Scanpix nuotr.

Ne vienus metus medikai raginami atsakingai skirti, o visuomenė – atsakingai vartoti antibakterinius vaistus. Kad antibiotikai būtų skiriami tinkamai ir tik esant aiškioms indikacijoms, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas skatinimo racionaliai vartoti vaistus 2015–2017 metais planas. Deja, iki šiol nėra patvirtintos metodikos, kaip gydyti labiausiai paplitusias ūmines kvėpavimo ligas, tad antibiotikų joms įveikti skiriama nepagrįstai daug. Gydytojai neturi pakankamai priemonių bakterinei infekcijai atskirti nuo virusinės, nes trūksta pinigų tyrimo metodams, leidžiantiems tiksliau nustatyti, kas sukelia ligą –virusas ar bakterija. Baimindamiesi komplikacijų ir nenorėdami rizikuoti medikai šias ligas gydo antibiotikais.

Liūdnos pasekmės

Pastaraisiais metais bakterijų atsparumas antibiotikams sparčiai didėja, dėl to kyla nemažai grėsmių. Š. m. sausio 15 d. „Forbes“ išspausdino informaciją, kad JAV 2016-ųjų pabaigoje mirė moteris, kuri buvo užsikrėtusi karbapenemazes gaminančia enterobakterija, atsparia visiems 26 šiuo metu Jungtinėse Valstijose registruotiems antibiotikams. Todėl antibakteriniai vaistai turi būti skiriami tikslingai – tik laboratoriniais tyrimais patvirtinus bakterinę infekciją.

„Deja, antibiotikai dažnai išrašomi remiantis vien klinikiniais simptomais ir yra vieni dažniausiai skiriamų medikamentų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Remiantis skirtingais moksliniais straipsniais, nuo 50 iki 70 proc. ligų gydyti antibiotikai yra skiriami, kai jų visiškai nereikia. Daugiausia antibiotikų netikslingai skiriama pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, dažniausiai vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, kurias paprastai sukelia įvairūs virusai. Todėl visiškai natūralu, kad be reikalo vartojant antibiotikus auga įvairių bakterijų atsparumas šiems vaistams“, – tvirtina biomedicinos mokslų daktarė Asta Križanauskienė.

Tyrimų duomenimis, antibiotikų poveikis sergant virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis yra minimalus. Dauguma pacientų pasveiksta per savaitę, nesvarbu, vartojo antibiotikus ar ne. Kaskart netikslingai paskyrus antibakterinių vaistų kursą padidėja tikimybė, kad kita infekcija bus kur kas sunkiau išgydoma.

Kita problema – neracionaliai parenkami antibiotikai. Kadangi gydytojai labai retai atlieka reikiamus tyrimus, tiksliai identifikuojančius bakterinį ligos sukėlėją ir nustatančius jo atsparumą antibiotikams, dažnai empiriškai skiriami platesnio poveikio antibakteriniai vaistai manant, kad tai įveiks įvairius galimus sukėlėjus.

Būtini specifiniai tyrimai

Remdamasis vien klinikiniais simptomais ar bendro kraujo tyrimo rezultatais gydytojas dažniausiai negali nustatyti, kokios kilmės yra ligos sukėlėjas – bakterinės ar virusinės. Kai kurių bakterijų sukeltų ligų simtomatika ir eiga specifinė, tačiau daugumos, ypač kvėpavimo takų infekcijų, tiek bakterinės, tiek virusinės kilmės, simptomai yra labai panašūs. Diagnozei nustatyti būtini tam tikri specifiniai tyrimai.

