P. Lileikio nuotr.

Afrikinis kiaulių maras (AKM) plečia savo valdas, todėl anksčiau ar vėliau buferinių zonų smulkiesiems augintojams riestauodeges teks skersti. Valstybė siūlo rinktis alternatyvą – auginti kitus gyvūnus ar pereiti į augalininkystę. 

Neskuba imtis alternatyvų

Trakų r. sav. Žemės ūkio administravimo skyriaus vedėjas Arūnas Dzigas teigė, kad dėl AKM pavojaus jų rajone kriuksės išpjautos laiku. „Tai buvo pats teisingiausias sprendimas, todėl mūsų krašte išvengta komplikacijų, – sakė jis. – Kiti rajonai užsižaidė, nes didžiausia veterinarijos specialistų klaida – atidėti kiaulių išnaikinimo terminą. Tokiu atveju židiniai masiškai plinta. Delsti labai pavojinga.“

A.Dzigas pripažino, kad žmonės neskuba naudotis kitomis alternatyvomis ir nesiveržia auginti kitų gyvūnų, pavyzdžiui, avių ar triušių. Daugeliui tai nepriimtina dėl gilių gyvenimo ir ūkininkavimo tradicijų. Trakų rajone parama, suteikiama siekiant vietoj kiaulių įsigyti kitų gyvulių, pasinaudojo apie penkiolika ūkininkų. Dauguma jų pirko pieninius galvijus, tik vienas nusisprendė auginti paukščius.

Panaši padėtis vyrauja ir kituose rajonuose. Kiaulių atsisakyti priversti smulkieji ūkininkai alternatyvų rinktis nepuola. Kai kurie laukia, kol neprašytas svečias maras pasitrauks iš šiuo metu buferinių teritorijų, tačiau dauguma nebeplanuoja ateityje auginti jokio naminio gyvūno. Kaimo gyventojai, savanoriškai atsisakę ar priversti atsisakyti kiaulių, kitų gyvulių auginti nesiima dėl labai paprastos priežasties – kriuksei užauginti nereikia nei ganyklos, nei specialių brangių pašarų.

Kiauliena – populiariausia mėsa Lietuvoje, o, tarkim, aviena mūsų tautiečių nėra labai mėgstama. Be to, avių bandas laikyti sudėtinga dėl besikėsinančių į jas vilkų, triušius puola užkrečiamosios ligos, o paukščiai taip pat nėra panacėja, juk daugelio atmintyje išlikęs paukščių maras, sukėlęs nemažai rūpesčių.

Kiaulės niekas neatstos?

Alytaus r. Raubonių km. vnk. įsikūrusio Romo Petravičiaus kieme stebina naminių paukščių įvairovė. Kolekcionuoti sparnuočius dzūkas pradėjo daugiau nei prieš dešimt metų. „Valstiečių laikraščiui“ vyras atskleidė jų auginimo ypatumus. Pasak R.Petravičiaus, kiekvieną vakarą paukščiai turi sueiti į kiekvienai rūšiai skirtus atskirus namelius. Palaidų laikyti jų negalima, nes aplink šmirinėja lapės, nešeriami kaimiečių šunys. Dzūko numylėtinės – cholmogorų veislės žąsys, kurios garsėja dydžiu ir ilgaamžiškumu. Jos sveria apie 14 kg, o veistis gali ir sulaukusios 17 metų. Tačiau veisti cholmogorų žąsis gali ne kiekvienas, nes išperinti žąsiukus labai sunku. Paklaustas, ar laikyti paukščius pelninga, R.Petravičius nusijuokė. „Išlaidų daugiau nei pelno. Man tai laisvalaikio pomėgis“, – teigė kolekcininkas, valgantis savo paukštieną ir į valias turintis kiaušinių.

