Scanpix nuotr.

Žemės ūkio ministerijoje prasisuko pirmasis keturias dienas trukęs ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijos kūrimo ratas. Nuo pat pradžių išlindo sena lietuviška bėda: pieno rinkos dalyviai labiau linkę pirštu rodyti į kitus, nei kalbėti apie savo problemas. Netyla ir skeptikų balsai, kad strategiją imta kurti gerokai per vėlai.

Praranda lyderystę

Rengiama pieno sektoriaus plėtros iki 2030 metų strategija turėtų apibrėžti pieno sektoriaus kryptis ir rasti socialinį susitarimą tarp visų suinteresuotų dalyvių – gamintojų, perdirbėjų, valstybės ir mokslo institucijų atstovų. Todėl darbas verda keliose grupėse.

Visi pieno rinkos dalyviai pabrėžia, kad Lietuvoje stinga vieningumo ir sutarimo. Ne vienam pieno gamintojui kyla klausimas, ar ne per vėlu kurti pieno sektoriaus plėtros strategiją, kai jis, pasak žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, lyg „Titanikas“ grimzta į dugną? Tačiau ir skeptikai sutinka, kad reikėtų vadovautis posakiu: „Geriau vėliau, negu niekada“.

Mūsų šalis nuo seno garsėjo kaip pienininkystės kraštas. Ir dabar Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, yra perdirbama daugiausia pieno. Tačiau nuosmukių ir pakilimų siūbuojamame pieno sektoriuje stebimos prastos tendencijos.

Nuo 2005 metų Lietuva regione labiausiai sumažino gyvulių skaičių – beveik trečdaliu (32 proc.), o pieno gamybą padidino tik 16 proc. Kaimynai latviai pieno gamybą padidino net 62 proc., o gyvulių sumažino tik 17 proc.

Kita kaimynė – Lenkija – agresyviai skverbiasi ne tik į mūsų pieno žaliavos, mažmeninės prekybos rinką. Lenkai net iš Žemaitijos išsiveža gyvulius į savo ūkius. Jeigu situacija nesikeis, apie mūsų pienininkų lyderystę regione gali likti tik geri prisiminimai.

„Kyla labai svarbus klausimas: Lietuva – regiono lyderė ar Lenkijos provincija? Lenkai savo laiku sutarė dėl strategijos, padidino gamybos pajėgumą ir sustiprino pozicijas. Ar mes norime tapti sėkmingai pienininkystės sektorių plėtojančios kaimynės satelite, ar vis dėlto mes turėsime savo nepriklausomą strategiją?“ – visus sektoriaus dalyvius, taip pat ir valdininkus bei mokslo atstovus suremti pečius ragina kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.

Pirštu rodo į kitus

Žemės ūkio viceministras Saulius Savickis sakė, kad strategijos buvo kuriamos ir anksčiau, tačiau jos nesuteikė gero stimulo sėkmingam pienininkystės sektoriaus augimui. Kuo ypatinga dabar rengiama pieno sektoriaus plėtros strategija?

Anot žemės ūkio viceministro, pirmiausia ji kuriama kitu principu – „iš apačios į viršų“. Visi sektoriaus dalyviai yra suskirstyti į 4 grupes: ūkininkai, kurie pieną tiekia supirkimo punktams (jų yra apie 20 tūkst.), pieno šaldymo įrangą turintys gamintojai (apie 1 600), tarpininkai arba, tiksliau tariant, pieną superkantys kooperatyvai, bendrovės bei įmonės (50) ir pieno perdirbėjai. Su visų grupių dalyviais diskusijas veda viešąjį konkursą laimėję moderatoriai.

Kodėl nesuformuota penkta – valdininkų grupė? Juk įvairių kontroliuojančių institucijų atstovai galėtų perkratyti teisės aktus ir sumažinti ne visada adekvačių suvaržymų, reikalavimų naštą. S.Savickis tikino, kad valstybininkai aktyviai dalyvauja visų grupių darbe.

„Išryškėjo lietuviški bruožai – kiekviena grupė geriausiai žino, ką turi daryti kiti. Mažieji pirštu rodo į stambiuosius ir perdirbėjus, šie – į pieno gamintojus ir pan. Todėl vadovaujamasi taisykle – kiekvienos grupės dalyviai išsako tik savo problemas. Po pirmojo proto šturmo grupės turės išskirti po dvi pagrindines problemų kryptis“, – pirmaisiais strategijos kūrimo įspūdžiais pasidalijo žemės ūkio viceministras.

