Flickr.com nuotr.

Neribotų galimybių ir interneto laikų žmones vis dažniau kamuoja melancholinė būsena, jie nebeįžvelgia savo veiklos prasmės. Populiarioji statistika teigia, kad po trisdešimties metų Europą labiausiai kamuos liūdesio ligos. Depresijos ir nusiminimo giminaitė, kitaip vadinama akedija, buvo pažįstama dar Bizantijos vienuoliams. Šie bodesiui artimi sielos suglebimo, akligatvio ir tuštumos, praradimo pojūčiai vėl tampa aktualūs ir įgyja naują reikšmę.

Žodį „akedija“ pirmą kartą pavartojo krikščionys vienuoliai atsiskyrėliai. Dažniausiai vienatvėje, savo celėse, gyvenę ir tik retsykiais kartu pasimelsti bei pavalgyti pasirodydavę vienuoliai manė, kad akedija yra pats sunkiausias išbandymas, kurį tenka pakelti siekiant dvasinio tobulėjimo ir Dievo malonės. Tai savistaba, kai susiduriama ne su išoriniu pasauliu, bet su savimi. Manyta, kad besigilinantieji į save, bet savęs neatrandantieji, pajusdavę netenkantys Dievo malonės ir tarsi pakibdavę virš tamsios beprasmės bedugnės.

Vienuolis mąstytojas, dykumų tėvas Evagrijus Pontietis, dar vadinamas Froidu iki Froido, savo paliktuose raštuose išsamiai, kartais net ironiškai apibūdina akedijos būsenos ypatumus ir aptaria gydymo priemones. „Bodesio apimtasis nekenčia visko, kas čia yra, ir trokšta to, ko nėra, – rašė Evagrijus Pontietis. – Jis panašus į neturintį proto, geismo varomą ir neapykantos draskomą gyvūną.“

XX amžiaus pradžioje daugelis intelektualų netikėtai prisiminė primirštą akedijos sąvoką. Tai, kas anksčiau sukeldavo aistringą interesą, tapo nykiu ir niekingu užsiėmimu. Dvasinis nuovargis ir nuobodulys tarsi virusas plito tarp žmonių. Širdies nerimo ir vienatvės būsena gesino visus troškimus, nepaisant statuso, tautybės, socialinės padėties.

1916 metais, tęsiantis karui, kai ateitis kėlė baimę, o mokslinė veikla atrodė beprasmė, britų filosofas Bertrandas Russellas autobiografijoje prisipažino išgyvenęs tokį skaudų nusivylimą, kad ištisas dienas praleisdavęs nejudėdamas kėdėje ir tik retsykiais skaitęs Koheleto knygą. Pasak B. Russello, negalios ir vidinės tuštumos būsenai apibūdinti tinka Koheleto knygos žodžiai: „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“

„Neturėjau jokio noro ką nors veikti, tik veržtis į nebūtį“, – taip savo akedijos patirtį aprašė suomių filosofas Rolfas Lagerborgas. Tuštumos ir nepasitikėjimo jausmą patyrė ir Charlesas Darwinas. Akedijos apraiškų gausu mokslininkų, rašytojų, menininkų knygose ir dienoraščiuose.

Kasdienį gyvenimą užgožiančios naujosios technologijos tampa vienišumą didinančiomis priemonėmis. Ne tik kavinėse bičiuliai žiūri ne vienas į kitą, o į išmaniuosius įtaisus, bet ir baseine galima išvysti jaunuolių, kurie iš rankų nepaleidžia telefonų. Televizoriaus pultas atima norą grožėtis saulėlydžiu, margaspalve gamta. Nesunku numanyti, kad ir juose jau pasėtas akedijos virusas, tik nežinia, kada jis pasireikš.

Kad ir kaip keistai skambėtų, neribotų galimybių technologijų amžiuje tenka gręžtis į vienuolius atsiskyrėlius ir jų išmintyje ieškoti būdų įveikti epochos liga tampančią būseną. Svarbu nepamiršti akedijos priešnuodžio saiko paisymo („viską tik laiku ir su saiku“), tarpusavio bendravimo tikroje, ne skaitmeninėje bendruomenėje, jaučiant kito žmogaus rankos šilumą, girdint alsavimą ar atodūsį.

 

Ramunė Sakalauskaitė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