Pasak medicininių tyrimų laboratorijos vedėjos mikrobiologės Zitos Minkienės, gydytojas, konsultuojantis infekcine kvėpavimo takų liga sergantį asmenį, turi visada tarsi ant svarstyklių pasverti visus „už“ ir „prieš“, padedančius nustatyti, ar infekcija yra virusinės, ar bakterinės kilmės, ar būtina skirti antibiotikus. Šią užduotį apsunkina ne tik tai, kad ne visuomet aiškiai matomi klinikiniai ir laboratoriniai skirtumai, bet ir tai, kad gydytojų konsultacijų laikas bei tyrimams skirti resursai yra riboti. Komplikacijos dažniausiai prasideda 4–5 ligos dieną. Per tą laikotarpį galima ir būtina atlikti mikrobiologinius tyrimus ir išsiaiškinti sukėlėją, atlikti išskirtos bakterijos antibiotikogramą.

„Antibiotikų galima skirti tiksliai žinant infekcijos, tačiau prieš tai būtina mikrobiologiškai ištirti infekuotą medžiagą. Kai nėra galimybių atlikti bakterioskopinio, pasėlio ar serologinio tyrimo, antibiotikai skiriami empiriškai, t. y. atsižvelgiant į labiausiai tikėtiną sukėlėją ir jo atsparumą antibakteriniams vaistams“, – mikrobiologės nuomonei pritarė šeimos gydytoja Aušra Kažemikaitienė.

R. Dovydėno pieš.

R. Dovydėno pieš.

Iš pacientų kišenės

Pacientams, kuriems įtariama infekcinė liga, šeimos gydytojai pagal šeimos gydytojo normą privalo nemokamai atlikti C reaktyvaus baltymo (CRB), automatizuotą bendrą kraujo tyrimą bei streptokoko A tyrimus (esant gerklės, ryklės ar tonzilių uždegimui) vaikams iki 7 metų amžiaus. Pirmasis tyrimas leidžia per kelias minutes nustatyti, ar žmogus serga virusine, ar bakterine infekcija. Streptokoko A tyrimas padeda konkretizuoti, ar bakterinę ligą sukėlė streptokokai.

„Tačiau norint atlikti mikrobiologinį tyrimą, nustatyti infekcijos sukėlėją ir parinkti tinkamus antibiotikus, pacientas turi mokėti iš savo lėšų, – sakė Diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos DIGA prezidentė Daiva Kazlauskienė. – Būtent todėl šis tyrimas ir neatliekamas. Poliklinikos gydytojas, skirdamas mokamus tyrimus, turi užpildyti paciento sutikimo už juos susimokėti formą, išaiškinti, kodėl jam reikia mokėti pačiam, nes visuomenė klaidingai informuojama, kad valstybė apmoka visas gydymo paslaugas. Liūdna tiesa, tačiau valstybė už vieno darbingo žmogaus gydymą skiria apytiksliai vos 2 eurus per mėnesį. O jei pacientui dėl ligos tenka apsilankyti pas gydytoją keletą kartų per mėnesį, tokių lėšų nepakanka net sumokėti gydytojui už jo apžiūrą.“

Kokie tyrimai objektyviausiai nustato, ar ligos sukėlėjas yra virusas, ar bakterija? Pasak biomedicinos mokslų daktarės A.Križanauskienės, tiksliausiai tai atskleidžia sukėlėjo identifikacija (molekulinis arba mikrobiologinis tyrimas), antigeno detekcijos testai ir prokalcitonino tyrimas. „Šie tyrimai nėra naujovė. Jie atliekami visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat. Šveicarijoje jau daug metų vykdomos prokalcitonino tyrimo programos ir antibiotikai įtariant apatinių kvėpavimo takų infekciją nėra skiriami. Remiantis šiuo tyrimu taip pat yra nutraukiamas antibakterinių vaistų kursas, t. y. paskyrus pacientui antibiotikus po kelių parų pakartojamas prokalcitonino tyrimas ir, jei jo koncentracija kraujyje pasiekia normą, antibiotikų vartojimas nutraukiamas. Šveicarai yra mažiausiai antibakterinių vaistų suvartojanti tauta Europoje. Prokalcitonino tyrimą atlieka dauguma Lietuvos ligoninių laboratorijų, tačiau jis skiriamas tik sunkiai sergantiems pacientams“, – teigė A.Križanauskienė.

