K. Starkevičius

Pirmiausia noriu atsigręžti kelerius metus praeitin. Kai 2008-2012 m. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėjo daugumą Seime, vykdomąją valdžią ir galimybę vadovauti Žemės ūkio ministerijai, Lietuvos žemės ūkis sėkmingai išgyveno pasaulinę ekonominę krizę, o žemės ūkio sritis ir sunkiausiu Lietuvai metu buvo įvardinta ekonomikos garvežiu.
Kas nutiko šiandien, kas kelia žemdirbių, ūkininkų nusivylimą?
Kaimas pamirštas ir apleistas
Dabartinė Vyriausybė ir kairiųjų partijų koalicija neskyrė deramo dėmesio Lietuvos žemės ūkio plėtrai ir kaimo reikalams. Kadangi nebuvo imtasi priemonių skatinančių kaimo vietovėse kurti darbo vietas ar pasirinkti kaimą kaip gyvenamąją vietovę, kaimas tuštėjo o žmonės buvo priversti darbo vietų ir pragyvenimo šaltinio ieškoti didmiesčiuose ar užsienyje. Žemdirbiai prarado pasitikėjimą Žemės ūkio ministerijos ir jos vadovų veikla ne tik dėl kompetencijos stokos, bet ir dėl to, kad Darbo partijos atstovams vadovaujant Žemės ūkio ministerijai ir jos pavaldume esančioms įstaigoms suklestėjo korupcija ir nepotizmas.
Kuo pirmiausiai piktinasi ūkininkai susitikimuose? Panaikinta supaprastinta ES paramos teikimo sistema. Kaimo žmogus, ypač nedidelio ūkio savininkas, užverčiamas popierių šūsnimi ir skuba pas brangiai apmokamus „konsultantus“, kuriems atsivėrė aukso kasyklos.
Didelį nusivylimą kelia ir sustojusi kaimo infrastruktūros plėtra. Iš kaimiškųjų bendruomenių buvo atimtos lėšos – 2 procentai asociacijoms piliečių nepaskirstytų lėšų, kurias ankstesnė Vyriausybė per savivaldybes buvo nukreipusi visų seniūnijų bendruomenėms. Dabar šios lėšos centralizuotos ir pradėtos skirstyti per Žemės ūkio ministerijos struktūras.
Taip ir liko neįgyvendintas pažadas formuoti visuomenei patrauklų požiūrį į kaimą ir žemės ūkį, gerinti kaimo žmonių gyvenimo kokybę, skatinti juos kurti ir plėtoti tradicinius ir alternatyviuosius verslus. Blogėjo kaimo kelių būklė, skaudžiai visuomenės gyvenimą palietė intensyvus ir nepagrįstas švietimo įstaigų uždarinėjimas.
Skaudžiai kaimo žmonėms smogė vadinamoji pieno krizė, kurios sureguliavimu Vyriausybė nesugeba pasirūpinti jau beveik metus laiko. Nenuostabu, kad žemdirbiai ėmėsi protestų, tačiau ir tai nieko nepadėjo.
Pažadai plėtoti ekonominius santykius tarp žemės ūkio produktų gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų taip pat patyrė nesėkmę ir liko neįgyvendinti, nes teisės aktai buvo priiminėjami neapgalvotai, nesitariant su žemdirbiais, ir tai dar labiau pagilino santykių krizę, įnešė dar daugiau sumaišties.
Nors buvo žadama efektyviai naudoti Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžeto lėšas, ES lėšų skirstymą nuolat lydėjo korupciniai skandalai. Visiškai išbalansuota paramos mažiau pasiturintiems teikimo sistema, o dėl neskaidraus ES lėšų panaudojimo Lietuvos valstybė privalės grąžinti dalį neteisėtai panaudotų lėšų.
Tiesioginės išmokos pradėtos mokėti ne tik dirbantiems žemę, bet ir ,,sofos“ ūkininkams. Tai sukėlė grandininę reakciją – daugelis savininkų nutraukė nuomos sutartis su žemės ūkio produkciją gaminančiais ūkininkais.
Apibendrintai kalbant, Lietuvos žemės ūkis išgyvena funkcionavimo krizę, kaime gilėja skurdas ir atskirtis.
