Pasakojimas apie beždžionių karalių iki įkalinimo, kada jis nevaldomai siautėjo, man labai priminė V. Putino dabar vykdomą Rusijos politiką, kuri drumsčia visiems kaimynams gyvenimus, ardo pasaulinės taikos pamatus. Rusijos prezidentas nenuilsdamas primygtinai reikalauja save laikyti lygiaverčiu partneriu, nors elgiasi prieš visas priimtas valstybių taikaus sugyvenimo taisykles.

Toks buvo ir beždžionių karalius. Jis gimė iš akmeninio kiaušinio, be tėvų, ir augo lakstydamas su gentainiais. Kai vieną sykį beždžionės pažadėjo paskelbti karaliumi tą, kuris išdrįs pralįsti pro krioklio vandens užuolaidą, būsimasis karalius stryktelėjo ir užsitarnavo visuotinę pagarbą. Už krioklio jis aptiko tamsų, bet saugų urvą, kur beždžionės galės slėptis nuo pavojų, todėl pavaldinės jį praminė „Tūkstantmečio valdovu“.

Ilgokai valdęs beždžiones, staiga jis suvokė, kad nenumaldomai ateis senatvė, todėl nusprendė leistis nemirtingumo ieškoti. Botokso injekcijų tada dar nebuvo. Iš pradžių jis apie dešimt metų pagyveno tarp žmonių, išmoko apsirengti ir elgtis kaip žmogus. Lygiai taip V. Putinas apsitrynė Rytų Vokietijoje.

Pasižmoginęs, karalius nukeliavo pas daoistų išminčių mokytis. Šis pažvelgė beždžionei į akis ir nusprendė, kaip koks George`as Bushas apie V. Putiną, kad „su šiuo vaikinu galima turėti reikalų,“ visko jį primokė ir dar davė jam vardą Sun U Kongas. Tačiau dėl viso pikto prisakė niekam neišsiduoti, kas jo mokytojas.

Po šitų mokslų Sun U Kongas nuėjo pas Drakonų karalių ir grasinimais privertė jam padovanoti geležinę lazdą, kuria buvo plūkiamas Paukščių takas. Kitaip sakant, vardan drakono šeimos ramybės gavo moderniausią karinę technologiją. Su šiuo ginklu jis tapo visai nevaldomas. Nukeliavęs į Tamsos karalystę, sumušė jos valdininkus ir išbraukė iš Mirties knygų savo ir visų beždžionių vardus, tad ši padermė ir jų karalius tapo nemirtingi.

Kai garsas apie Sun U Kongo keliamą sumaištį ir pasaulio tvarkos griovimą pasiekė dangaus valdovą Nefritinį imperatorių, šis norėjo iškart nubausti drumstėją, bet taikos šalininkai dangaus dvare įkalbėjo verčiau suteikti jam kokį nors nesvarbų titulą ir priimti į dvarą. Nuolaidžiavimas baigėsi tuo, kad beždžionių karalius suardė imperatoriaus keliamą kasmetinę Persikų puotą, o po to iš vieno nemirtingojo pavogė nemirtingumo piliules ir jas prarijo.

Užsibarikadavęs savo gimtajame kalne, Sun U Kongas aršiai gynėsi nuo imperatoriaus rūstybės, kol galiausiai jį įveikė Buda, pasiūlęs eiti lenktynių nuo Budos delno. Kad ir kiek besistengė beždžionių karalius, prieš jį vis išdygdavo penkios uolos – Budos pirštai, ir greitasis Sun U Kongas niekaip negalėjo atsidurti toliau jų.

Tada Buda pavožė beždžionių karalių po kalnu penkiems šimtams metų. O kas buvo po to, jau yra už mano pasakojimo, kuriuo norėjau parodyti, kad begalinis nuolaidžiavimas, nematant nekintančios beždžioniškos esmės, veda tik į nesibaigiančią sumaištį, o galiausiai prireikia kalno, kuris prislėgtų pavojingas ambicijas.

R. Bagdonas

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.