nuotr.

Visi žemę dirbantys Lietuvos žmonės sunerimo, kai premjeras Saulius Skvernelis prabilo, kad ūkininkai moka per mažai mokesčių. Ilgai nelaukdamas į jo mintis aidu atsiliepė visas kaimo žmonių problemų nesuprantančiųjų choras, o viena ponia net pradėjo ieškoti kaimo žmonių kišenėse paslėpto… milijardo eurų.

Atimti ir padalyti

Atimti ir padalyti? Šitai mes jau patyrėme: pokariu stalininė „ekonomika“ ūkininką arba pasmaugdavo pyliavomis (natūrine duokle), arba išsiųsdavo pas baltąsias meškas. Auksiniu Europos aruodu vadinamoje Ukrainoje vykęs holodomoras, laimei, Lietuvoje nepasikartojo. Nepasikartos jis ir dabar, bet požiūris į žemdirbį formuojamas labai panašus – tai mokesčių nemokantis, valstybę žlugdantis „elementas“. Toks populizmas labai patrauklus, nes niekuo neįsipareigodamas gali žadėti didžiulį socialinių dovanų maišą, nors net nesuvoki, iš kur jį prikrausi. Taip kurstoma miesto ir kaimo nesantaika, skatinamas nepagrįstas pavydas.

Visiems, kas užsimojo lengvatų kapojimo dalgiais, pirmiausia siūlau pasigilinti į oficialią statistiką, kurią viešai skelbia Valstybinė mokesčių inspekcija. Pradėkime nuo labiausiai eskaluojamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Naujausi duomenys – apie 2015 m., kai ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių sumokėtas pajamų (pelno) mokestis viršijo 12,1 mln. eurų. Atkreipkite dėmesį – ūkininkai moka pajamų, o ne pelno mokestį (jis taikomas juridiniams asmenims, užsiimantiems žemės ūkio veikla). Taigi, atsakykite man dabar, pseudoekonomistai, kuo skiriasi pajamos nuo pelno? Iš pajamų reikia atmesti išlaidas: jei nori ką nors gauti, turi ir išleisti, o ūkininkavimas išlaidoms labai imlus. Tarkim, pardavęs grūdus, jau turi galvoti apie sėją: trąšos, sėklos, degalai, kredito įmokos už nusipirktą techniką, atlyginimai darbuotojams ir mokesčiai už juos (2015 m. ūkininkai nuo samdomiems darbuotojams išmokėtų algų Mokesčių inspekcijai sumokėjo beveik 3,2 mln. eurų, juridiniai asmenys – beveik 9,7 mln. eurų).

Pajamos ne pelnas

Gyvulius auginantis žemdirbys neskaičiuoja, kad, pardavęs jautuką, gavo vien pelno, nes jau sumokėta už pašarus ir jų ruošimą, už techniką, pastatus, kuriems irgi greičiausiai ėmė kreditą, mokėjo atlyginimus darbuotojams, mokesčius.

Reikia nepamiršti, kad deklaracijose nurodomos pajamos yra ir apyvartinės lėšos, be kurių joks gamybos subjektas negalėtų užsiimti kokia nors veikla. O valstybei sumokėtas GPM nuo 1 mln. 948 tūkst. eurų 2009 m. išaugo iki 10 mln. 460 tūkst. eurų 2015-aisiais – vadinasi, šis mokestis padidėjo apie penkis kartus.

Pakalbėkime apie dar vieną mokesčių rūšį – žemės mokestį. Jis nuo 2009 m. iki 2015 m. išaugo apie 6 kartus. Mokesčių inspekcijos duomenimis, ūkininkai 2015 m. šio mokesčio sumokėjo 12 mln. 163 tūkst. eurų (2009-aisiais – apie 2 mln. 169 tūkst.). Jei kas teigia, kad tai – savivaldybių pajamos, ir jų valia, kokio dydžio tarifą nustatyti, tai pirmiausia pasirūpinkime, kad būtų deramai apmokestinti šunramunėmis ar usnimis apaugę nedirbami plotai, ir sprendimą dėl tokio neūkiškumo priimkime bendrą visai valstybei.

Nepamirškime ir to, kad savivaldybių tarybos savo nuožiūra gali atleisti nuo žemės mokesčio arba jį sumažinti. Kai kur tai tampa šešėline parama valdžią remiantiems asmenims. Šešėline ekonomika daugelyje ūkio, verslo sričių reikėtų susirūpinti gerokai atsakingiau. Ten plaukioja ne ūkininkus puolančių apžvalgininkų ir nesusivokiančių tikrovėje politikų išsvajotas milijardas, o dešimtys milijardų.