Išeitis yra. Reikia valios ir apsisprendimo
Kad Lietuvos kaimas taptų gera vieta gyventi visiems, pasirinkusiems jį savo namais, atsižvelgdami į mūsų tradicijas, išteklius, gyventojų nuomonę ir kitų ES šalių patirtį turime apibrėžti savo viziją dėl regionų ir kaimiškų teritorijų vystymo. Lietuvos ūkininkai negali turėti blogesnių sąlygų nei kitose ES šalyse. Turime vienodinti ne tik gyvenimo lygį, bet ir žemės ūkio gamybos plėtros galimybes. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo rinkimų programoje nedalija abstrakčių pažadų. Mes turime ir idėjų, ir žinome kelius joms įgyvendinti.
Šalies žemės ūkio ir kaimo vietovių vystymasis turi būti pagrįstas aukščiausius kokybės standartus atitinkančią produkciją gaminančiu šeimos ūkiu, o gamybos procesas organizuojamas laikantis aplinkos tausojimo reikalavimų ir principų, gyvūnų gerovės standartų.
Lietuvos kaimas turi didžiulį potencialą. Jo svarbiausi veiksniai yra žemės ūkio gamybai dar nenaudojami žemės plotai, gamtos ištekliai ir kraštovaizdis. Siekdami, kad kaimas išliktų gyvybingas ir nuolat atsinaujintų, turime jį puoselėti kaip vietą, kurioje žmogui gera gyventi. Tik kompleksinis požiūris į svarbiausius žmonių poreikius gali sustabdyti migraciją į miestą ir paskatinti kurti šiuolaikišką Lietuvos kaimą.
Du kertiniai socialinės politikos akmenys – racionali infrastruktūros plėtra ir atskirties mažinimas.
Kuo kaimo žmogus prastesnis už miestietį, kad renovuoti savo būstą turi tik iš savo kišenės, o miesto gyventojui padeda valstybė? Tęsdami šiferio stogų keitimo programą, remsime ir gyvenamųjų namų renovaciją. Apleista rajoninių kelių ir žvyrkelių asfaltavimo programa, kaip ir melioracijos įrenginių priežiūra, bus atnaujinta finansavimui panaudojant tiek valstybės biudžeto, tiek ES paramos lėšas.
Kaimas yra ne tik gamybos plotai, bet ir gyvenimo būdas. Ar jis patogus, patrauklus, priklauso ir nuo turinčiųjų valdžią. Vienkiemių ir kaimų, kaimiškų teritorijų ir miestelių išplanavimą pritaikysime naujai besisteigiančių ūkių ir verslo įmonių bei besikeičiančio gyvenimo būdo reikmėms, išplėsime gyvenviečių atnaujinimo programas. Tam būtina įgyvendinti naują žemės tvarkymo etapą, garantuojantį racionalų žemėnaudų formavimą, žemės sklypų konsolidavimą ir kompleksinių teritorinių planų rengimą.
Kad iš emigracijos į tėviškę sugrįžtų kuo daugiau ūkininkauti norinčių žmonių, sukursime specialias paramos jiems programa su konkrečiais finansavimo šaltiniais. Kad kuo daugiau jaunų žmonių rinktųsi kaimą nuolatiniam gyvenimui ir darbui, teks peržiūrėti šiandieninę švietimo, medicinos, kultūros, socialinių paslaugų, teisėtvarkos sistemą, radikaliai optimizuoti šių tarnybų tinklą. Daugelyje seniūnijų viešasis gyvenimas merdi dėl neapgalvoto mokyklų, kultūros įstaigų uždarinėjimo, o gydytojo pagalbos tenka ieškoti už dešimčių kilometrų. To būti neturi, kad kaime gyvenantys žmonės nesijaustų pamiršti, nereikalingi.
Šeimos ūkiams – daugiau paramos
Stambūs ūkiai, ypač daugiašakiai, Lietuvoje lengviau išgyvena krizių, perdirbėjų diktato sąlygomis, tuo tarpu šeimos ūkiai, tiek vidutiniai, tiek smulkieji, lengviau pažeidžiami, nors statistika sako, kad būtent juose darbo randa daugiausia kaimo gyventojų – šeimų nariai, kaimynai, giminaičiai. Užsibrėžėme tikslą investicinės paramos intensyvumą ūkinei veiklai diferencijuoti atsižvelgiant į ūkio dydį ir vietovę, o smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams numatyti atskirą investicinės paramos voką. Tai bus dar vienas palengvinimas ir naujai besikuriantiems ūkininkams. Atskirą skatinimo programą numatome šeimos ūkiams, siekiantiems gauti papildomų pajamų iš alternatyvių veiklų, perdirbantiems produkciją savo ūkiuose, plečiantiems tiesioginį produktų pardavimą „iš namų“ arba „į namus“. Tai natūraliai skatins parduotuvių steigimą ūkiuose, informacinės sistemos apie parduodamus produktus kūrimą, jos palaikymą. Šiai veiklai bus teikiama finansinė parama – kaip ir edukaciniams projektams, vykdomiems ūkiuose.
