Redakcijos archyvo nuotr.

Nenutrūkstamai skamba džiugūs valdžios ir įvairių ekspertų bei statistikų pranešimai, kad vidutinis atlyginimas kyla ypač sparčiai (netgi siūloma simboliškai padidinti mokytojų ir valdininkų algas), nedarbas traukiasi, prezidentės pasirašytas Darbo kodeksas leis lengviau atsikvėpti kiekvienam šalies darbuotojui, naujai iškepti būstai perkami kaip karštos bandelės, tačiau „Swedbank“ atliktas tyrimas atskleidė kiek kitokią realybę. Ji gerokai skiriasi nuo oficialiai piešiamo atbildančios gėrio ir visuotinio pertekliaus ekonomikos vaizdo.

Iš vieno darbo neišgyvena

Banko užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių 52 proc. lietuvių uždarbiavo papildomai. Taip pat paaiškėjo, kad dar beveik trečdalis (31 proc.) mūsų šalies gyventojų norėtų užsiimti papildomų pajamų teikiančia veikla.

Nors iš pradžių kai kurie ekspertai šiuos faktus mėgino interpretuoti kaip mūsų tautinio verslumo požymį, tenka pripažinti, kad papildomo darbo imamasi mėginant išgyventi. Nors algos statistiškai didėja, kartu auga ir būtiniausių produktų bei paslaugų kainos, todėl žmonėms sudurti galą su galu darosi vis sunkiau.

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 817 eurų per mėnesį, neatskaičius mokesčių, Estijoje – 1 146 eurai, Latvijoje – 900 eurų. Kadangi gauna didesnę algą, estai ir latviai atitinkamai mažiau nei lietuviai užsiima papildoma pajamų teikiančia veikla.

Dovanos ir mokesčiai

Dar liūdnesnė žinia, kad lietuviams darbas po darbo atneša tik 50 eurų per mėnesį. Tik tokia suma, atimdami laiką iš šeimos ir vaikų, žmonės sugeba papildyti bendrą biudžetą. Gaila, kad atliekant tyrimą nebuvo atskleista, kiek laiko reikia skirti šiam uždarbiui gauti.

Nors didžioji dalis šalies gyventojų vos suduria galą su galu, įmonėms gausias dovanas valdžia dalija lengva ranka. Vien padidinus nepamokestinamąjį pajamų dydį, įmonių, kurios savo darbuotojams moka pačius mažiausius atlyginimus, savininkai už kiekvieną jų sutaupys 30 eurų per mėnesį. Nieko neveikdami ir net piršto nepajudindami. Šiuos pinigus jie galės išsimokėti kaip dividendus, kurie apmokestinami tik 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu. Bet kuris žmogus, dirbantis papildomą darbą, kad galėtų išmaitinti šeimą, jei tai daro legaliai, moka iki kelių kartų didesnius mokesčius.

Močiutė ir karjeristas

Stengtis uždirbti papildomų pajamų nėra smerktinas dalykas, daugeliu atvejų netgi sveikintinas. Jei trisdešimtmetis, norintis uždirbti vestuvėms, pradiniam būsto įnašui ar naujam automobiliui, šešias dienas per savaitę plušės po dvylika valandų per parą, tokiu žmogumi reikėtų gėrėtis. Jis kurs pridėtinę vertę sau ir visuomenei. Kuriant gyvenimo pagrindą po kojomis tenka išlieti daug prakaito.

Tačiau jei 50 metų sąžiningai dirbusi ir mokesčius mokėjusi močiutė lysvėje prie daugiabučio augina ridikėlius ir juos parduoda turguje, kad sukauptų kelis šimtus eurų šildymo sezonui, nes pensijos tam nepakanka, tokia padėtis atrodo nenormali. Tyrimo duomenimis, 10,9 proc. papildomą darbą dirbančių piliečių prekiauja sodo ir miško gėrybėmis bei maistu, 7,4 proc. parduoda rankdarbius.

Jau įsivaizduoju išdidžiai patogioje kėdėje sėdintį kokį nors ekspertą, aiškinantį, kad mes sparčiai turtėjame ir netrukus skurdo sąvoka bebus minima vadovėliuose, nes atlyginimai auga kaip ant mielių. Deja, „Sodros“ vadovai nėra taip optimistiškai nusiteikę. Jų teigimu, atlyginimų didėjimas – tai valdžios veiksmų, kai buvo didinama minimali alga, pasekmė ir maža dalimi iki eilinių piliečių atsiritusi ekonomikos augimo banga. Be to, algų kilimas kraujo į ekonomiką neįlieja tiek, kiek reikėtų..

Išdeginta rinka

„Dažniausiai (78 proc. atvejų) didėjo tų žmonių, kurie pernai uždirbo minimalią mėnesinę algą (MMA) ar mažiau, atlyginimas. Akivaizdi priežastis – nuo 350 iki 380 eurų padidintas MMA lygis. Šiek tiek mažiau (60 proc.) atvejų buvo padidintos tų žmonių, kurie uždirbo nuo MMA iki vidutinio darbo užmokesčio, algos. Matyt, tam taip pat didelę įtaką padarė MMA padidinimas – žmogui, uždirbusiam šiek tiek daugiau negu MMA, alga, taip pat galėjo būti šiek tiek padidinta“, – teigė „Sodros“ vyriausioji patarėja Julita Varanauskienė.

Liūdnoji tokios padėties dalis – vadinamoji išdeginta rinka. Kai aplinkui yra daugybė skurstančių žmonių, viena vertus, juos galima sėkmingai išnaudoti. Kita vertus, Lietuvoje niekaip nesukuriama normali rinka, kurioje galėtų veiklą vykdyti ne tik monopolininkai, bet ir smulkieji verslininkai ar savarankiškai dirbantys asmenys. Esant palyginti mažai mokių klientų, tenka sutikti imti ne tokį uždarbį, kokio manai esąs vertas, o tokį, kokį kas nors pasiūlo. Jei iš papildomos veiklos Lietuvoje, aukojant savo laiką ir šeimą, per mėnesį pavyksta uždirbti tik 50 eurų, ne vienam kyla klausimas, ar verta tuo užsiimti. Gal geriau spjauti į viską ir už tuos pačius 50 eurų įsigyti bilietą į Didžiąją Britaniją, kol dar ten priimami imigrantai. Draskytis dėl pinigų, kurių verkiant reikia ir kurie, deja, nepadeda išspręsti jokių šeimos problemų – vaikų mokslo, turiningesnio laisvalaikio, gyvenimo sąlygų pagerinimo – nori nedaugelis. Joks tautinis verslumas čia nepadės. Valdžios siekis turėtų būti subalansuoti mokesčių sistemą taip, kad valstybė nesilaikytų ant skurdžiausio sluoksnio, ir kiek įmanoma prievarta didinti atlyginimus. Kitaip ekonominis pakilimas ir toliau guls ne į šeimos, bet korporacijų sąskaitas.

Kol niekas nekinta, žmonės patys renkasi kelią. Prieš kelias dienas „Facebook“ pamačiau seno bičiulio, penketą metų Lietuvoje rengusio įvairiausius seminarus ir iš to gyvenusio, skelbimą:

„Važiuoju ten, kur dar yra lietuvių, turinčių pinigų. Liepą savaitę būsiu Norvegijoje. Rugpjūtį – Didžiojoje Britanijoje. Registruojamės.“