Geriau statybininkui

Šiandien su individualios veiklos liudijimu dirbantis statybininkas moka tokio pat tarifo mokesčius kaip ir ūkininkas. Palyginkime vieno ir kito darbo atsiperkamumą, atsiskaitymo formas, produkto kainas (pvz., superkamo 100 l pieno ir 1 kv. m patalpų gruntavimo, glaistymo, dažymo). 1:2 ūkininko nenaudai. Skirtumas dar ir tas, kad pajamos už pieną apskaitomos remiantis nenuginčijamais dokumentais, o už dažymą grindžiamos tarpusavyje sutarta ir ne visada tiksliai fiksuojama suma.

Nieku gyvu nenoriu sumenkinti statybininkų ar kitų profesijų atstovų, dirbančių su individualios veiklos liudijimais. Tai ir dailininkai, ir prekeiviai, ir fotografai, ir kraštovaizdžio projektuotojai, ir t. t. Tačiau niekada nesutiksiu, kad ūkininkavimas gali būti prilygintas kuriam nors verslui, nes žemdirbio sėkmę lemia ne tik pasaulinės rinkos kainų svyravimai, bet ir labai ilgas kelias iki galutinio produkto (tarkim, gyvulininkystėje), gamtos sąlygos ir neproporcingai mažos ES išmokos, dėl kurių praėjusiais metais nebuvo deramai pakovota. Lietuvos žemdirbiai gauna pačias mažiausias išmokas Europoje. Jos skiriasi ne procentais, o kartais. Vadinasi, konkurencinės sąlygos vien Europos požiūriu yra iškreiptos. Jei ūkininkus papildomai apmokestinsime, šias sąlygas jiems dar pabloginsime.

Žemės ūkis yra viena daugiausia eksportuojančių gamybos sričių (19,4 proc. viso Lietuvos eksporto). Jei mokesčių kilpa užverš ūkininkų rankas, jiems tiesiog neapsimokės nei plėsti, nei gerinti savo veiklos.

Į rojų nesiveržia

Nepamirškime ir kitų mokestinių prievolių, kurios privalomos ūkininkams: valstybinis socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas (nuo jų atleidžiami tik mažų ūkelių savininkai, pensininkai ir neįgalieji), nekilnojamojo turto mokestis, įmokos į Garantinį fondą, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir už aplinkos taršą. Deklaruotos mokėtinos PVM sumos ūkininkams 2015-aisiais priartėjo prie beveik 100 mln. eurų, tačiau šio mokesčio struktūra – jau kitos analizės tema, ji svarbi ir žemdirbiams, ir maisto valgytojams.

Pasakos apie tai, kad Lietuvoje ūkininkams sudarytas mokesčių rojus, tik audrina visuomenę. Kodėl į šitą rojų nesiveržia jaunos miestiečių šeimos, kodėl mažėja ūkių, tuštėja kaimų sodybos? Skambūs pažadai prikelti regionus neturėtų apsiriboti vien regioninių „sostinių“ gaivinimu, bet aprėpti ir paramą gyvybingam, visapusiškai plėtojamam kaimui. Seniūnijų ir bendruomenių gerovę, socialinį klimatą, infrastruktūrą labai lemia ten gyvenančių ūkininkų pastangos ir parama. Valstybei nebereikia ir šito?

Pabaigoje norėčiau atsakyti poniai Aušrai Maldeikienei, keliuose interneto portaluose apie žemdirbius teigusiai, kad „tai labai privilegijuota Lietuvos gyventojų grupė – mokesčių praktiškai nerasta.“ Skaičiai – iš tos pačios Valstybinės mokesčių inspekcijos ir „Sodros“, pateikusių duomenis apie 2015 m. ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių sumokėtą sumą (iš viso – 268 mln. 988 tūkst. 449 eurai).

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narė, ekonomistė beveik 267 mln. eurų sumą vertina nė nemirktelėjusi – „mokesčių praktiškai nerasta“. Tai kur jų ieškojote, jeigu neradote daugiau nei ketvirčio milijardo, drąsieji lengvatų naikintojai? Ir kokia bus tų „lengvatų“ naikinimo kaina žemdirbiui, maistą perkančiai miestiečių šeimai, pensininkui?
Kazys Starkevičius, Seimo TS-LKD frakcijos narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas