Ceikinių bobutės kiemą dabina „panenkos“

P. Lileikio nuotr.

Šalnos jau nukando paskutinius žiedus. Sūkuriuodami krinta paskutiniai lapai. Netrukus panirsime į darganą ir tamsą. Tačiau žiemos vakarais prisiminsime tai, kas dar taip neseniai džiugino akį ir sielą.

Lieka pensininkai

Ignalinos rajono Ceikinių kaimo Liepų gatvėje esančios parduotuvės savininkė jau įprato, kad vasarą pro šalį važiuojantys poilsiautojai, susižavėję puoselėjamais gėlynais, teiraujasi, kieno kukli trobelė kitoje gatvės pusėje. „Galite drąsiai užeiti, pakalbinti. Danutė labai miela, nuoširdi, mėgstanti bendrauti“, – sakė Ceikinių verslininkė. Danutė Kamarauskienė gėlėmis žavisi nuo jaunystės. Visur, kur tik gyveno, augino jas. Turi ji daug ir kambarinių gėlių, ypač pelargonijų. „Praėjusiais metais buvo viena televizijos laidos vedėja atvažiavusi. Fotografavo, sakė leis kažkokią knygą apie Lietuvą“, – šypsojosi pensininkė.

Žaviosios „panenkos“

Tvoros, skiriančios kiemą nuo gatvės, nėra, tik gėlių juosta – gyvasienė – įrėmina rūpestingai prižiūrimą kiemą. Už tvartelio žydi jurginai, o palei malkinę – kosmėjos, kurias Danutė vadina „panenkomis“. Pasak jos, šios gėlės išauga visur, kur tik paberia sėklų. „Numetu kur šaknelę ar sėklelę, žiūrėk, jau ir auga, jau žydi, – sakė močiutė. – Man labai patinka „panenkos“, jos visą vasarą žydi. Net nežinau, iš kur ir kaip jų atsirado.“ Pradžioje pakelėje sudygusius augalėlius Danutė norėjo išrauti, bet pro šalį ėjusi kaimynė subarė – sako, nerauk, čia senovinės gėlės.

Raudonžiedės bulvės

Žydi Danutės „panenkos“ visomis spalvomis – baltai, tamsiai raudonai, rausvai. Nereiklios ir iki pat šalnų nuo vasaros pradžios žydinčios dedešvos bei rožūnės, kurias Danutė vadina roželomis. Kiekvienam, užsukusiam į kiemą, ji mielai dovanoja šių gėlių sėklų – tegul auga, žydi kiekviename Lietuvos kieme. Grožį kurti Danutei padedanti dukra atveža retesnių gėlių – hortenzijų, sprigių, begonijų. Nuoširdžiai prižiūrimos ir jos traukia einančiųjų Liepų gatve dėmesį. „Sprigių pasodinome už bulvių. Jos taip suvešėjo, kad daug kas pamanė, jog raudonai žydi bulvės“, – juokėsi Danutės dukra.

Maino į vynmedžius

„Ten, kur anksčiau gyvenome, buvo didelis kaimas. Dabar nieko nelikę. Po melioracijos vienkiemių gyventojai buvo sukelti į Ceikinius. Čia yra parduotuvė, bažnyčia“, – pasakojo Danutės dukra Danutė. Pasak jos, gerai, kad sodybas perka miestiečiai. Štai už kelių kilometrų nuo Ceikinių įsikūręs mokytojas Saulius Rudaitis už gautas senovinių gėlių sėklas mainais pasiūlė moterims atvežti vynmedžių sodinukų. Paragavusios skanių Sauliaus vynuogių moterys nusprendė, kad tokius vynmedžius verta auginti. Juolab kad netoliese gyvenantis vynmedžių kolekcininkas iš Vilniaus patars, padės, jei kils problemų.

Ramiau gyventi

Pensininkė tvirtino, kad Ceikiniuose ramiau gyventi nei vienkiemyje, be to, ir susisiekimas geresnis. Dukra savaitgalius ir atostogas stengiasi praleisti pas mamą. Kai tik gali, atvažiuoja paviešėti ir Anglijoje dirbantis anūkas Egidijus, Vilniuje gyvenanti jo sesuo. Egidijus surentė prie namo terasą. Jis tikina, kad niekur taip gerai nepailsi, kaip Ceikiniuose pas močiutę. „Turiu jau ir proanūkių. Džiaugiuosi, kad anūkas žada grįžti. Atiduos paskolą bankui už butą Vilniuje ir grįš gyventi Lietuvon“, – sakė pašnekovė. D.Kamarauskienė turi tris hektarus žemės, tačiau jau neūkininkauja. „Kai dar čia buvo Egidijus, auginome daugiau bulvių, daržų, buvo kam padėti, o kai jis išvažiavo, mums vienoms per sunku“, – sakė Danutės dukra. Kažkada močiutė Danutė laikė kiaulių, karvę, arklį, o dabar jos rūpestėliai – tik šuniukas ir katinai. Visą laiką ir jėgas ji skiria gėlynams, nedideliam daržui. Gėlių grožio užtenka visam kaimui, o užsiauginto derliaus – pačiai ir dukros šeimai.

Etnografinės gėlės

Regina Juodkaitė

Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja, Lietuvos gėlininkų sąjungos pirmininkė

Kaip gražiai ir pakylėtai dar 1930 m. agronomas J.Strazdas apibūdino, kodėl auginamos gėlės darželyje: „…kad turėtumėm dvasinio pasitenkinimo. Kas mėgsta ir myli gėles, tas turi pažinti gėlių pasaulį, įsigilinti į jį. Tai galime pasiekti augindami įvairias gėles ir, žinoma, įvairiose formose.“ Kosmėjos, dedešvos, rožūnės – mūsų krašto etnografinės gėlės, augintos nuo seno, jos nėra reiklios dirvožemiui, drėgmei, gausiai žydi, subrandina sėklas ir pačios pasisėja.

Paprastoji kosmėja (Cosmosbipinnatus) – astrinių šeimos vienmetė gėlė. Savaime šios gėlės paplitusios Meksikoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakariuose. Europoje kosmėjos pradėtos auginti XVII a. pabaigoje. Vardas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kosmos“ – tvarka, pasaulis, papuošalas. Kosmėjas galima sėti ir tiesiai į dirvą, sėklos sudygsta gerai įšilus dirvožemiui. Augalai žydėti pradeda maždaug po 2–3 mėn. ir žydi iki pat šalnų.Šiuolaikinės veislės pasižymi spalvų ir žiedynų formų įvairove, yra ir pilnavidurių.

Aukštoji dedešva (Malvaalcea) – dedešvinių šeimos daugiametė 40–150 cm aukščio gėlė, žydinti visą vasarą. Lietuvoje dvarų ar vienuolynų soduose jos augintos jau XVI–XVII a.

Darželinė rožūnė (Lavateratrimestris) – dedešvinių šeimos vienmetė 60–120 cm aukščio gėlė. Savaime paplitusios Viduržemio jūros pakrantėse, Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Azijoje. Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje rožūnės dažniausiai augintos dvarų, klebonijų, vienuolynų soduose, vėliau ir kaimo darželiuose. Kaip gražiai jos buvo vadinamos: Aukštaitijoje – lietuvaitėmis, rožytėmis, rožičkomis, Suvalkijoje – piliarožėmis, o dzūkai jas vadindavo slezeliais. Gausiau sužydi pasodinus jas saulėtoje vietoje.