Asmeninio archyvo nuotr.

Vasara – ne tik atostogų, bet ir konferencijų metas. Šiemet man likimas lėmė apsilankyti Seule, Pietų Korėjoje. Greta kitų įspūdžių, negaliu praleisti ir Zahos Hadid, 1950 m. spalio 31 d. Irake gimusios britų architektės, darbo. Priminsiu, kad ji buvo pirmoji arabų moteris, kuri  2004 m. gavo Pritzkerio architektūros premiją. Taip pat ji yra laimėjusi ir Stirlingo premiją 2010 m. ir 2011 m. Šių metų kovo 31-ąją architektė mirė savo namuose Majamyje, Floridoje.

Seule teko laimė pamatyti jos ir Samoo projektuotą pastatą Dongdaemun Dizaino Plazoje. Dongdaemun dizaino Plaza, taip pat vadinama DDP, yra šio miesto plėtros pagrindinis orientyras, pasižymintis išskirtinai neofuturistiniu stiliumi, kuriam būdinga galingos, kreivų formų ir pailgų struktūrų dominantės.

Istoriniame Seulo rajone, garsėjančiame visą parą nenutrūkstančiu meniniu, komerciniu ir kavinių gyvenimu, šis statinys pristatytas visuomenei 2014 m. kovo 21 d. Sukurti šią laisvalaikio, poilsio ir prieglobsčio nuo miesto šurmulio vietą paskatino per archeologinius kasinėjimus atrastos senovinės miesto sienos ir kultūriniai radiniai. Jie harmoningai susieja parką ir statinio dizainą, sklandžiai nutrina ribas tarp architektūros ir gamtos.

Pavadinau sau šį pastatą gigantišku erdvėlaiviu, kuriame veikia ir dizaino laboratorija, ir parodų erdvė, ir gausybė kavinių ir parduotuvėlių.

Šiame 30 tūkst. kv. m. „ufonautų parke“ veikiančiose erdviose parodų, konferencijų salėse, dizaino muziejuje, bibliotekoje, dizaino laboratorijoje ir archyvuose, vaikų ugdymo centre, medijų centre, seminarų patalpose ir terasoje lankosi kuo įvairiausio amžiaus žmonės.

Pastate vyko ir baigiamoji „ICCPR`2016“ – kultūros tyrimams skirtos tarptautinės konferencijos –sesija. Jos metu kalbėta apie Seulo plėtros strategijas, jos lygintos su Niujorko SoHo tendencijomis ir mėginta brėžti ateities perspektyvas.

Kažkodėl į galvą atėjo nelabai sena ir nelabai skaidri 2008-ųjų istorija, susijusi su  Guggenheimo muziejaus Vilniuje konkursu.

2008 m. balandžio 8 d. „DELFI“ portalas pranešė, jog konkursą laimėjo Z. Hadid. To meto publikacijoje teigiama, jog „tokį sprendimą […] Vilniaus rotušėje paskelbė specialiai sudaryta autoritetinga vertinimo komisija“. Taip pat buvo planuojama, kad „maždaug 13–14 tūkst. kv. m dydžio pastate šalia Baltojo tilto turėtų būti pagrindinės kolekcijos galerijos, žiniasklaidos centras, dvi kino salės, Valstybinio Ermitažo muziejaus ir specialiųjų parodų galerijos, litvakų meno ir informacinis centrai“.

Pasak šaltinio, „prie šio projekto jos vadovaujama architektų komanda dirbo 10 mėnesių. Konkurse dalyvavo dar du pasaulinio garso architektai – memorialo Rugsėjo 11-osios aukoms atminti Niujorke projekto autorius Danielis Libeskindas ir Europos architektūros garsenybė Massimiliano Fuksas.“

Šias pavardes buvau girdėjusi. To maža – esu dalyvavusi D. Libeskindo paskaitoje VDA.

Lyg ir to būtų maža, į dulkes buvome sumalę su maniškiais studentais dokumentą, iškiliai pavadintą „Ateities vizija – architektūriniai pasiūlymai naujam muziejui Vilniuje. Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus inicijuota Galimybių studija“. Globėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Ūkio bankas ir Azzaros fondas.

