Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Baranauskienė, vos atitekėjusi iš Vilniaus į kaimą, griebėsi visko iškart – vieną po kito pagimdė ir augina vaikus, laiko gyvulių, užsiima sūrių gamyba.

Dzūkai moka švęsti

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, giedoti Lietuvos himno ant neseniai atrasto ir miškininkų sutvarkyto Burbonių piliakalnio, esančio Varėnos rajone, susispietė nemažas būrelis įvairaus amžiaus – nuo mažylio ant motinos rankų iki senolio – Kareivonių, Radžiūnų kaimo gyventojų. Skambėjo ne tik „Tautiška giesmė“ – į tolius aidėjo ir tautiniais kostiumais vilkinčių mokytojų vedamos ir žmonių choro atitariamos lietuviškos dainos. Visus jungė šiltas, žodžiais neišsakytas bendrumo jausmas. Argi tokį vakarą apsiverstų kam nors liežuvis burnoti, kad kaimas šioks, anoks?

Nusileidę nuo piliakalnio ir susibūrę miškininkų suręstoje pavėsinėje, vieni iš krepšių lašinukus su žalumynais traukė, kiti savo keptus pyragus, duonelę, lietuvišką sūrį raikė. Iš rankų į rankas keliavo kvapni duoninė gira.

„Jokio alkoholio, vien gražiomis dainomis svaiginamės“, – tikino linksma, energinga Kareivonių seniūnaitė Dalia Baranauskienė, kuri drauge su kitomis kareivoniškėmis – Onuškio gimnazijos geografijos mokytoja Nijole Repeikaite-Česnulevičiene bei Aušra Jakimovičiene, – pasirodo, jau prieš keletą metų įpūtė bendrumo ugnį – sukvietė savo ir gretimų kaimų žmones drauge švęsti šventes. Visi mena neseniai smagiai atšoktas Jonines ar tradicinius Žilinų bažnyčios atlaidus, kuriuos Dalia su didele meile padeda suorganizuoti. Sekmadienis jos šeimai – šventa diena. Tądien ji su vyru Gintautu, gražiai aprengusi keturias savo atžalas, išsirengia į bažnyčią.

Dabar D. Baranauskienės tikslas – savo produkcijai gauti tautinio paveldo pažymėjimą.

Kaimas ne kiekvienam

Dalia pasakojo, kad, vos atitekėjusi iš Vilniaus į Kareivonis, griebėsi visko iškart – vieną po kito pagimdė ir augina vaikus, laiko gyvulių, užsiima sūrių gamyba. Klausantis jos, atrodė, kad viskas ėjosi kaip iš pypkės, ir tik retkarčiais tarsi netyčia išsprūsdavo nežymus atodūsis, kokia sunki buvusi pradžia.

„Gyvenimas kaime ne kiekvienam, labai daug noro reikia, siekiant tikslo. Aš išlipau. Gal todėl, kad vaikystė manęs nelepino“, – prasitarė.

Moters tėvelis anksti žuvo, mama susikūrė naują gyvenimą (šiuo metu dirba Norvegijoje), taigi Dalia iki keturiolikos metų augo kaime pas šviesaus atminimo močiutę. Abi dirbo sunkius ūkio darbus – prižiūrėjo gyvulius, grėbė šieną, ravėjo daržą, o kur dar uogos, grybai… Padėdama močiutei, Dalia dažnai sukinėjosi virtuvėje ir, kiek išgalėdama, stropiai mokėsi, mat svajojo apie medikės specialybę. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis profesiję, pabūgo, per mažai tuomet savimi pasitikėjo. Šiandien nesigaili, kad labai jauna, penkiolikametė, įstojo mokytis kulinarijos į tuometinę Vilniaus prekybininkų mokyklą. Baigusi mokslus (kartu ir vidurinę mokyklą), dirbo keliuose sostinės restoranuose virėja. Jai sekėsi, darbas patiko, gal ir toliau būtų gyvenusi Vilniuje ir dirbusi šioje srityje, bet… pasimaišė pusbrolio vestuvės, kuriose ji susipažino su savo pabroliu – ūkininku iš Dzūkijos.

„Aš labai nenorėjau eiti į pamerges, spyriojausi, gal todėl tos vestuvės buvo lemtingos. Po metų ir mudu su Gintu susituokėme, pasakojo Dalia. – Labai vengiau kaimo. Gal kad tų darbų daug… O dabar nė už ką negrįžčiau į miestą. Ir dėl santuokos, žinoma, draugės labai gąsdino – būsimas vyras devyneriais metais vyresnis, šitiek metų kaime gyveno, vienas, ką veikė?“

Šiandien moteris tikina neapsirikusi – turi darbštų, žiūrintį šeimos vyrą.

Mokėsi iš močiutės

Iš savo močiutės Dalia paveldėjo sūrių gamybos paslaptis. Šiek tiek patirties pasisėmė ir bendraudama su buvusiais Valdo Kavaliausko „Sūrininkų namais“ Dargužiuose. Čia lankė meistro iš Prancūzijos paskaitas. Vis dėlto, pasak Dalios, didžiosios pamokos gaunamos vaikystėje.

