LRT.nuotr.

Jei pastarosiomis dienomis ateiviai būtų pasidomėję, kuo alsuoja Lietuvos viešoji erdvė artėjant Seimo rinkimams, jiems būtų tekę labai nustebti, nes pagrindinė politinė aktualija – kas garsiau pažvengs, cituodamas kelis nerišlius premjero žodžius.

Na, ir dar sakurų žydėjimas Feisbuke su nepakenčiamai brangaus kalafioro ideologiniu naratyvu.

Žinoma, nėra nieko svarbesnio tikram politika besidominčiam intelektualui, nei tyčiojimasis iš premjero retorikos. Ypač valstybėje, kur visa kita – visiškai normalu: Seimo pirmininkė – Loreta Graužinienė, naujieji gelbėtojai – žalieji kaimiečiai, o tauta per TV žiūrimiausiu laiku žiūri ir mėgsta tai, ką, po galais, matome.

Naujausia DELFI užsakymu atlikta „Spinter“ apklausa rodo, kad dviejų tradicinių partijų – socialdemokratų ir konservatorių reitingai smunka, žaliesiems valstiečiams tuo pat metu nenumaldomai kylant aukštyn. Trijų procentų paklaidą prašokęs konservatorių nuosmukis leidžia manyti, kad „valstiečių“ populiarumas ryja toli gražu ne tik LSDP, bet ir TS-LKD rinkėjų balsus.

Bet Tėvynės sąjungos ir Socialdemokratų partijos simpatikams įdomiau yra plakti vieniems kitus nei daryti adekvačias išvadas. Socdemai: dėl visko kaltas Gabrielius Landsbergis, jo žmona ir senelis, nes kažkuris iš jų, o gal visi trys, sugriovė ar tai kolūkius, ar tai vaikų darželius – žodžiu, prisidirbo. Konservatoriai: kaltas Algirdas Butkevičius, nes jo ketveri metai nuėjo veltui, o štai per Andriaus Kubiliaus ketverius metus, ak, taip gerai pavyko – sadomazochisto svajonė – susiveržti diržus.

2004 metais kylanti tamsuolių žvaigždė Viktoras Uspaskichas aiškino, kad visos Lietuvos nelaimės – iš socialdemokratų ir konservatorių. Šią mintį nuolat kartojo arba tiesiog ja grindė savo politiką ir balsus didžiausi kvailiai ir ciniškiausi manipuliatoriai.

2000-aisias ši nuostata atvedė į valdžią „naujosios politikos“ bloką, 2004-aisiais – „darbiečius“, vėliau ji pasitarnavo ir toms pačioms, ir naujoms populistų šutvėms. Įdomu tai, kad ją bendromis jėgomis iki šiol palaiko, spjaudydamos viena į kitą, abi amžinųjų gelbėtojų demonizuojamos partijos – TS-LKD ir LSDP, šitaip pačios prisidėdamos prie savo reitingų saulėlydžio.

Kol konservatoriai ir socdemai pjaunasi tarpusavyje, liberalai, „valstiečiai“ ir „tvarkiečiai“ susižeria nuo jų nubyrėjusius populiarumo taškus ir atranda naujų rinkėjų ar bent jau, kalbant apie „Tvarką ir teisingumą“, neišbarsto senų. „Tvarkiečiai“, kaip rodo „Spinter“ apklausa, pralenkė net Tėvynės sąjungą, nors daug ką ilgą laiką stebino jų gebėjimas lenkti daug geriau per praėjusius rinkimus pasirodžiusią Darbo partiją ir nesmukti žemiau 5 proc. ribos.

„Valstiečiai“ išsiveržė į trečią vietą, nors Ramūnas Karbauskis rinkėjams žada tik tris vertybes (blaivybę, sveiką gyvenseną ir… diagnostiką) bei Saulių Skvernelį. Liberalų sąjūdis, savo ruožtu, sugebėjo ne tik smarkiai atitrūkti nuo Tėvynės sąjungos, bet ir lipa ant kulnų vos pora procentų jį belenkiantiems socialdemokratams.

Liberalų sėkmės schema – labai paprasta: miestietiškas Remigijus Šimašius – rafinuotesniam Vilniaus rinkėjui, populistinis Antanas Guoga – grubesniam skoniui, stiprus lyderis Eligijus Masiulis – mėgstantiems intelekto ir ūkiškumo derinį. Prie viso to – kuo mažiau kalbų apie liberaliąsias vertybes, nes už jas beveik niekas nebalsuoja, ir apskritai kuo mažiau ideologijos, kad potencialūs TS-LKD ir LSDP rinkėjai gerai jaustųsi LS glėbyje.