Mano protinguoliai studentai kritiškai vertino tokius toliau pateiktus „galimybių studijos“ pažadus:

Numatomas metinis ekonominis poveikis

Ilgalaikis:

Galimybė 900-ams naujų darbo vietų

Trumpalaikis  (muziejaus statybos laikas, 3 metai)

Galimybė 600-ams naujų darbo vietų

Atrodo, skaičiai kaip skaičiai.

Trūko vieno paprasto dalyko – prognozės pagrindimo.

Įdomumo dėlei pasižiūrėjau Seulo duomenis.

Gyventojų skaičius – per 10 mln. (2014 m.)

Kelionių transportu per dieną – per 30 mln. vienetų (2013).

Metro keleivių per dieną – per 7 mln. vienetų.

Na, dėl Seulo DDP užimtumo abejonių kaip ir nelieka – juolab, kad lankymosi metu „erdvėlaivis“ dūgzte dūzgė.

Kito laureato – D. Libeskindo pastatą esu mačiusi Berlyne. Jame įsikūręs Berlyno žydų muziejus. Muziejus buvo atidarytas 2001 m. ir yra vienas iš Berlyno labiausiai lankomų muziejų (beveik 720 tūkstl. lankytojų per 2012 m.)

Per 2015 m. Lietuvos muziejuose apsilankė beveik 4 mln. lankytojų. (www.lrkm.lt)

Beje, kai aną ketvirtadienį NDG lankiausi Adaukto Marcinkevičiaus fotografijos parodoje, prailginto vakaro metu pastebėjau 2 lankytojų poreles. Na, taip, ne Šarūnas Sauka, bet vis dėlto…

A, tiesa, ir kol nebuvau Vilniuje, girdėjau, kad Vilniaus Žaliasis tiltas buvo pasipuošęs „Audi“ automobiliu.

Kaip 2016 m. liepos 7 d., teigia „DELFI“ portalas, tąsyk „į darbą skubančius vilniečius pasitiko netikėtas vaizdas – vietoje dar prieš metus čia stovėjusių sovietinių skulptūrų atsirado automobilis. Tai – naujojo „Audi“ miesto visureigio „Audi Q2“ pristatymo dalis.“

Teksto kulminacija: pasak portalo, „Žaliojo tilto atvėrimui viešiems renginiams ar akcijoms bei naujojo „Audi“ automobilio pristatymui ant tilto pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė, ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.“ Kaip įdomu, o aš tuo metu švaistau laiką korėjose!

Kaip kadaise žadėjo Ostapas Benderis, „šachmatų mintis, padariusi apskrities miestą žemės rutulio sostine, pavirs taikomojo mokslo centru ir išras tarpplanetinio susisiekimo priemones. Iš Vasiukų skris signalai į Marsą, Jupiterį ir Neptūną. […] O paskui, kas žino, galbūt po kokių aštuonerių metų, Vasiukuose įvyks pirmas viso pasaulio istorijoje tarpplanetinis šachmatų kongresas!“

2016-ieji. Nuo velionės Z. Hadid laimėto konkurso kaip sykis praėjo aštuoneri metai. Laikas permainoms. Bando gimti D. Libeskindo dangoraižis prie savivaldybės. Ir vėl nuomonių kruša ir nė vieno argumento. Atrodo, kad gyvename benderių šalyje, kur vizijas kuria kas tik netingi, o galimybių studijas, kaip žinia, apmokame mes.

Rugpjūtį ketinu vykti į Biržus, į literatūrinę „Šiaurės vasarą“. Labai nerimauju vykdama, kad tik ko nepraleisčiau. Neduokdie, man nesant, siekiant palengvinti Vilniaus savivaldybės susisiekimą su Marsu, Jupiteriu ir Neptūnu, vis dėlto nupjaus „Urbanavičiaus vamzdį“. O mus privers utilizuoti metalą.

I. Alperytė