P. Lileikio nuotr.

Ne visi privataus miško savininkai skuba pralobti kirsdami brandžius medžius. Vilniaus rajone Ardiškio ąžuolyną kuriantys Irma ir Žilvinas Šoriai pasuko kitu keliu. Jie nusprendė sukurti oazę, kurioje kiekvienas norintis galėtų pajusti gamtos harmoniją, pažinti ir pamilti mišką.

Dirba ir gamta

Vienuolika su puse hektaro mišraus miško – didžiausias Žilvino džiaugsmas ir rūpestis. Su odontologinę kliniką sostinėje įkūrusia žmona jis ne kartą išvaikščiojo visą mišką. Kartu gimė daug sumanymų, kuriuos Žilvinas įgyvendina su dideliu malonumu. „Kai pirkau sklypą, plotas atrodė nei mažas, nei didelis. Dabar suprantu, kad tai daug. Juolab kad dirbu ne tik aš, bet ir gamta. Tiesa, ji nepaiso mano norų ir planų. Pavyzdžiui, iškertu menkaverčius krūmus, praeina metai, jie vėl atželia, tik dar tankesni, tad reikia vėl kibti į darbą “, – sakė pašnekovas. Pasak jo, norint puoselėti mišką reikia daug žinių. Todėl jis informacijos ieško ne tik virtualioje erdvėje, bet ir senose miškininkams skirtose knygose, bendrauja su patyrusiais miškininkais, specialistais. Nemažai rūpesčių pridaro ir gamtos stichijos. Prasisukęs viesulus senesnius medžius išverto su šaknimis, kitus nulaužia per pusę lyg išdykėlis vaikas pieštukus. Tokiu atveju suplanuotus darbus tenka atidėti ir daryti tvarką.

Einančius senosios miško obels link budriai stebi pelėdos, kurias Žilvinas su bičiuliais įkėlė į medžius. P. Lileikio nuotr.

Einančius senosios miško obels link budriai stebi pelėdos, kurias Žilvinas su bičiuliais įkėlė į medžius. P. Lileikio nuotr.

Ateities planai

Jei ne ES parama, Šoriams sumanymui įgyvendinti būtų prireikę ne vienų metų. Irma ir Žilvinas, radę nuostabią vietovę su užburiančiu kraštovaizdžiu, iš karto nusprendė išsaugoti ąžuolyną ir leisti juo grožėtis kitiems miško lankytojams. Pateikę projektą, jie gavo finansavimą ir prieš ketverius metus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ šešiuose rekreacijai skirtuose hektaruose įrengė takus, tiltelius, žaidimo aikšteles, vietas automobiliams, pavėsines, laužavietes, lauko tualetus. Atvykusieji gali pasigėrėti žinomo medžio drožėjo Rimanto Zinkevičiaus darbais, karštą vasaros dieną atsivėsinti vėsiame dviejų nedidelių tvenkinių vandenyje. „Šiais metais baigsis projekte numatyti įsipareigojimai. Esame pateikę projektą ES paramai gauti ir tikimės, kad pavyks gauti lėšų kitam mūsų sumanymo etapui. Palei kelią yra pusantro hektaro pievos, kurioje norėtume pastatyti pirtelę, keletą rąstinių namų. Juose galėtų įsikurti atvykusieji į Ardiškio ąžuolyną iš toliau“, – ateities planais dalijosi pašnekovas. Konkurencijos dėl lankytojų su Dūkštų ąžuolynu ar kitomis viešomis miškuose esančiomis vietomis jis nejaučia. Pasak Žilvino, tie, kurie nori turiningai paleisti laiką gamtoje, nesunkiai randa ir Ardiškio ąžuolyną, nors nuorodų prie kelio į jį nėra.

Ž.Šorys sakė, kad gamta žmogų daro dvasingesnį. Prieš kirsdamas medį jis atsiprašo jo, paprašo, kad gultų ant žemės neužgaudamas šalia augančių brolių, seserų. P. Lileikio nuotr.