„Valstiečių“ populiarumą augina dviejų politikos šventųjų, tvarkos ir moralės sergėtojų, blaivybės pranašų įvaizdžiai. Jų stebukladariai šventieji R. Karbauskis su S. Skverneliu tiesiog vaikščios dviese po Lietuvą, skleis bendras vertybes, o kai prisilies prie kokio sergančio žmogaus, tai tas kaipmat pasveiks. Lozoriaus jiedu neprikels, bet į rinkėjų čakras energijos pripumpuos.

Vienas kolega stebėjosi – kaip „valstiečiai“ sugeba skinti tokius populiarumo laurus su savo antialkoholinėmis kalbomis toli gražu ne antialkoholinėje visuomenėje? Manau, didžiausias simpatijas kelia ne tiek jų antialkoholinė nuostata, kiek tai, kad ji daug kam atrodo liudijanti nuoširdų rūpestį žmonių likimais.

Dešiniesiems toks rūpestis apskritai nebūdingas – jie mėgsta sakyti, kad žmogus pats turi pasirūpinti savimi ir nesitikėti kažin ko iš valstybės. Socialdemokratai irgi kažkodėl vengia sakyti, kad valstybė turėtų labiau pasirūpinti ir padėti, idant skęstančiųjų gelbėjimas netaptų skęstančiųjų reikalu. Tad „valstiečiai“ su savo blaivybe taiko ir į paternalizmo pasigendančių LSDP rinkėjų balsus, ir tokių, kaip konservatoriaus Antano Matulo rinkėjai, blaivininkų simpatijas iš dešinės.

„Tvarkiečiai“, savo ruožtu, gan sėkmingai manipuliuoja socializmo ir euroskeptiško nacionalizmo elementais. Beje, „Spinter“ atliktas tyrimas rodo įdomią aplinkybę: daugiau kaip 40 proc. „Tvarkos ir teisingumo“ simpatikų antras pasirinkimas būtų LSDP.

Peršasi paprasta išvada: socdemai galėtų atimti nemažai rinkėjų iš TT, jei jų politika ir retorika kažkiek pasislinktų iš dabartinio liberalaus centro į kairę. Ko gero, ir „valstiečiai“ jiems nepridarytų tiek daug nuostolių, jei į dešiniųjų raginimą nelaukti, kad pasirūpins valstybė, jie gebėtų įtikinamai atsakyti, jog valstybė turi pareigą pasirūpinti.

Panašiai kaip ir socialdemokratai, problemų dėl savo slinkties liberaliojo centro link turi konservatoriai. Prieš metus prie partijos vairo stojęs G. Landsbergis atitiko lūkesčių tų, kurie norėjo konservatyviojoje dešinėje intelektualesnės, nuosaikesnės, mažiau moralizuojančios politikos. Tačiau vykstantis partijos liberalėjimas, matyt, dalį tradicinių TS-LKD rinkėjų atbaidė, o iš liberalų balsų neatėmė, nes atrodyti liberalais šiek tiek geriau moka liberalai nei konservatoriai.

G. Landsbergio vadovaujama partija atsidūrė sudėtingoje kryžkelėje, kurioje visi galimi keliai – labai rizikingi. Toliau judėti ta pačia kryptimi? Bet juk reitingai pastebimai smunka. Nebent apsišarvuoti kantrybe ir pasikliauti prielaida, kad rinkėjai ilgainiui apsipras su demonstruojama nauja partijos tapatybe, o Liberalų sąjūdžiu ir žaliaisiais valstiečiais – nusivils.

Vėl keisti vadovybę iškart po Seimo rinkimų? Viena vertus, tai būtų nelabai sąžininga G. Landsbergio atžvilgiu, nes dabartinis pirmininkas paveldėjo daug įsisenėjusių problemų, o vienerių ar pusantrų metų – per maža, kad vykdomos permainos duotų vaisių.

Kita vertus, dažna pirmininkų ir politinių krypčių kaita irgi toli gražu nėra panacėja. Juolab kad, jei ta nauja kryptis būtų gerokai konservatyvesnė, dešinesnė už dabartinę, nebūtų jokių garantijų, kad nuo partijos nenusigręžtų už G. Landsbergį balsuojantys nuosaikių pažiūrų rinkėjai.

Daug kam gali atrodyti, kad TS-LKD ir LSDP vidaus problemos bei smunkantys reitingai apskritai yra tik jų bėdos, o ne Lietuvos problema. Šitaip manyti išties būtų normalu, jei aplinkui – ir centro dešinėje, ir centro kairėje – iškiltų solidžios, turiningos alternatyvos, ir tai nebūtų vien Liberalų sąjūdis. Galbūt kas nors tas alternatyvas mato ir jomis tiki?

Bet čia jau būtų kaip Daniilo Charmso „Optinėje apgaulėje“: „Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir mato: pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį. Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius žiūri į pušį ir mato, kad pušyje niekas nesėdi.“