Auginti veislinius paukščius nelengva. Svarbu, kad jų imunitetas būtų stiprus. „Lietuviai įpratę valgyti kiaulieną, mėgsta užkrimsti lašinukų, – aiškino vyras. – Paukštieną valgome gerokai rečiau, ją sunku realizuoti, kiek daugiau jos nuperkama tik per didžiąsias metų šventes. Taigi, jei pradėsime vienu metu vietoj kiaulių auginti kalakutus, žąsis ar antis, naudos nebus.“

R.Petravičius įsitikinęs, kad žąsis kiaulės neatstos. „Pats laikiau porą paršiukų ir galiu pasakyti, kad man tų obuolinių riestauodegių, kurių mėsa labai gardi, trūksta. Kalakutiena ar žąsiena skani mėsa, bet pavalgai jos kartą per savaitę – ir užtenka. Lygiai taip pat aviena – kiekgi gali jos valgyti? – retoriškai klausė jis. – Žinoma, galima nusipirkti atvežtinės tokios mėsos, niekas badu nemirs. Kita vertus, kaimai baigia išnykti, greitai niekas nebeaugins gyvulių. Monstrai Karbauskiai, Uspaskichai paims paskutinius žemės plotus, ir liks tik gražūs plyni laukai, kaip jau yra Vokietijoje“.

Lepūs triušiai

Prieš keletą metų Utenos r. Saldutiškio sen. gyvenantis Ramūnas Lamauskas susidomėjo triušių auginimu. Šiandien jis apie šią veiklą gali papasakoti itin išsamiai: kaip auginti mišrūnus bei grynaveislius, kokie sunkumai laukia nusprendusiųjų tuo užsiimti. R.Lamausko ūkyje dabar vyrauja grynaveisliai triušiai, jie pristatomi parodose, tačiau į skrandį nepatenka.

Anot pašnekovo, auginti mišrūnus ir grynaveislius – skirtingi dalykai. Parodoms ruošiamiems triušiams nepakanka vien šieno ir vandens, jiems duodama miežių, kviečių, avižų, o vasarą šienas keičiamas pavytinta žole. Darbo reikia įdėti daug. Nemažai laiko užima vakcinacija. Jei laiku nepaskiepysi, gali netekti visos bandos. Grynaveislės patelės rujoja rečiau, kartais tenka laukti du tris mėnesius.

Ramūnas neslėpė, kad triušis negali pakeisti kiaulės. Pastaroji yra nacionalinis lietuvių gyvulys. „Žinoma, išgyvenimas išgyvenimui nelygu, galima ir duona su vandeniu misti, – sakė jis. – Tačiau, kad ir kaip būtų, ūkininkas turi būti pavalgęs kiaulienos. Mūsų šeimoje ši mėsa taip pat populiariausia. Geriausia, žinoma, jei gyvulys užsiaugintas pačių.“

Pasak pašnekovo, pradėti auginti triušius nėra labai brangu – nusipirkai kelias pateles, patinėlį ir pradedi. Svarbiausia du kartus per metus ilgaausius paskiepyti nuo visų ligų, priešingu atveju nuostolių neišvengsi. Taip yra nutikę ir R.Lamauskui: pirmaisiais metais keletą vertingų egzempliorių pasiglemžė miksomatozė, klastinga liga, galinti sunaikinti visus augintinius.

Ramūnas pasakojo, kad dabar savo ūkyje nuo veisimo labiau krypsta į pramogas – čia atvyksta ekskursijos, rengiamos mokamos konsultacijos.

Nutrijos – nepelningos

Sovietiniais metais klestėjęs nutrijų auginimo verslas šiomis dienomis nepopuliarus. Mados keičiasi, ir šių graužikų kailių šiandien niekam nebereikia. Tačiau nutrijų mėsą neretas gurmanas vadina delikatesu.

Šiuos žvėrelius auginantis vilnietis menininkas Tadas Vėbra neslėpė, kad nutrijų auginti neapsimoka. „Tarkim, jų mėsą parduodu už tokią pat kainą kaip kaimišką vištą, tačiau auga šie padarėliai daug lėčiau nei vištos, beveik metus tenka laukti, kol pasiekia reikiamą svorį. Per tą laiką vištų gali užauginti bent tris partijas. Auginame dėl savęs. Neseniai nusipirkau iš Čekijos atvežtą raudonąją nutriją – už ją sumokėjau apie 40 eurų“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak T.Vėbros, paprastų jauniklių nutrijų galima nusipirkti už 10 eurų. Pardavėjų taip pat pakanka. „Kadaise vertingi kailiukai visai prarado vertę, nes juos išdirbti atsieina kone brangiau nei kainuoja pats kailis, todėl dabar juos tiesiog išmetame, – sakė nutrijų augintojas. – Taigi nutrija jokiu būdu negalėtų pakeisti kiaulės.“

Avys ir ožkos?