Ž.Šorys sakė, kad gamta žmogų daro dvasingesnį. Prieš kirsdamas medį jis atsiprašo jo, paprašo, kad gultų ant žemės neužgaudamas šalia augančių brolių, seserų. P. Lileikio nuotr.

Dirba neprašyti

Rekreacinė lankytojams skirta miško dalis Žilvinui kelia vienus rūpesčius, o daugiau nei penki hektarai likusio miško – kitus. „Neprašydami atlygio puikiai darbuojasi bebrai – teko apsaugoti ąžuolus nuo aštrių jų dantų. Labai nesinorėtų, kad jie nuverstų daugiau nei šimtą metų augančius miško gražuolius“, – sakė Žilvinas ir pabrėžė, kad ąžuolai jam – ypatingi medžiai. Kiekvieną jų stengiasi išsaugoti, o ten, kur yra laisvos vietos, sodina jaunus ąžuoliukus, kitus vertingus medžius. Įgyvendinant projektą, kai teko ruošti vietą takams ar poilsio vietoms, buvo tausojamas kiekvienas medis, stengtasi rasti tokius sprendimus, kad kuo mažiau nukentėtų gamta. „Ant popieriaus buvo vienaip, o kai pradėjome dirbti, daug ką teko keisti. Ieškodamas išeities, visada tariuosi su savo mišku. Jis atsako į mano klausimus, pataria man. Reikia tik įsiklausyti“, – sakė pašnekovas. Žilvinas įsitikinęs, kad miškas jį atpažįsta, laukia atvažiuojant. Paklaustas, kam jam reikia šito vargo, Ž.Šorys atsako, kad jam svarbu palikti pėdsaką po savęs. „Man rūpi, kam aš gyvenu, ką galiu sukurti ir palikti kitiems po savęs. Sukurti parką miške trejų metų neužteks, tam reikės viso mano gyvenimo. Juk jei nieko nedarysiu, upelio vagos po metų kitų jau nesimatys, šlaituose, kur kiekvieną pavasarį mėlynuoja žibuoklės, ims želti brūzgynai, apžels ir tvenkinių pakrantės“, – vardijo vesdamas patogiu taku palei upelio vagą Žilvinas.

Jei ne ES parama, I. ir Ž. Šorių sumanymui įgyvendinti būtų prireikę ne vienų metų. P. Lileikio nuotr.

Jei ne ES parama, I. ir Ž. Šorių sumanymui įgyvendinti būtų prireikę ne vienų metų. P. Lileikio nuotr.

Apsaugos viršininkas

Nuo ligų ir kenkėjų Žilvinas ginasi paprastai – tvarkydamas sausuolius, valydamas mišką. Stambesnius medžių kamienus jis ištraukė pats pasitelkdamas visureigį. Nuo piktavalių žmonių gintis jam nereikia, nes tokie į Ardiškio ąžuolyną neužsuka. Iš tiesų, apėję visą parką, neradome nė vienos šiukšlės, suniokoto suolo ar kito daikto. „Netoliese gyvena kaimynai. Tačiau mano parko apsaugos viršininkas savanoriškai dirba visą parą. Jo turima įranga ir galimybės, manau, daug geresnės nei vaizdo kameros ar kas kita“, – mįslingai kalbėjo Žilvinas. Liko tik spėlioti kas – miško dvasios ar iš ąžuolo drožtas miškinis – akylai stebi parko lankytojus. Tiesa, einančiuosius senosios miško obels link budriai seka pelėdų, kurias Žilvinas su bičiuliais įkėlė į medžius, akys. „Kai pamačiau miško viduryje ant kalniuko augančią šimtametę laukinę obelį, supratau, kad laiptai turi vesti prie jos. Vaismedžio šerdis išpuvusi, sunku suprasti, kaip, iš kur ji semiasi jėgų gyventi ir vesti rūgščius mažus obuolius“, – rodydamas senolę, kuri jo parke augs, kol dangus to norės, pasakojo Žilvinas.