Taigi, jei pacientas gali susimokėti už prokalcitonino tyrimą, jei turi galimybę palaukti rentgenogramos, gali pateikti mikrobiologiniam tyrimui reikalingas medžiagas ir rezultato palaukti keletą dienų, paskiriamas tikslesnis gydymas. Be to, tikėtina, kad jis bus trumpesnis.

Medikai sutartinai tvirtina, kad sukėlėjų diagnostika (pvz., pažangūs molekuliniai tyrimai, kurie gali būti atliekami per labai trumpą laiką) bei tikslinis racionalus gydymas antibiotikais visų pirma didžiausią naudą duoda pacientui. Be to, publikuota daugybė mokslinių straipsnių, patvirtinančių, kad pažangūs tyrimai taupo ligoninių (kartu ir šalies biudžeto) lėšas: kai skiriama mažiau antibiotikų, jie vartojami trumpesnį laiką, pacientai greičiau sveiksta, trumpiau gydosi ligoninėse ir t. t.

Deklaruoja, kad gydo nemokamai

Kadangi visi tyrimai turėtų būti apmokami Valstybinės ligonių kasos (VLK) – bent taip viešai skelbiama pacientams, – tačiau gydymo įstaigos tokių lėšų neturi, dažnai gydytojams tiksliai nustatyti diagnozę yra labai sunku.

Svarbu paminėti, kad gydymo įstaigoms VLK moka už prisiregistravusius jose pacientus: už pacientą nuo 18 iki 49 metų skiriama vos 1,82 euro per mėnesį, nuo 50 iki 65 metų – 2,88 euro, jei pacientui daugiau nei 65 metai – 3,34 euro. Daugiau lėšų skiriama už vaikų gydymą: nuo 1 iki 4 metų mokama 5,08 euro per mėnesį, nuo 7 iki 17 metų – 2,59 euro.

O realiai į vienos konsultacijos kainą įeina apmokėti reikalingas personalo darbo laikas, privalomi pagal šeimos gydytojo normą atlikti kraujo tyrimai paciento būklei įvertinti, gliukozės, geležies kiekio kraujyje tyrimai, kepenų ir inkstų fermentų tyrimai, pagrindinių elektrolitų nustatymo, skydliaukės hormonų, elektrokardiogramos kaina, taip pat dažnai reikalingas rentgenologinis tyrimas. Visi šie išvardyti tyrimai turi būti apmokami VLK, tačiau jų komplekso kaina gerokai didesnė, nei gydymo įstaigai sumoka VLK per metus už paciento priežiūrą. Dar reikėtų pridurti, kad gydant ligą tyrimus reikia kartoti, kad pacientas gali sirgti kelis kartus per metus ir ateiti pasitikrinti profilaktiškai. Apmaudu, bet šeimos gydytojai yra priversti taupyti pacientų sveikatos sąskaita.

Žinoma, pacientai visada gali sutikti susimokėti ir pasirinkti papildomų tyrimų, pvz., prokalcitonino ar kitus, tačiau šie santykinai brangūs tyrimai pirminėje sveikatos priežiūros grandyje atliekami ypač retai. Taigi gydyti atliekant visus reikalingus tyrimus yra per brangu tiek gydytojams, tiek pacientams. Kad ir kaip būtų skaudu girdėti, turime kalbėti garsiai ir atvirai – valstybė negarantuoja nemokamos medicinos priežiūros ir modernaus gydymo.

„Žmonės privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas ir turi teisę naudotis įstatymuose numatytomis sveikatos priežiūros paslaugomis nemokamai. Tačiau PSD įmokos pagal šiuo metu galiojančią surinktų lėšų perskirstymo tvarką negali užtikrinti nemokamų visų rūšių gydymo paslaugų. Todėl išeitis būtų leisti įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Tai leistų investuoti į savo sveikatos priežiūrą ir garantuoti ligos atveju būtiną laboratorinę diagnostiką ir gydymą“, – pabrėžė DIGA prezidentė D.Kazlauskienė.

 

Jurga Grigienė, Sveikatos žurnalistų asociacija