Visuomenėje gaji nuomonę, kad romai – žemesnės kastos žmonės. 15min. nuotr.

Dešimtajame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ parodyta „Specialiųjų seansų“ programa. Šiuose seansuose atkreipiamas dėmesys į Lietuvoje aktualias, tačiau nepatogias temas, kurios paprastai nutylimos. Viena jų – romų gyvenimas Lietuvoje. Šią temą inicijavo Philipo Scheffnerio filmas „Vieną gražią dieną“, pasakojantis apie daugiavaikio romų kilmės tėvo emigraciją į Vokietiją. Romų integracijos namų vadovė, parduotuvės vedėja Božena Karvelienė-Michaj pasakojo, kad romų tautybės žmonių įsiliejimą į visuomenę trikdo nusistovėję stereotipai ir priešiškas požiūris.

Kokia Lietuvos romų situacija visuomenėje šiandien?

Situacija keičiasi į bloga. Romams labai sunku įsidarbinti, net tiems, kurie labai nori dirbti. Darbdaviai itin nenori įdarbinti romų tautybės žmonių, nepasitiki jais dėl vyraujančių stereotipų. Tie mitai nuolat mus lydi. Iki šiol važiuodama troleibusu matau, kaip mane išvydę žmonės ima slėpti rankines. Tai juodai atsibodo, kartais norisi bėgti ir rėkti.

Prie to, kad tave laiko vagimi, priprasti neįmanoma. Kartais sėdi, žiūri į vieną tašką ir jauti, kad šalia buvęs žmogus atitolo nuo tavęs, nors sėdi tvarkingai apsirengusi ir turi tą patį rankinuką, dėl kurio taip pat nerimauji, kad kas nors gali pavogti.

Blogai, kad mūsų visuomenėje vaikams, užuot aiškinus apie tautybių įvairovę, įteigiama, jog imigrantai negeri, čigonai blogi.

Kas daroma ne taip, kad situacija blogėja?

Visuomenei reikėtų stengtis labiau pasitikėti žmonėmis, kurie yra kitataučiai ar imigrantai. Romai tokie pat žmonės: yra ir gerų, ir nedorų asmenų, negalima suabsoliutinti. Pažįstu romę merginą, kuri labai nori dirbti, bet neįsidarbina dėl savo tautybės, tokių atvejų daug. Ir man darbo pokalbyje yra tiesiai pasakę: „Mes čigonų nepriimsime.“ Dvylika metų ieškojau tokių darbdavių, kurie pasitikėtų manimi. Kitas žmogus per tiek metų palūžtų. Vis tiek pasiekiau, ko norėjau, ir laimėjau.

Ar vaikai mokykloje susiduria su atskirtimi?

Esu dirbusi mokykloje. Direktoriaus, mokytojų elgesys su romų ir kitais vaikais skiriasi, jie remiasi išankstine nuostata: „Esi romas, tau tų pamokų nereikia, mes tau ir neužduosim, vis tiek nevaikščiosi, tu eisi vogti.“

Būna, vaikas 3–4 klasėje, o nepažįsta nė vienos raidės. Bet jis vis tiek perkeliamas į kitą klasę. Svarbiausia – mokinio krepšelis ir pilna klasė. Kartą pasiėmiau moksleivių sąrašą: jame pamačiau daug romų vaikų, kurie jau negyvena Lietuvoje. Jie nelanko mokyklos, bet yra sąrašuose, perkeliami į aukštesnes klases. Pamenu situaciją, kai vienas vaikinas grįžo iš užsienio, ir čia, Lietuvoje, jis dvyliktoje klasėje, nors nė vienos raidės normaliai nemoka.

Būna, jei vaikas ilgą laiką nelanko mokyklos, socialiniai darbuotojai važiuoja ne tiesiogiai pas šeimą, o į romų visuomenės centrą. Anksčiau, kai mano broliai eidavo į mokyklą, mokytoja, šiems nepasirodžius, pati atvažiuodavo į namus teirautis. Tai buvo seniai.