P. Lileikio nuotr.

P. Lileikio nuotr.

Moko dvasingumo

Vedančių į parką vartų simboliu jis pasirinko saulės ratą. Pasak Žilvino, gyvenime viskas prasideda viename taške, baigiasi kitame, tik apėjęs gyvenimo ratą žmogus padaro išvadas, pasikeičia, o jei ne, turės sukti dar vieną ratą. „Gamta daro žmogų dvasingesnį. Prieš kirsdamas medį atsiprašau jo, paprašau, kad gultų ant žemės neužgaudamas šalia augančių brolių, seserų. Ne kartą įsitikinau, kad medžiai mane girdi“, – sakė pašnekovas. Būtent toks jautrus požiūris į visa, kas gyva, atvedė jį į mišką. Prieš šešiolika metų palikęs gerai mokamą laivo mechaniko darbą Ž.Šorys inkarą išmetė krante. „Gimiau ir augau Klaipėdoje, jūrininkų šeimoje. Tėtis ir senelis plaukdavo į jūrą. Baigiau aukštąją tuometinio Leningrado jūreivystės mokyklą. Taigi, buvau trečios kartos jūrininkas, tačiau dabar esu laimingas, kad man ošia miškas, o ne jūra“. – šypsojosi jūros garbei Žilvinu pavadintas Šorys.

Pasak Žilvino, tie, kurie nori turiningai praleisti laiką gamtoje, nesunkiai randa ir Ardiškio ąžuolyną, nors nuorodų prie kelio į jį nėra. P. Lileikio nuotr.

Pasak Žilvino, tie, kurie nori turiningai praleisti laiką gamtoje, nesunkiai randa ir Ardiškio ąžuolyną, nors nuorodų prie kelio į jį nėra. P. Lileikio nuotr.

Pasirinko nežinią

Atsakingas tolimųjų reisų laivo mechaniko darbas jam patiko, tačiau prieš savo valią jis turėdavo į vandenį išpilti atidirbusius tepalus – buvo verčiamas taupyti lėšas. „Žinau, kad sūrus jūros vanduo ilgainiui apsivalo, tačiau tai nė kiek manęs neguodė. Matydamas, kiek jame gyvybės, supratau, kad turiu rinktis, daugiau negaliu taip elgtis“, – teigė vyras. Atsisakęs svajonių kontrakto jis pasirinko nežinią, išvažiavo į Kanadą. Ten išmoko statyti rąstinius namus. Svetur įgytas amatas pravertė dirbant Norvegijoje. Nagingas vyras nepeikia valdžios, nesiskundžia dėl darbo stokos. O jei, kaip ir kiekvienam, ateina sunkios dienos, apleidžia jėgos, skuba į mišką prisiglausti prie savo ąžuolų, kurie visada pasirengę dalytis šimtamete išmintimi ir galia.

Galima vertinti tik teigiamai

Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė

Ardiškio ąžuolynas yra vos už 15 kilometrų nuo mūsų Neries regioninio parko. Ž.Šorio įgyvendinamą projektą galima vertinti tik teigiamai. Kita vertus, gero rezultato galima tikėtis tik tuomet, kai parenkama tinkama vieta. Tokie miške įrengti pažintiniai, rekreaciniai parkai turi būti netoli kitų lankomų vietų, turistų traukos objektų. Labai gerai, jei netoliese yra kaimo turizmo sodyba, istorinių paminklų. Ardiškio ąžuolynas netoli Kernavės, vadinasi, apsilankę šioje istorinėje vietoje, žmonės gali sumanyti pavaikščioti ir miško takais. Jei rengiant projektus lėšos buvo panaudotos, o projektas negyvybingas, vadinasi, buvo dirbta tuščiai.