Klaipėdos rajone mėsines ožkas ir avis auginantis Remigijus Urbys vienintelis iš kalbintų pašnekovų pripažino, kad alternatyvų riestauodegėms galima rasti. „Dėmesio vertos yra ožkos ir avys, – sakė jis. – Tiesa, reikia turėti galvoje vieną dalyką – kai paskerdžiame kiaulę, maistui sueina visas bekonas, o kai papjauname ožką ar avį, skerdienos lieka pusė. Tačiau auginant kiaules reikia įdėti daug darbo, virti jovalus, o auginti avis arba ožkas paprasčiau.“

Pasak R.Urbio, avys ir ožkos vaikšto kartu bandomis, draugiškai sutaria. Tiesa, nederlingoms žemėms labiau tinka ožkos, nes jos minta šakelėmis. „Iš pieninių ožkų mėsos gaunama mažiau nei iš mėsinių – pasakojo ožkų ir avių šeimininkas. – Žinoma, lyginant kiaules ir ožkas, skiriasi pradinės sąnaudos. Paršiukas kainuoja apie 60 eurų, ožkiukas – apie 150.“

Tiems, kurie nori įsigyti ožką neturėdami tikslo užsiimti veislininkyste, Remigijus patarė pirkti veislinį mėsinį ožį reproduktorių ir paprastą vietinę ožką – bus ir mėsos, ir pieno. Ožka duos pieno, prieauglis bus mėsai, o mišrūnų mėsa kokybiškesnė. Augintojas nelabai supranta, kodėl pirkėjai dažniausiai pageidauja veislinės ožkytės, kurią vėliau kergs su paprastu ožiu. Pagrindinis ožkų maistas – natūraliai auganti žolė ir šienas. Papildomai ūkininkas joms perka traiškytų avižų, žirnių, miltų, sėlenų. Skaičiuojama, kad penkioms ožkoms reikia hektaro žemės. Kadangi R.Urbio valdose ji nederlinga, vyras joms skiria daugiau ploto.

Ožkavedė gali būti kergiama sulaukusi metų. Per metus ji ožkuojasi vieną kartą, atsiveda nuo vieno iki trijų jauniklių. Remigijus jau įsitikino, kad geriausiai auga vienas jauniklis.

Pasak jo, avims reikia geresnės žolės nei ožkoms. Tarkim, ožkai dobilai netinka, o avys juos mielai rupšnoja. „Mano patirtis rodo, kad apsimoka auginti ir ožkas, ir avis, tik kiekvienas turi pasirinkti, kam jam labiau patinka, – savo nuomonę išsakė R.Urbys. – Kalbant apie kiaules – iš savo patirties galiu pasakyti, kad norint išauginti bekoną reikia įdėti daug pastangų, duoti grūdų, virti jovalo, pilti pieno. Mėsa gal ir skanesnė, tačiau ir rūpesčių daugiau. Avims ir ožkoms užtenka šieno ir grūdų, joms tinka ir avižos, pagaliau gali grūdų ir neduoti.“

Pasak R.Urbio, avienos rinka šiuo metu perpildyta, todėl reikėtų galvoti apie eksportą į užsienį arba auginti tik sau.

Specialistai pritaria

Kad ir kaip būtų, siūlymas nedideliame ūkyje kiaules keisti ožkomis ir avimis turi logikos. Aviena ypač vertinama dietologų. Paklausiausia neriebi 5–8 mėnesių amžiaus ėriukų mėsa. Ji geresnio skonio, turi daugiau nepakeičiamųjų aminorūgščių.

Aviena – puikus dietinis produktas. Mitybos specialistai tvirtina, kad žmonės, valgantys daug avienos, rečiau serga ateroskleroze ir ilgiau gyvena, nes avienos riebaluose nedaug cholesterolio.

Ožkų pienas taip ypač vertinamas. Kitaip nei karvių, ožkų piene pagrindinio pieno baltymo kazeino sudėtyje yra mažiau α kazeino ir daugiau β kazeino, kuris vyrauja ir motinos piene. Be to, ožkų pieno baltymų dalelės yra mažesnės, todėl, palyginti su karvių pienu, ožkų pienas lengviau virškinamas.