„Stebėjau, kaip slegia sūrius močiutė, – prisiminė Dalia. – Paprastus, raugintus kaimo sūrius. Štai kodėl dabar savo senoviniams sūriams noriu išrūpinti tautinio paveldo sūrių vardą. Jau daug nuveikiau – parašiau projektą, susirinkau visus reikalingus dokumentus, atlaikiau kelias komisijas, posėdžius. Netrukus mano rauginto pieno sūriams turėtų būti suteiktas tautinio paveldo statusas. Gaminu, kaip močiutė ant senovinio pečiaus gamindavo: raugintas pienas pašyla, atsiskiria išrūgos, jas nukošiu, varškę sukrečiu į sūrmaišį, suslegiu tarp medinių spaustuvų… Kaip ir ji, pieną rauginu moliniuose induose. Nedaug sūrių parduodu, jie vienetiniai, natūralūs, be jokių priedų. Man jie gardžiausi iš visų kitų rūšių sūrių.“

Graži kaimynystė

Gamybos skirtumas nuo močiutės laikų nedidelis. Senolė sūrius gamindavo namuose, o Dalia – gretimame kaime išsinuomotoje sūrinėje.

Štai šioje vietoje verta stabtelėti ir papasakoti apie labai gražią kelių kaimynų bendrystę. Dalia naudojasi Radžiūnų kaime gyvenančio Arūno Degučio sūrine, o visai šalia jo pas mamą kaime vasaras leidžia mokytoja geografė Gražina Varanavičienė su vyru Rimantu.

Kaimynai vieni kitiems padeda moraliai, ir fiziškai. Tam tikromis sutartomis valandomis renkasi pas Gražiną tai pusryčių, tai pietų, tai vakarienės, pas Arūną geria kavą, degustuodami Dalios sūrį, dar pakaitomis maudosi tvenkinyje, o darbštūs Dalios vaikai padeda kaimynams nušienauti pievas, aplanko Gražinos mamą, kai dukros nebūna namuose, visi kartu švenčia šventes, o kai sutampa laisvas laikas, uogauja, grybauja.

Stebuklingi vaikai

Ypač šiltai Dalia pasakoja apie stebuklingus savo vaikus. Vyriausias Augustinas – šešiolikmetis, jis jau sėda prie traktoriuko vairo ir suka ratus po pievas šienaudamas, Deimantei – keturiolika, ji – dešinioji mamos ranka prie sūrių, prie maisto ruošimo, Dovydui – dvylika, jis mielai padeda įvairius darbus nudirbti, Austėjai – dešimt, ji neatsilieka nuo vyresnėlės sesės, visur jai talkindama.

Trys Baranauskų šeimos vaikai – Deimantė, Austėja ir Dovydas – lanko muzikos mokyklą, skambina pianinu. Galbūt puikią klausą paveldėjo iš senelio, Gintauto tėčio, puikaus giesmininko. Tai pastebėjusi, Dalia nupirko seną, tačiau tebeveikiantį pianiną, prie kurio mažieji muzikantai prisėda vakarais.

„Vaikai dirba ūkyje, kai tik ko paprašome, juk nėra už ką samdyti – teigė Dalia. – Užaugo darbštūs ir prie ūkio, ir prie knygų. Vis į mane žiūrėjo, visko klausinėjo, dabar jau dirba savarankiškai, ne prievarta. Kaimynystėje per vasarą užsidirbę, taupo mokyklinėms reikmėms – kasdien įsideda po kelis eurus į kuprines, kad pavalgytų pietus (nemokamo maitinimo mokykloje negauna). Aš pati pinigėlius, gautus už sūrius, dedu į sūrinės inventorių, nes vis dar ko nors trūksta…“

Moteris prisipažino, kad ne viską iš karto pavyko įsigyti. Pirmiausia nusipirko puodų. Šiemet įsigijo didelį, 300 litrų talpos, šaldytuvą pienui šaldyti. Šiuo pirkiniu labai džiaugiasi. „Anksčiau grįžusi iš turgaus dar dirbdavau, labai pavargdavau, dabar esu laisvesnė – supilu pieną į šaldytuvą ir tik kitą rytą dirbu. Iš šio saldaus pieno gaminu kitos rūšies sūrius, žinoma, jei neturiu užsakymų pridaryti tradicinių“, – pasakojo D.Baranauskienė.

Semiasi šilumos

Dalios vyras iki vestuvių taip pat ūkininkavo, statėsi namą, bet pinigų jam užbaigti trūko, o čia dar pasipylė vaikai… Šeimai iš tikrųjų buvo sunku, besisukant su keliomis karvėmis, jas melžiant ir priduodant pieną. Lengviau tapo, kai pavyko dešimt karvyčių apglėbti ir pradėjo gaminti sūrius. Karvių priežiūra, melžimas – Gintauto darbas (melžia aparatais). Tiesa, jis dar dirba mokykloje ūkvedžio padėjėju. Dalios laikas pradingsta tai sūrinėje, tai turguje, tai namų ruošoje.

Ji džiaugiasi kaimo žmonėmis, kurie ją, buvusią vilnietę, šiltai priima, mokytojais mokykloje, su kuriais nuoširdžiai pasikalba, o ypač – gražia kaimynyste su A.Degučiu, mokytoja Gražina, kuri jai yra tapusi vos ne mama…