmenines produktų kainas niekam nieko gero nežada. Anot jų, tai gali prilygti lietuviškų pieno gaminių mūsų parduotuvių lentynose mirties nuosprendžiui.

D.Trumpa: „Gyvenimas rodo, kad pieno supirkimo kainas veikia ne įstatymai, o pasaulinė rinka.“ 15min. nuotr.

D.Trumpos nuomone, siūlymas riboti pieno produktų antkainius yra gana pavojingas. Jei jis įsigaliotų, prekybos tinklai prarastų ekonominį suinteresuotumą pieno produktus pirkti iš vietos įmonių. „Jei prekybininkams bus surištos rankos dėl antkainių, jie rinksis latvišką, estišką, lenkišką ar kitokią produkciją. Nustatyti, kokios yra atvežtinės produkcijos įsigijimo kainos, mažai galimybių, todėl lietuviški pieno produktai gali iškristi iš vietos rinkos. Sunku sukontroliuoti kainų grandinę šalies viduje, ką jau kalbėti apie kitų valstybių gamintojus“, – samprotavo pašnekovas.

Anot „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininko, jei įstatymo pataisos smogs pieno perdirbėjams ir jie praras pajamas vietos rinkoje, nesidžiaugs ir žemdirbiai. „Gaudami mažiau pajamų perdirbėjai negalės daugiau mokėti už žaliavą. Taigi, pataisos tik pablogintų situaciją pieno sektoriuje. Gyvenimas rodo, kad pieno supirkimo kainas veikia ne įstatymai, o pasaulinė rinka. Todėl primesti apribojimai niekam nenaudingi“, – konstatavo D.Trumpa.

Pavalkai žemdirbiams

Vytautas Lekešys, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius

Pieno įstatymas nedavė jokios naudos žemdirbiams, kurie gamina ir perdirbėjams parduoda pieną. Priešingai – jis tarsi pavalkai, todėl reikėtų jį atšaukti. Tai padaryti galėtų įstatymo iniciatorė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, tačiau ji negirdi nei Lietuvos pieno gamintojų asociacijos, nei Pieno tarybos nuomonės.

Paradoksali atrodo šio įstatymo įgyvendinimo stebėsena. Ji pavesta RRA, kurioje, kaip sakė pati žemės ūkio ministrė, esą nėra nei specialistų, nei dirbančių žmonių. Tai kam tada patikėta įstatymo kontrolė?

Įstatymo rengėjai įtikinėja, kad jo labai reikia pieno gamintojams. Jeigu iš to būtų naudos, valdininkų įtikinėjimų nereikėtų. Kam reikalingas papildomas pirkėjų ir pardavėjų santykių ir atsiskaitymo tvarkos reguliavimas, jeigu pakanka Civilinio kodekso, pirkimo ir pardavimo sutarčių, Pieno supirkimo taisyklių?

Įstatyme yra nelogiškų nuostatų. Negali karvei įsakyti, kad ji kiekvieną dieną duotų vienodą kiekį pieno. Pavyzdžiui, 12 dienų žmogus pardavė po 100 l pieno, o dvi dienas – po 95 l. Sumažėjus primelžiamo pieno kiekiui, gamintojas patenka į kitą grupę ir gauna mažesnę kainą. Anksčiau taip nebūdavo, nes pieno supirkėjai ir perdirbėjai supranta, kad karvė nėra automatas. O valdininkams atrodo kitaip.

Minėtas įstatymas įnešė sumaišties, kiršina pieno gamintojus. Štai du kaimynai turi po 10 karvių, bet patenka į skirtingas pieno gamintojų grupes, nes skirtingai užtrūksta jų karvės ir keičiasi primelžiamo pieno kiekis. Tai natūralūs dalykai, nes karvės veršiuojasi. Žemdirbiai nesupranta tokios tvarkos, kai turint vienodai karvių už pieną mokama mokama skirtinga kaina.

ŽŪM vis taiso minėtą įstatymą, tačiau pataisos yra bevaisės. Kad ir kiek jį lopytų, esmė nesikeis. Dabar paruoštos pataisos dėl prekybos antkainių, kitų dalykų. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad įstatymas sureguliuotų kainas ir antkainius. Pieno įstatymas darosi panašus į naująjį Darbo kodeksą, kurį kritikuoja visa Lietuva.

Eglė Želmenytė