"Bagažinėje įrengtame narve telpa keli nedideli šuniukai", - teigė V. Avtuška. (P. Lileikio nuotr.)

Spalio pradžioje minėsime Gyvūnų globos dieną. Šia proga pravartu apmąstyti, ar meilė keturkojams ir noras net automobilyje juos laikyti arčiau savęs netampa grėsme pačių globotinių ir aplinkinių saugumui.  

Kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad vairuotojas privalo užtikrinti, jog vežami gyvūnai netrukdytų vairuoti, nesusižalotų ir nesužeistų automobilyje esančių eismo dalyvių, jeigu jis būtų staigiai stabdomas. Įdomiausia, kad šie sausi įstatymo postulatai visiškai priimtini patiems keturkojams. Pasak specialistų, pripratinti prie tvarkos augintiniai automobilyje jaučiasi netgi komfortiškiau negu vežami bet kaip.

Lemia įpročiai

„Vežamas gyvūnas kur kas geriau jaučiasi ir mažiau jaudinasi būdamas jam skirtoje patalpoje. Prie jos gyvūnas turi būti pratinamas nuo mažens. Jeigu šuo jau ūgtelėjęs, prie transportavimo įrangos – diržų ar narvelio – jis turi būti jaukinamas iš anksto, ne tik kelionės metu“, – teigė kinologas dresuotojas Viktoras Avtuška.

Jis pasakojo vis dar dažnai išvystantis prie vairo damą su „jorkiuku“ ant kelių. Nors ji pati būna prisisegusi saugos diržais, apie augintinio saugumą, matyt, nepagalvoja. Pasak kinologo, iš prigimties blogų, nedrausmingų gyvūnų nebūna. Tokius juos padaro šeimininkai. „Viską lemia suformuoti įpročiai. Jeigu šuo nuo mažens vežiojamas automobiliu tvarkingai prisegtas specialiais diržais, jis net nebando ropštis ant šeimininko, šokinėti nuo vienos sėdynės ant kitos. Kitaip iki avarijos vienas žingsnis“, – aiškino V.Avtuška.

Nepritvirtinti specialiomis priemonėmis gyvūnai gali susižaloti krisdami ar būti sužaloti išsiskleidus oro pagalvėms. Be to, įvykus net nedidelei avarijai ypač pavojinga atidaryti automobilio dureles, kad sprukdamas išgąsdintas gyvūnas nesukeltų kito eismo įvykio ir pats į jį nepakliūtų.

Įpratinti automobilyje važiuoti savo vietoje augintiniai noriai leidžiasi į keliones. (P. Lileikio nuotr.)

Triuškinantys smūgiai

Pasak Kelių policijos tarnybos vyriausiosiojo tyrėjo Ryčio Vosyliaus, tyrimais nustatyta, kad 65 km/val. greičiu važiuojančiam automobiliui susidūrus su kliūtimi jame vežamas saugos priemonėmis nepritvirtintas 11 kg gyvūnas gali smūgiuoti maždaug 450 kg, o 27 kg – apie 1300 kg jėga. Toks smūgis gali turėti tragiškas pasekmes ne tik augintiniui, bet ir automobilio salone esantiems keleiviams.

„Tyrėjų duomenimis, apie 25 proc. avarijų kyla atitraukus vairuotojų dėmesį nuo kelio. Todėl kelionės metu gyvūnai negali nevaržomai judėti automobilio salone, sėdėti ant priekinės sėdynės ar vairuotojui ant kelių“, – priminė R.Vosylius.

Didesnius šunis automobilyje reikėtų prisegti specialiomis petnešomis bei saugos diržais ir vežti ant galinės sėdynės ar universalo bagažinėje, atskirtoje nuo salono grotelėmis arba tinkleliu, dar geriau – specialiai bagažinėje gyvūnui vežti įrengtame narve. Mažesnį gyvūną saugiausia gabenti narvelyje. Jį automobilyje reikėtų pritvirtinti taip, kad nejudėtų (pvz., saugos diržais) arba bent jau pastatyti ant grindų greta priekinės keleivio sėdynės.

Automobilio salone vežami šunys prisegami specialiais diržais. ( P. Lileikio nuotr.)

Rinktis apgalvotai

Galvoti, kaip gabens augintinį, vairuotojas turi net rinkdamasis automobilį. „Aš pirmenybę teikiu vienatūriams. Jų bagažinėje daugiau erdvės ir galimybių įrengti specialius narvus. Tokiuose automobiliuose gali būti gabenami net keli mažesni šunys. Tai labai patogu“, – dalijosi patirtimi V.Avtuška.

Anot kinologo, regint pro langą snukį iškišusį šunį galima drąsiai teigti, jog tai potencialus veterinaro klientas. Tokia šuns sėdėsena geriausiu atveju gali baigtis ausų uždegimu, o blogiausiu – lekiančių akmenukų, kuriuos į orą gali pakelti priešpriešais atvažiuojantys automobiliai, išmušta akimi. „Jeigu akmenukas suskaldo stiklą, tai ko tikėtis, jam pataikius į akį? – retoriškai klausė V.Avtuška.

Pirmą kartą įsodinus keturkojį į automobilį reikėtų leisti jame apsiprasti. Netgi iš anksto vertėtų jaukinti gyvūną, automobilyje jį pašerti. Kai šuo gerai jaučiasi, nerodo kokių nors nerimo požymių, tuomet su juo galima leistis į tolesnes keliones. Įpratintas prie kelionės augintinis pats bėgs prie automobilio. Jis žino, kad kelionės tikslas dažniausiai susijęs su malonumais – galimybe pabėgioti gamtoje, pasimaudyti ežere ir pan. „Jeigu šuo visaip vengia lipti į automobilį, tai gali būti susiję su auklėjimo spragomis“, – tvirtino V.Avtuška.

 Tartis su veterinaru

Kinologo teigimu, dažniausia šunys vemia vežami mieste. Greitkelyje taip nutinka retai. Jeigu šuo neįpratęs, prieš vežant nereikėtų jo stipriai šerti.

Pykinimui nesiliaujant būtina pasitarti su veterinarijos gydytoju. Be veiksmingų preparatų, slopinančiu blogą savijautą, keturkojui galima duoti ir raminamųjų vaistų. Ypač jeigu jis labai jaudinasi ir isteriškai elgiasi sodinamas į automobilį“, – sakė V.Avtuška.

Sertifikavimas nėra privalomas

Anot retriverių veislyno vadovės Linos Gabartienės, ne visos mūsų parduotuvėse siūlomos gyvūnų saugos priemonės gerai atlieka savo funkciją. Kol kas gamintojai neprivalo sertifikuoti keturkojams skirtos įrangos. Naujausių saugos testų duomenimis, saugiausios yra trijų taškų tvirtinimo priemonės (petnešos su diržais): iš abiejų pusių pritvirtinama sėdinčio šuns apatinė kūno dalis, o per nugarą gyvūnas prisegamas dar vienu diržu. Taip prisegtas augintinis išvengs rimtesnių sužalojimų automobiliui staigiai stabdant ar susidūrus su kliūtimi.

„Renkantis kelioninį narvelį reiktų atidžiai patikrinti, ar jis tvirtas. Be to, narvelis turėtų būti pakankamo dydžio, kad gyvūnas jame jaustųsi patogiai, bet jokiu būdu ne per didelis“, – priminė L.Gabartienė..