Smulkieji gamintojai bene labiausiai skundėsi dėl socialinio teisingumo stokos, nes dideliems ūkiams už pieną mokama daugiau vien dėl to, kad jie tiekia didesnį kiekį žaliavos. Stambesni gamintojai kėlė ūkių perimamumo, žemės įsigijimo, prastos kaimo infrastruktūros ir kitas bėdas. Perdirbėjai susirūpinę, kad stinga žaliavos.

Skaudi diskriminacija

Nedidelių ūkių savininkai viliasi, kad jiems liks vietos po saule, nors viltys jų netvirtos. „Tikimės, kad kuriamoje strategijoje bus ir stambiems, ir smulkiems, ir moderniems, ir mažiau moderniems ūkiams numatyta reali vieta rinkoje. Ir labai svarbu, kad tai būtų ne tik žodinė deklaracija“, – apie pagrindinį pieno ūkio strategijos lūkestį kalbėjo nedidelio ūkio savininkė, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentė Viktorija Švedienė.

Anot pieno gamintojos, mažuosius bene labiausiai į neviltį veda kainų žirklės: „Kai kaina nustatoma ne už pieno kokybę, o už primelžtą kiekį, prasideda užprogramuota diskriminacija. Juk grūdų, cukrinių runkelių augintojai, kitaip nei pieno gamintojai, neskirstomi į kategorijas pagal pristatomą produkcijos kiekį.“

Smulkieji pieno gamintojai dar ilgai atsimins įvestą pieno transportavimo atstumą ribojantį draudimą, kuris labiausiai smogė kooperatyvams. Atsivežti žaliavos iš gamintojo leidžiama tik 15 km spinduliu nuo pieno supirkimo punkto. Po tokių suvaržymų daugybės smulkiųjų ūkininkų, kuriuos maitino ir rengė pajamos iš pieno, nebeliko. Tačiau tai niekam nė motais.

V. Švedienė žemės ūkio viceministrui S. Savickiui aiškina, kaip galima būtų padėti smulkiesiems pieno gamintojams.

V. Švedienė žemės ūkio viceministrui S. Savickiui aiškina, kaip galima būtų padėti smulkiesiems pieno gamintojams. Red. nuotr.

Lietuvoje būta precedentų, kai vietos valdžia ieškojo galimybių padėti išgyventi smulkiesiems ūkininkams. V.Švedienė prisiminė buvusio Raseinių rajono mero Jono Elzbergo iniciatyvą, kai savivaldybės komunalines paslaugas teikiančiai įmonei buvo nupirkta pašarų gamybos technika, cukrinių runkelių sėjamoji. Tokios paslaugos žemdirbiams buvo labai reikalingos, tačiau pasikeitus merui jų nebeliko.

„Buvo sugalvota įvairių kliūčių, kad ši paslauga nebūtų teikiama, atsirado teisės aktų, draudžiančių tokią veiklą. Rezultatas aiškus: ūkininkai liko be paslaugų, savivaldybė – be pinigų, o komunalininkai dirba trys dienas per savaitę, nes neturi darbo“, – „lietuviškos tvarkos“ pavyzdį pateikė ūkininkė. Ji vylėsi, kad kuriant dabartinę pieno sektoriaus plėtros strategiją bus plačiau pasižiūrėta į kaimą ir jame dar gyvuojančius smulkiuosius ūkininkus.

Velkasi senas šleifas

Akivaizdu, kad pieno sektoriaus plėtros strategiją bus nelengva kurti, nes velkasi senų problemų šleifas. Jų neišsprendus, strategija gali būti mažai veiksni. Kietas riešutėlis – oligopolinė pieno perdirbimo pramonė. Penkios stambios pieno perdirbimo įmonės perdirba didžiąją dalį viso šalies žaliavinio pieno. Tokia padėtis pieno perdirbimo rinkoje tiesiogiai siejama su mažu mūsų pieno ūkių pelningumu.