Dabar tai niekam nerūpi – puikiai žinoma, kad yra socialinių darbuotojų, dirbančių su romais, tad mokyklos atstovai skambina jiems. Pasako, kas nedalyvavo pamokose, tada jau mes skambiname tėvams ir aiškinamės, kur vaikas. Mokyklos darbuotojai vengia važiuoti į taborą. Tai labiau nenoras, o ne baimė.

Ar po tokių įvykių imtasi priemonių?

Visi moka gražiai kalbėti, esą „darysim“, nors iš tikrųjų niekas nieko nedaro. Naudinga, nes romų tėvai neis ir neužtars savo vaikų. Tėvams svarbiausia, kad vaikai lankytų mokyklą, o ką jie ten veikia, patys neturėdami išsilavinimo, nesupranta. Nežino, kad reikia tikrinti namų darbus.

Ar pačioje romų bendruomenėje jaučiamas susiskaldymas?

Iš kai kurių žmonių pusės jaučiamas, bet labai juos suprantu. Man jie niekada nebus žemesni už mane. Jie – mano giminės, galima sakyti, mano kraujas. O jie kartais mano ir elgiasi kitaip: „Va, tu jau nebe čigonė, išėjai iš taboro.“

Ko reikia, kad romų padėtis visuomenėje pasikeistų?

Kol neužaugs mūsų maži vaikai, pokyčių nebus. Mergaitei 14–15 metų, ir ji jau teka. Tikiuosi, kad auganti karta anksti nekurs šeimos, baigs mokslus, norės dirbti, galbūt sukurs savo verslą ar dirbs romų organizacijose, kuriose yra galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį. Budapešte yra galimybė studijuoti. Daug vaikų, ypač mergaičių, norinčių kažko pasiekti, apie vedybas neužsimena.

Nemanau, kad man asmeniškai kažkas turi padėti. Jei mes romai, kodėl kažkas mums turi padėti? Esi sveikas žmogus, turi pats sau padėti. Jei  lietuvis matys, kad labai nori dirbti ir pasiekti kažko gyvenime, jis tave priims į darbą.

Ankstyva santuoka reiškia pasitraukimą iš mokymo sistemos?

Taip. Žinau, yra šeimų, kai jaunuoliai susituokia ir lanko mokyklą, nes nori mokytis, ir tėvai juos palaiko. Bet dažniausiai tokiu atveju jaunimas „iškrinta“ iš mokymo sistemos, nes reikia stengtis dėl šeimos.

Ar skiriasi vyro ir moters padėtis šeimoje?

Labai reti atvejai, kai vyrai leidžia savo moterims dirbti ir pasirinkti tai, kas joms patinka. Man atrodo, kad taip ir liks. Jos prižiūri namus, vaikus, yra šeimininkės. Bet juk joms reikia ir išeiti į visuomenę, būti laisvoms. Nors su vyru kažkur išeiti, o ne tarp keturių sienų sėdėti.

Jums pavyko ištrūkti iš sostinės Kirtimų rajono, kiti ten pasilieka. Kaip manote, kodėl?

Kartais žmogus pripranta būti tame pačiame rate ir bijo kažką gyvenime keisti, galvoja: „Ai, aš čigonas, manęs vis tiek niekas nepriims, tai nieko nekeisiu“, esą ir tradicijos pasikeis. Tai nesąmonė. 

Kas labiausiai diskredituoja romų bendruomenę?

Didžiausią įtaką visuomenei daro žiniasklaida: ji prisidėjo prie to, kad visuomenė nekenčia romų. Daugumos tekstų neįmanoma skaityti, o laidų – žiūrėti. Tabore yra nuostabių dirbančių žmonių, bet rodo tik narkotikus. Geroji pusė nerodoma. Anksčiau atvažiuodavo komanda filmuoti apie romų gyvenimą, tradicijas. Kodėl negalima to padaryti dabar?

Norėčiau pasakyti, kad galėtume ir mes, romai, pasikeisti, jei mus kitaip vertintų. Žinome, kas dabar apskritai su romais darosi: dauguma kalėjimuose arba užsienyje. Reikia pastangų tiek iš romų, tiek iš visuomenės.