Tęsime pradėtą darbą didinant ES paramos prieinamumą smulkesniesiems ir vidutiniams šeimos ūkiams, vystant gyvulininkystę, daržininkystę, bioenergetiką ir netradicinius verslus kaime.
Kooperacija, teisinga parama ir verslumas
Šiandien būtina remti specializuotą kooperaciją žemės ūkyje, ypatingą dėmesį skiriant produkcijos realizavimo kooperatyvams ir gamintojų organizacijų steigimui. Siekiant kooperacijos plėtros didesnę paramą teiksime keleto ūkių kolektyvinėms investicijoms, numatant joms didesnę maksimalią paramos sumą ir didesnį paramos intensyvumą negu individualioms.
Racionalu ir skatinti smulkiųjų ūkių kooperaciją bendrai valstybės dotuojamos modernios technikos panaudai, nes mažame ūkyje sukaupti visą mašinų parką neapsimoka.
Maži ar stambūs ūkiai bebūtų, produkcijos realizavimas šiandien opi problema. Mūsų nuostata – sudaryti teisines prielaidas ūkininkams dalyvauti viešuosiuose pirkimuose aprūpinant maisto produktais sveikatos, švietimo ir kitas viešąsias institucijas, remti informacinių-organizacinių sistemų šioje srityje sukūrimą.
Pastaraisiais metais užaštrėjo santykiai tarp gamintojų ir perdirbėjų. Konflikto šaknys slypi valdžios nesusivokime ar nenorėjime suvokti, kad ekonomiškai teisingi santykiai tarp žemdirbių, perdirbėjų ir prekybininkų gali susiklostyti ne direktyviniais sprendimais, o teisės normų reguliavimu, pasiektu diskusijose ir įtvirtinu įstatymais. Tokią teisinę bazę sukurti esame pajėgūs ir pasirengę.
Vienas svarbiausių sprendimų – žemdirbių pajamų palaikymo ir rinkos reguliavimo priemonės. Išeitis yra: sukurti ekonominių krizių žemės ūkyje valdymo sistemą ir krizių valdymui reikalingą fondą, kuris amortizuotų nuostolius patiriančių ūkių netektis.
Nepamirškime ir ES paramos kaimui. Sieksime, kad po 2020 metų išmokos už hektarą pasiektų ES lygį. Diskusijose su ES institucijomis dėl naujojo finansinio etapo sąlygų sieksime teisingų ir vienodų žalinimo, klimato kaitos, aplinkosaugos, socialinių išmokų suvienodinimo visoje Europos Sąjungoje.
Ateityje ES paramą teks nukreipti ne tik žemės ūkio produkcijos gamybai, bet ir smulkiojo bei vidutinio verslo įmonių kūrimui kaime, netradicinės žemdirbystės ir alternatyviųjų verslų plėtrai.
Bendrystę kuria pasitikėjimas
Nuo seniausių laikų Lietuvos kaimas buvo bendruomeniškumo, tarpusavio pasitikėjimo ir gražių tradicijų tvirtovė. Sovietmečio veidmainiška politika iškreipė žmonių tarpusavio santykius, užkrėtė visuomenę piktinančiomis ydomis.
Tačiau nauji laikai atnešė ir gaivių permainų, tereikia jas skatinti, remti, palaikyti iniciatyvių žmonių sambūrius.
Kol į socialinių reikalų sprendimą neįtrauksime vietos ir bažnytinių bendruomenių, visuomeninių judėjimų, kol neatsiras diskusijų kaime, kas šiandien svarbiausia žmonėms, neduos efekto net gudriausi projektai. Bendruomeninė savivalda bus skatinama įgyvendinant socialinės ekonomikos veiklas, formuojant naują savojo kaimo, miestelio paveikslą.
Neabejoju, kad teisingos ir skaidrios politikos pasiilgęs kraštas imsis naujų gairių savo kasdienos rūpesčiams spręsti.
   Kazys Starkevičius
   LR Seimo narys, TS-LKD šešėlinės vyriausybės žemės ūkio ministras