Kadangi valstybė leido susidaryti tokiai padėčiai ir ją ramiai toleruoja, pieno gamintojams, ypač smulkiesiems, daug sudėtingiau išlikti rinkoje. Vienintelė išeitis jiems – kooperacija ir siekis ne tik surinkti didesnį kiekį žaliavos ir ją parduoti, bet ir užsiimti perdirbimu. Didesnės kooperatinio perdirbimo apimtys drausmintų didžiuosius pieno perdirbėjus.

„Atsitiktinumas ar ne, bet, kooperatyvui „Pienas LT“ pradėjus gamybą, stambiesiems pieno gamintojams mokama vidutinė kaina už žaliavą peršoko Europos Sąjungos vidurkį. Iki tol to nebuvo. Vadinasi, atsiradusi alternatyva stambiesiems pieno perdirbėjams yra reikšminga ir naudinga žaliavos gamintojams“, – pabrėžė N.Narauskas.

Kooperacija naudinga ūkininkams, tačiau Lietuvoje yra tik 35–37 proc. kooperuoto pieno. Lenkijoje kooperuotas pienas sudaro apie 75 proc., Danijoje, Airijoje – net 95 proc. viso šalyje pagaminamo žaliavinio pieno.

„Dėl negebėjimo kooperuotis gamintojai kasmet negauna mažiausiai 15 mln. eurų pajamų. Tiek susidarytų, jeigu visas žaliavinis pienas būtų parduotas centu už kilogramą brangiau. Už tokią sumą galima būtų daug ką nuveikti, tačiau šie pinigai atitenka kitoms grandims“, – apgailestavo kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.

Komentarai

Valdininkų kliūtys

Jonas sviderskis

Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Gerai, kad rengiama pieno sektoriaus plėtros strategija, išklausomos visos pusės, gryninamos problemos. Tačiau bet kokia sukurta strategija bus nieko verta, jeigu valdžia priiminės žemdirbiams nepalankius įstatymus. Štai ir dabar Seime laužomos ietys dėl vadinamojo žemės įsigijimo saugiklių įstatymo. Norima atmesti siūlymą susieti nuosavybės teise turimos žemės kiekį su laikomais gyvuliais, nors tai galėtų paskatinti gyvulininkystės ūkių plėtrą.

Investuoti į šią sritį nesiryžtama ir dėl aplinkosauginių suvaržymų, užklumpančių netikėtų mokesčių, pavyzdžiui, ūkyje naudojamo požeminio vandens apmokestinimo. Ankstesnei Vyriausybei siūlėme patvirtinti tipinius fermų projektus, kad aplinkos sergėtojai nepersekiotų žemdirbių. Juk norint šiandien pastatyti didesnę ar mažesnę fermą, tenka 2,5–3 metus eiti kryžiaus kelius. Ir dar nežinia, ar projektas bus palaimintas, nes aplinkosaugininkai gali sugalvoti, kad gyvulių ferma sukelia vizualinę taršą. Sunku būtų patikėti, bet yra buvę tokių atvejų, kai pieno gamintojas problemų turėjo dėl fermos stogo spalvos! Taigi, žemdirbiai persekiojami, o kaltų nėra.

Stinga paramos

J.Kuzminskas

Jonas Kuzminskas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas

Kai sumažėjo pieno, pradėjome kurti strategiją. Ją turėjome sudėlioti dar prieš du dešimtmečius. Bet geriau vėliau, negu niekada. Dabar darbas vyksta grupėse, išsakomos problemos. Paskui bandysime „suklijuoti“ visų grupių pagrindinius rūpesčius ir jų sprendimo būdus.

Manau, strategija bus parengta, tačiau svarbu suvokti, kad ji ne šiaip sau kuriama – strategiją reikės įgyvendinti. Ir tam, žinoma, reikia lėšų. Kai senka šio laikotarpio paramos pinigai, bus sunku ką nors nuveikti. Šis darbas smarkiai pavėluotas.

Iki šiol buvo stichiškai investuojama. Vieni sako, kad reikėjo remti stambiuosius ūkius, kaip tai darė latviai. Kiti siūlė stiprinti smulkiuosius, kad jie paaugtų iki vidutinių šeimos ūkių, kurie, mano manymu, yra tvariausi. Laikas parodys, kas buvo teisus.