Ožkų pieno rekomenduojama duoti mažyliams, nes jis turi antialerginio fermento, o senoliai jį mėgo dėl didelio kalcio kiekio. Ožkos geriau perdirba pašarų karotiną į vitaminą A, kurio jų piene yra 2–3 kartus daugiau negu karvių piene. Todėl ožkų pienas būtinas naujagimiams, nes jų skydliaukė nevisiškai išsivysčiusi ir jie sunkiau pasisavina karotiną.

Atrastume ir daugiau naudingų ožkų pieno savybių. Iš šių gyvulių pieno gaminamas sūris, sviestas, jogurtas ir kiti produktai. Lietuvoje iš ožkų pieno daugiausia gaminami įvairių rūšių sūriai.

Ūkinė nauda

Rita Samalionienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

Iš avių ir ožkų gaunama įvairi produkcija – mėsa, pienas, vilna, kailiai. Avių ir ožkų veislių yra labai daug. Jų pasirinkimą bet kokiu atveju lems laikytojo apsisprendimas gaminti vienokią ar kitokią produkciją.

Lietuvai tapus ES dalimi, veislinių gyvulių įsigijimo galimybių padaugėjo, tačiau renkantis veisles visada pravartu pasidomėti jų ypatumais bei prisitaikymo prie mūsų šalies klimato sąlygų galimybėmis. Svarbu ir tai, kad Lietuva pagal Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos Sausumos gyvūnų sveikatos kodeksą pripažinta laisva nuo smulkiųjų atrajotojų (avių ir ožkų) maro. Tai suteikia galimybę mūsų šalies ūkininkams, užsiimantiems arba planuojantiems užsiimti avininkyste ar ožkininkyste, ieškoti rinkų savo ūkyje pagamintai produkcijai ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir trečiosiose šalyse.

Mūsų krašte populiariausia auginti ožkas pienui, apie kurio dietines ir net gydomąsias savybes prirašyta nemažai straipsnių. Naudingi ir mėgstami ožkų pieno produktai. Šių gyvulių pieną galima perdirbti į sūrį, sviestą, jogurtą ir kitus produktus. Lietuvoje iš ožkų pieno daugiausia gaminami įvairių rūšių sūriai.

Dažniausiai mūsų šalyje sutinkamos ožkų veislės – Lietuvos vietinės, Zaaneno, čekų ir vokiečių baltosios. Ožkų pieno sudėtis labai skiriasi. Tai priklauso nuo veislės, laktacijos, šėrimo, melžimo laiko, klimato sąlygų. Pieno riebalai ožkų piene svyruoja nuo 2,7 proc. iki 4,3 proc., o baltymai – nuo 2,7 proc. iki 4,2 proc. Riebumo vidurkis sudaro 3,42 proc., o baltymų – 3,22 proc. Statistiniai duomenys rodo, kad ožkų pienas sudaro apie 2 proc. viso pasaulio pieno. Kadangi ožkų pieno nėra daug, jis brangesnis nei karvių. Brangesni ožkų pieno sūriai, sviestas bei kiti produktai.

Avys ir ožkos dėl savitų biologinių savybių yra gana nereiklios šėrimui ir laikymui, o jų teikiama nauda išties didelė. Šie gyvuliai ištvermingi, jų kojos stiprios, nagos kietos, tad ieškodami pašaro gali apeiti didelius ganyklų plotus, ganytis stačiuose šlaituose, pagrioviuose. Avys ir ožkos gali susirasti maisto ražienose arba kraikiniuose šiauduose. Galvijai ir arkliai tokio pašaro paprastai neėda. Ožkas ir avis galima ganyti po galvijų, ne jos ėda kur kas daugiau žolių ir piktžolių rūšių negu karvės. Žiemos raciono pagrindą, kaip ir visų atrajotojų, sudaro silosuoti žoliniai pašarai, šienas, šiaudai, šakniavaisiai. Produktyvumui didinti tiek mėsai auginamam avių prieaugliui, tiek pieninėms ožkoms pagal normas skiriama koncentruotųjų pašarų.

Šaltuoju metų laiku avių ir ožkų laikymo sąlygos taip pat nėra ypatingos. Svarbiausi reikalavimai – sausas, gerai ventiliuojamas, be skersvėjų tvartas. Gyvulius tinka laikyti ant gilaus kraiko, tačiau pakankamai kreikiant, kad būtų sausa. Vienai aviai ar ožkai su prieaugliu per metus reikia apie 280–310 kg pakratų.